Pagraudė – istorinis Žemaitijos, taip pat vadinamas Lietuvos, valsčius, siejamas su pietvakarių Žemaitija ties Jūros upe. Šaltiniai rodo, kad jos teritorijoje vyko aktyvūs XIII–XIV amžių pradžios Lietuvos ir Kryžiuočių karo veiksmai. 1305 m. brolio Eberhardo kariuomenė staiga įsiveržė į Pagraudę ir, degindama bei plėšdama, nusiaubė didžiąją jos dalį. 1317 m. vasarą maršalas su broliais ir Sembos vyrais žygiavo Pagraudės link, kariuomenę padalijo į keturias dalis, o viena jų nesėkmingai mėgino pulti valsčiaus kaimus. Per vieną iš žygių pasalos beveik visiškai sunaikino persekiotojų raitelius, išskyrus šešis, o karo nualinti Pagraudės žmonės ilgus metus nebepajėgė suburti ankstesnio dydžio raitelių pajėgų; vis dėlto tiksli valsčiaus vieta šaltiniuose nėra visiškai vienareikšmė.
Ten žuvo nukautas brolis Konradas, vadinamas Tušenfeldu. Kitą kartą jis patraukė prieš Žemaitijos valsčių, vardu Pagraudė544, kur, surengęs pasalas, o keletą vyrų pasiuntęs plėšti apylinkės, nukovė visus jį besivejančius raitelius, išskyrus šešis. Šis karas taip palaužė Pagraudės žmones, kad ilgus metus jie nestengė suburti tiek raitelių, kiek galėjo anksčiau.
Kitą kartą jis patraukė prieš Žemaitijos valsčių, vardu Pagraudė544, kur, surengęs pasalas, o keletą vyrų pasiuntęs plėšti apylinkės, nukovė visus jį besivejančius raitelius, išskyrus šešis. Šis karas taip palaužė Pagraudės žmones, kad ilgus metus jie nestengė suburti tiek raitelių, kiek galėjo anksčiau. Be to, jis patraukė į valsčių, vardu Vaikiai545, kur — irgi iš pasalų — nukovė daug kilmingųjų.
Kai Chris- 1316 m e ta i tmemelio įgula buvo įviliota į pasalas ir sunaikinta, jie nusiaubė Paštuvos, Medininkų ir Pagraudės valsčius. Sis pralaimėjimas atnešė nelaimę ne tik kraštui, bet ir Sudargo šeimynai, nes netikėtai pasirodęs priešas paėmė į nelaisvę žmoną, sūnus ir visus šeimynykščius. Pagrindinį karo smūgį magistras nukreipė prieš Gedimino pilį; mat jis manė, jog, staiga pritraukęs jėgų, galėsiąs lengvai palaužti negausių gynėjų atkaklų priešinimąsi.
Apie Gedimino pilies papilio sudeginimą ir kitką 1317 metais Tų pačių metų vasarą, apie šventą Joną Krikštytoją (birželio 24), tas pats maršalas su broliais ir Sembos vyrais nužygiavo link Pagraudės valsčiaus ir padalijo savo kariuomenę į keturias dalis; brolis Hartmanas ir brolis Fridrichas Kvicas su 60 vyrų turėjo užpulti kai kuriuos šio valsčiaus kaimus, bet žygiuodami pasiklydo ir nieko nenuveikė. Antra kariuomenės dalis, būtent brolis Fridrichas iš Libencelės, Ragainės komtūras, turėjo su 150 vyrų prieiti slapta prie Gedimino pilies ir ją paimti, tačiau pilėnai — nežinia, kuriuo būdu apie tai iš anksto įspėti,— pilį apgynė, nors papilį broliams ir pavyko visiškai sudeginti.
544 D.— contra territorium [...] Pograudam, Jer.— Pograudin; valsčius Žemaičių pietvakariuose, atrodo, ties Jūros upe, jame — Gedimino pilis (žr. III, 289, 332; SRP, 2, p. 665—666; SZM, p. 230—231; Łowmiański H., Studja..., 2, p. 100—101; plg. Jurginis J., Baudžiavos..., p. 170). Pagraudės ieškota ir labiau į rytus (Mortensen H., Mortensen G., Die Besiedlung..., 2, p. 205). Grandė — baltiškas žodis, turėjęs tam tikro miško reikšmę. Tad pats Pagraudės vardas reikštų vietą, teritoriją prie graudės ‘miško, girios’, t. y. Pa-miškę. Pa-girį.
Trečią dieną po to tas pat brolis Eberhardas su savo kariuomene staiga įsiveržė, kaip, beje, magistro ir buvo iš anksto nurodyta, į Lietuvos valsčių, vardu Pagraudė, ir nusiaubė didžiąją jo dalį, degindamas ir plėšdamas. Tačiau brolių vėliava su savo sąjungininkais nuo ryto iki pietų stovėjo prieš Gedimino pilį557 ant kalno, kur minėtasis grafas iš Hoinbergo bei daugybė kitų kilmingųjų buvo įšventinti į riterius.