Magdeburgo teisės – miestams suteikiama savivaldybės tvarka, kurios pirmasis gavėjas Lietuvoje buvo Vilnius. Jogaila 1387 m. suteikė Vilniui šias teises aktu, parašytu Merkinėje kitą dieną po Šv. Benedikto šventės. Jos turėjo stiprinti miesto valdymo savarankiškumą ir apsaugoti jį nuo valdžios nepastovumo bei sumaišties. 1441 m. Kazimiero privilegija, išleista Brastoje, atnaujino Vilniaus Magdeburgo teises, nustatė du didžiuosius prekymečius ir savaitinius turgus. 1492 m. Aleksandras Trakuose dar kartą suteikė Vilniui Magdeburgo teises ir leido laikyti vaško dirbtuvę, vadintą Zabójnica, kartu panaikindamas kai kurias prekybos monopolijas.
O Vytautas Magdeburgo teises suteikė Brastai ir Kaunui 1408, Tykocinui 1426, Drachočynui 1429, Bielskui 1430 metais^4 ). Apskritai, Vytautas norėdamas pagreitinti ūkio gyvenimo tempą, kaip kadaise Gediminas, ieškojo tinkamų žmonių svetur.
Magdeburgo teisės buvo suteikiamos miestams; Vytautas jas suteikė Brastai ir Kaunui 1408 m., Tykocinui 1426 m., Drachočynui 1429 m. ir Bielskui 1430 m.
1441 m. Kazimiero privilegija Vilniui atkūrė Magdeburgo teises, nustatė du didžiuosius prekymečius ir savaitinius turgus.
1492 m. Aleksandras Magdeburgo teises suteikė Vilniui privilegija Trakuose.
Vytautas Didysis 1350–1430 (1930 m.)
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.); 1441 m. privilegija Brastoje
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.); 1492 m. privilegija
Buvo juk tokia visuotinė pirmykščių krikščionių bažnyčios taisyklė - pagonis atverčiant į tikrąjį tikėjimą bažnyčias 113 ## Puslapis 130 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS Sutvarkęs Vilniuje tikybos reikalus, karalius atkreipė dėmesį į savo senosios sostinės padėtį. Atmindamas Vilniaus gyventojų ištikimybę ir nepalaužtą jų prieraišumą kivirčų su Kęstučiu krašto viduje laikais, gelbėdamas miestą nuo valdžios nepastovumo ir sumaišties, į kurią buvo įstūmę kaimynų puldinėjimai ir tarpusavio vaidai, iškilmingu aktu, rašytu Merkinėje, kitą dieną po Šv. Benedikto, abato, šventės, valdovas Vilniui suteikė Magdeburgo teises15. Prisižiūrėjęs į klestinčią Krokuvą, Vladislovas Jogaila nusprendė vilioti svetimtaučius kurdintis Vilniaus mieste, tačiau palankūs tos privilegijos padariniai sumenko per išlygą, jog nepaisant naujų nuostatų, visi miestiečiai pavaldūs Vilniaus seniūnui, dėl ko jiems kilo pavojus ne kartą susidurti su savavališkos valdžios perlenkimais. Prie to dar prisidėjo pareiga, nuo seno jiems galiojanti, saugoti Vilniaus pilį: gyventojai steigti ten, kur anksčiau stovėjusios pagonių šventyklos arba augusios giraitės, medžiai, buvęs akmuo arba šiaip vietovė kokiam nors dievaičiui pašvęsta.
Miestelėnų luomo susikūrimui irgi Vytauto laikais buvo padėti pagrindai, kai miestams buvo suteiktos pirmos savivaldybės arba taip vad. magdeburgijos. Pirmasis miestas gavęs Magdeburgo teises buvo Vilnius. Tas teises jis gavo 1387 met. iš Jogailos^3 ).
Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mirties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto valdžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę be gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdeburgo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną savo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą tvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Brastoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du didžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, garantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam nemažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei Viliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šiandien vadinamo Tauro, kalno30. Vilniaus vaitai ta pačia privilegija įgijo didelę valdžią ir jų aukštai padėčiai būtiną au 29 Žr.
Tačiau dėl gyvenančių pasiturinčiųjų ir taikos šalyje buvo atstatomi sunykę pastatai, gyvėjo prekyba, o dėl suteiktų laisvių miestiečiams gausėjo žmonių skaičius. Kadangi pilietinis karas po Vytauto Didžiojo mirties ir žiauri Žygimanto valdžia buvo Vilniaus miesto valdžios sluoksniuose sukėlę chaosą, nuskurdinę ir palikę be gyventojų miestą, beveik galutinai sugriovę Magdeburgo teisių galią, todėl Kazimieras, įsigilinęs į apgailėtiną savo sostinės būklę, privalėjo atnaujinti anksčiau nustatytą tvarką. Reikšminga jo privilegija, 1441 metais išleista Brastoje, prikėlė Vilniui Magdeburgo teises, nustatė Vilniui du didžiuosius prekymečius, o kas savaitę - įprastus turgus, garantavo miestui didesnes pajamas, dovanodamas jam nemažą žemės plotą, nusidriekusį išilgai miesto sienos palei Viliją, o skersai - nuo Lukiškių priemiesčio iki Velnio, šiandien vadinamo Tauro, kalno30.
O Vytautas Magdeburgo teises suteikė Brastai ir Kaunui 1408, Tykocinui 1426, Drachočynui 1429, Bielskui 1430 metais^4 ). Apskritai, Vytautas norėdamas pagreitinti ūkio gyvenimo tempą, kaip kadaise Gediminas, ieškojo tinkamų žmonių svetur.
228 ## Puslapis 245 III KNYGA Iki tol (1492 m.) didžiųjų Lietuvos kunigaikščių Vilniui duoti dovanojimai buvo ne tik patvirtinti karaliaus Aleksandro, Kazimiero įpėdinio, bet dar pasipildė naujais, turėjusiais gerokai pagyvinti prekybą ir pagerinti šio miesto gyventojų buitį. Ta pačia privilegija, kuria Vilniui buvo duotos Magdeburgo teisės (Trakuose, 1492 m.), Aleksandras suteikė miestui laisvę laikyti vaško dirbtuvę, anuo metu vadintą Zabójnica (žudike), panaikindamas visas privačias, išskyrus Karališkąją, Vyskupo ir Vaivadų bei Malmazijos ir kitų bet kokios rūšies vynų propinaciją40.
Privilegijose Žygimantas pareiškė, kad atskirdamas visas lenkų, lietuvių ir rusų teises bei papročius, amžiams suteikia miestui vokišką Magdeburgo teisę, Krokuvos naudojamą nuo seno. Iš vaivadų ir visų karališkųjų valdininkų buvo atimta galia kištis į miesto reikalus, ir tik pačiam miesto vadovui, vadinamam vaitu, duota teisė spręsti ir bausti už miestiečių padarytus kriminalinius nusikaltimus. Taigi vaitui buvo suteikta tokia galia, kad niekas negalėjo jo į teismą pakviesti, tiktai pats kunigaikštis ir tik raštu, patvirtintu valdovo antspaudu, o ten atsidūręs [vaitas] privalėjo ne kitaip, tik pagal miesto teisę atsakyti ir aiškintis dėl pateiktų priekaištų.
