Tuo tarpu per didelį bad metį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
Po to parašė jam dar kitą raštą, kuriame labai gražiai išdėstė, kad Žemaitija ir Aukštaitija — tai dvi neatskiriamos Lietuvos dalys, tiktai žmonių vadinamos įvairiai dėl jų geografinės padėties; o taip pat ir Sūdavija su Jotvingija (Dzūkija) yra tokie lietuvių kraštai, dėl kurių ir ginčo negali kilti; tad jei sprendimas nebus atmainytas, kol gyvas bus, nepalaikys su Zigmantu taikos^3 ).
Kaip žemės ūkis buvo greit pažeidžiamas, rodo jotvingių pavyzdys. Iš vienos pusės buvo minima, kad priešai (lenkai) ten rado klėtis su javais (MPH, II, 422), ir Volinijos Danieliaus kariuomenė, su arkliais, iš dviejų sodybų ne tik prisisotino, bet dar javų likučius sudegino (PSRL, II, 834). Tuo tarpu per didelį badmetį Lietuvoje ir Jotvingijoje (1279), anksčiau javais pertekę, jotvingiai prašė kunigaikštį Vladimirą parduoti rugių, siūlydami « vaško, ar voverių, ar bebrų, ar juodųjų kiaunių, ar sidabro » (PSRL II, 879).
Mazovijos kunigaikštis Konradas XIII amžiaus pradžioje pasiekė Jotvingijoje didelių laimėjimų; dar prieš 1237 metus jam priklausė Drohičinas, nes tuo laiku jis perdavė šį miestą magistrui Henrikui ir jo vienuoliams, Dobrynės riteriams, kaip liudija privilegija, kurią vėliau pateiksime.