Neprisišaukdamas pagalbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų, ir vyriausiuoju vadu buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis, kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas Perkūnu. Kristupas I Radvila Perkūnas, Mikalojaus R. Mikalojus Rudasis, paskui — jo sūnus Kristupas Perkūnas († 1603 m.), po jo — jo sūnus Jonušas (rokošininkas — † 1620 m.), vėliau—kitas sūnus Kristupas († 1640 m.) ir pagaliau — šio sūnus Jonušas, — tas pats, kurs 1655 m. padarė sutartį su Švedais.
Tačiau tai\n\nbuvo geriausi kariai, kuriuos tuo metu\nbuvo galima surinkti. Greta didžiojo\netmono M. Radvilos buvo jo šešio-\nlikmetis sūnus Kristupas Radvila,\nvėliau tapęs didžiuoju etmonu ir\nvadintas Perkūnu, lauko etmo-\nnas Grigalius Chodkevičius,\nbūsimasis lauko etmonas\nRomanas Sanguška, būsima-\nsis Livonijos etmonas Jonas\nChodkevičius ir daugelis kitų.
Birželio 2-3 d. LDK di-\ndysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas\npasiuntė rotmistrą Joną Sicinskį su dali-\nniu, kuris sudavė antrą smūgį K. Carlsono\nGyllenhielmo kariams.
o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J.\n Katkevičius teturėjo vos apie 4.600 karių (jų tarpe lenkų te-\n buvo vos 300), todėl negalėjo spirtis. Neprisišaukdamas pa-\n galbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų, ir vyriausiuoju vadu\n buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis,\n kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas\n Perkūnu.
Jo ka-\nrinis talentas išryškėjo Livonijos kare\n\nsu Rusija (1558-1583 m.), ypač užimant\nPolocko tvirtovę. 1581 m. su nedidele lietu-\nvių kariuomene jis pasiekė Volgos aukš-\ntupį ir prie Šelonės upės, ties Mstislavliu,\nMogiliavu, Šklovu jis sumušė rusų kariuo-\nmene.
Tiesa, Kauno liuteronai kviečiami neatsisakydavo dalyvauti liuteronų ir kalvinų susiėjimuose, kaip antai 1585 m. Kristupo Radvilos Perkūno Vilniuje sukviestame abiejų protestantų tikėjimų teologų pasitarime, kuriuo buvo siekiama suartinti kalvinus ir.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
Apskritai didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus ir Kauno liuteronų bendruomenės, būdamos in- tegrali savųjų miestų gyvenimo dalis, Lietuvos visuomenėje buvo tarsi atskiros sa- los, liuteronai nesukūrė Lietuvos liuteronų bažnytinės organizacijos, kaip tai padarė evangelikai reformatai, dar vadinami kalvinais. Tiesa, Kauno liuteronai kviečiami ne- atsisakydavo dalyvauti liuteronų ir kalvinų susiėjimuose, kaip antai 1585 m. Kristupo Radvilos Perkūno Vilniuje sukviestame abiejų protestantų tikėjimų teologų pasitari- me, kuriuo buvo siekiama suartinti kalvinus ir liuteronus.
Mikalojus Rudasis, paskui — jo\n sūnus Kristupas Perkūnas (†\n 1603 m.), po jo — jo sūnus\n Jonušas (rokošininkas — † 1620\n m.), vėliau—kitas sūnus Kristu-\n pas († 1640 m.) ir pagaliau —\n šio sūnus Jonušas, — tas pats,\n kurs 1655 m. padarė sutartį su\n Švedais.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
