jurisdikcija

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Nusprendėme ir šiuo raštu nusprendžiame, kad Vilniaus katedros bažnyčios kapitula bažnytinėse jos pačios asmenų ir valdinių bylose jurisdikciją su ekskomunikacijos teise, leistą Vilniaus vyskupų ir patvirtintą Apaštalų Sosto, turėti ir ja laisvai naudotis gali ir privalo. Ir todėl tos pačios kapitulos priimtas sprendimas ekskomunikuoti miesto tarnus už plėšikavimą buvo gerai ir pagal įstatymus mestas ir išplatintas. O Vilniaus gyventojams jokia jurisdikcija pačių kapitulos valdinių atžvilgiu mūsų ar mūsų pirmtakų nėra suteikta.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

1578 metais Karalius Steponas Batoras, šias funduotas mokyklas patvirtinęs, suteikė Akademijos vardą ir visoms akademijoms, o išskirtinai Krokuvos, prilygino. Profesorius ir studentus nuo priklausomybės bet kokiai dvasinei ar pasaulietinei jurisdikcijai ir nuo bet kokių mokesčių atleido, Rektoriui pavedė būti Akademijos teisėju; pagaliau vyskupus: Vilniaus - Akademijos kancleriu, o Žemaičių - globėju nuolatiniam laikui paskyrė. Tokią privilegiją Grigalius XIII bule aprobavo.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taigi mes jo teisėtam prašymui pritardami ir, norėdami sustiprinti Dievo garbinimą, sutikti ir leisti jam tai nusprendėme ir nutariame bei šiuo mūsų raštu leidžiame aikštėje ir savo bažnyčios teritorijoje minėtame mūsų Vilniaus mieste, toje vietoje, kuri jam atrodo tinkamesnė, įrengti ir pastatyti tiek krautuvių mėsininkams, kiek nuo seno tarp kitų miestietiškų mėsos prekyviečių turguje ir Vilniaus aikštėje pats vyskupas turėjo ir valdė. Tam pačiam ponui dabartiniam vyskupui ir jo įpėdiniams, Vilniaus vyskupams, suteikiame pilną bei visą valdžią ir minėtų mėsos krautuvių kūrimo jurisdikciją. Leidžiame jas mėsininkams, kuriems tik norėtų, savo nuožiūra, išnuomoti ar juos samdyti, taip pat tose pačiose mėsinėse galvijus, gyvulius, laukinius gyvūnus ir visokių rūšių nupenėtus naminius gyvūnus pirkti, parduoti, skersti, mėsą laisvai išdėstyti ir ja prekiauti, nekliudant mūsų Vilniaus piliečiams ir bet kokiems kitiems, bet kokios padėties, luomo ir kilmės žmonėms.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šio pobūdžio studentų bendriją (congregatio) ir minėtą namą troškome ir labai norime pavadinti Valerijono Bursa. Toliau dėl tų namų, kuriuos pačiai Bursos studentų bendrijai davėme ir užrašėme, jurisdikcijos: kadangi namai stovi, žinoma, vyskupijos žemėje, nenorėdami dėl šio dalyko mūsų įpėdiniams padaryti žalos, jiems ir jų garbingiesiems pareigūnams paliekame nepakeistą jurisdikcijos galią: ir nuomininkai, kurie nuomos minėtus namus, privalomus mokesčius ir duokles, kurias kiti Vilniaus piliečiai, mūsų valdiniai, moka, prakilniausiems mūsų įpėdiniams taip pat mokėti privalės, išskyrus činšą, kurį privalo kasmet atiduoti į tėvo Rektoriaus rankas Bursos studentų išlaikymui. O jei pati Bursa ir minėti namai Dievo skirtos nelaimės atveju patirtų nepriteklių, norime, kad iš tų namų pajamų ar činšo, koks tik gali būti surinktas, būtų išsaugota gera namų būklė; tai maldingai patikime prakilniausiųjų mūsų įpėdinių rūpesčiui ir malonei.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Savo ir minėto miesto vardu [tarėjai] reikalavo, kad nuo tos naujai kapitulos pasisavintos jurisdikcijos būtų laisvi ir atleisti. O prelatai ir kanauninkai savo ir visos minėtos Vilniaus kapitulos vardu į tai atsakė, kad jie niekam skriaudos nepadarė, teise, nuo seno Vilniaus vyskupų suteikta ir tiek Apaštalų Sosto, tiek ir Lietuvos kunigaikščių, mūsų pirmtakų ir mūsų pačių patvirtinta, vadovavosi, kuria nuo neatmenamų laikų iki pat šios dienos, kiek tik buvo būtina, naudojosi; ir paremdami šitokį teiginį, pateikė kitados buvusio didžiai gerbiamo Vilniaus vyskupo Motiejaus raštą, kuriuo pačiai kapitulai ir jos valdiniams buvo suteikta jurisdikcija su leidimu taikyti bažnytines cenzūras, ir taip pat kitus minėto Motiejaus įpėdinių, Vilniaus vyskupų raštus, išrūpintus tiek iš Apaštalų Sosto, tiek iš jo legatų, patvirtinančius ir minėtą jurisdikciją, ir kitas teises, ir kapitulos bei Vilniaus bažnyčios statutą, pridurdami, kad prasižengta ne tik dėl pasaulietinių dalykų, bet ir dėl plėšimo ir smurto, miesto pareigūnų ar tarnų įvykdyto Vilniaus kapitulai, jos turtui bei valdiniams. O [vaitas ir tarėjai] nesilaikydami įstatymų pasisavina iš bažnyčios valdinių sau patogią jurisdikciją, [teigdami] esą šitai nei teise, nei papročiais nėra leista, kad jiems Vilniaus kapitula skirtų bažnytines cenzūras, nes ką nors spręsti bažnyčios valdinių atžvilgiu ar juos bausti už nusikaltimus priklauso ne tarėjams ar Vilniaus miestui, o Vilniaus kapitulai ir pagal teisę, ir pagal paprotį, iki šiol tvirtai saugotą.