asmuo

Kristupas Radvila Perkūnas

6 teiginiai7 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 6 teiginiai ir visi 7 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–7 iš 7 rodomų įrašų

t-001

Kristupas Radvila Perkūnas po Mikalojaus Radvilos Rudojo buvo vienas iš biržiečių Radvilų, vadovavusių Lietuvos protestantams.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 352

Mikalojus Rudasis, paskui — jo\n sūnus Kristupas Perkūnas (†\n 1603 m.), po jo — jo sūnus\n Jonušas (rokošininkas — † 1620\n m.), vėliau—kitas sūnus Kristu-\n pas († 1640 m.) ir pagaliau —\n šio sūnus Jonušas, — tas pats,\n kurs 1655 m. padarė sutartį su\n Švedais.

t-002vidutinis

Šešiolikmetis Kristupas Radvila Perkūnas buvo tarp karių greta didžiojo etmono Mikalojaus Radvilos.

Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 88

Tačiau tai\n\nbuvo geriausi kariai, kuriuos tuo metu\nbuvo galima surinkti. Greta didžiojo\netmono M. Radvilos buvo jo šešio-\nlikmetis sūnus Kristupas Radvila,\nvėliau tapęs didžiuoju etmonu ir\nvadintas Perkūnu, lauko etmo-\nnas Grigalius Chodkevičius,\nbūsimasis lauko etmonas\nRomanas Sanguška, būsima-\nsis Livonijos etmonas Jonas\nChodkevičius ir daugelis kitų.

t-003vidutinis

Birželio 2-3 d. LDK didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas pasiuntė Jono Sicinskio dalinį prieš K. Carlsono Gyllenhielmo karius.

Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 98

Birželio 2-3 d. LDK di-\ndysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas\npasiuntė rotmistrą Joną Sicinskį su dali-\nniu, kuris sudavė antrą smūgį K. Carlsono\nGyllenhielmo kariams.

t-004vidutinis

Lauko hetmonas Kristupas Radvila Perkūnas padėjo vyriausiuoju vadu paskirtam Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 300

o Lietuvos kariuomenės vadas Jonas J.\n Katkevičius teturėjo vos apie 4.600 karių (jų tarpe lenkų te-\n buvo vos 300), todėl negalėjo spirtis. Neprisišaukdamas pa-\n galbos, jis net atsisakė nuo savo pareigų, ir vyriausiuoju vadu\n buvo paskirtas Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis,\n kuriam padėjo sūnus, lauko hetmonas Kristupas, pramintas\n Perkūnu.

t-005vidutinis

Kristupas Radvila Perkūnas pasiekė Volgos aukštupį ir prie Šelonės upės, ties Mstislavliu, Mogiliavu, Šklovu jis sumušė rusų kariuomene.

Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)

PDF 98

Jo ka-\nrinis talentas išryškėjo Livonijos kare\n\nsu Rusija (1558-1583 m.), ypač užimant\nPolocko tvirtovę. 1581 m. su nedidele lietu-\nvių kariuomene jis pasiekė Volgos aukš-\ntupį ir prie Šelonės upės, ties Mstislavliu,\nMogiliavu, Šklovu jis sumušė rusų kariuo-\nmene.

t-006vidutinis

Tiesa, Kauno liuteronai kviečiami neatsisakydavo dalyvauti liuteronų ir kalvinų susiėjimuose, kaip antai 1585 m. Kristupo Radvilos Perkūno Vilniuje sukviestame abiejų protestantų tikėjimų teologų pasitarime, kuriuo buvo siekiama suartinti kalvinus ir.

Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)

PDF 321

Apskritai didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus ir Kauno liuteronų bendruomenės, būdamos in- tegrali savųjų miestų gyvenimo dalis, Lietuvos visuomenėje buvo tarsi atskiros sa- los, liuteronai nesukūrė Lietuvos liuteronų bažnytinės organizacijos, kaip tai padarė evangelikai reformatai, dar vadinami kalvinais. Tiesa, Kauno liuteronai kviečiami ne- atsisakydavo dalyvauti liuteronų ir kalvinų susiėjimuose, kaip antai 1585 m. Kristupo Radvilos Perkūno Vilniuje sukviestame abiejų protestantų tikėjimų teologų pasitari- me, kuriuo buvo siekiama suartinti kalvinus ir liuteronus.

c-007Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: 02-kiaupiene-mes-lietuva-ldk-bajorija

Nedidelė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ka- riuomenė, kurios sudėtyje buvo negausūs Lenkijos daliniai, negalėjo sustabdyti priešo veržimosi. Nesulaukęs paramos, atsisakė kariuomenės vado pareigų Jonas Chodkevi- čius. Jo vietą užėmė Vilniaus vaivada M. Radvila Rudasis, jam talkino jo sūnus lauko etmonas Kristupas Radvila Perkūnas.