Narbutas, remdamasis Nestoro išsaugotu gyvenimo paveikslu, rašo, kad krivičiai degindavo mirusiuosius ir laidotuvėse rengdavo turnyrus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Taigi aiškinama be dirbtinumo, jog Olegas nugalėjo su krivičiais, o ne krivičių Smolenską, nes iš daugelio tos genties šakų lengvai galėjo atsirasti viena, kuri, kaip ir Polocko, galėjo būti palankesnė rusams ir prisidėti prie Olego. Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusiųjų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus.
Aisčių laidotuvių apeigose mirusiųjų kapai darėsi turtingesni, o drauge su mirusiaisiais buvo pakasami išpuošti žirgai.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Patobulėjo ginklų, įrankių ir papuošalų formos. Mirusiųjų kapai ėmė darytis žymiai turtingesni. Išpuošiami net drauge pakasami žirgai.
Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Kur ir kaip vėlės aname pasauly laikėsi ir patiems tikintiesiems nebuvo aišku. Būta kažkokios dausų sąvokos. Gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, šaukdavosi į Žeminę, nuliedami jai gėrimo ar numesdami valgio, ypač vėlinių dienomis. Tikėta vėles pereinant į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
Laidodami lavonus aisčiai į kapą dėdavo įkapes, o laidojimo būdas buvo nevienodas: žymesniuosius sudegindavo, kitus laidodavo nesudegintus su daiktais.
Įrodymai (1)
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Aisčiai manė, kad mirusiam žmogui būsią reikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių, kuriuos turėjęs šiame pasauly. Todėl, laidodami lavonus, jie įdėdavo į kapą įvairių daiktų: pabalnotų arklių, ginklų, papuošalų ir kitko. Tik patsai laidojimo būdas buvo nevienodas. Vieni žmonės, ypač žymesnieji, pirma buvo sudeginami ant laužo, o paskui buvo laidojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai; kiti buvo laidojami su daiktais nesudeginti.
Aisčiai rengdavo vėlių garbinamąsias šventes, vadinamas vėlinėmis, per kurias aukodavo aukas, o vėlėms nuliedavo gėrimų ir numesdavo maisto.
Įrodymai (1)
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Tačiau aisčiai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo šeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar medžiuose, augančiuose ant jų kapų, ir būnančios savo šeimų globėjos. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamosios šventės, vadinamosios vėlinės; tuomet joms būdavo aukojamos įvairios aukos. Vėlėms kiekvienos puotos metu žemėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto.
Aisčių laidotuvių paprotys numatė, kad su kilmingo žmogaus lavonu sudegindavo ginklus, arklį, tarnus, moteris ir karo žygiui reikalingus daiktus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Dėl to buvo paprotys, kad mirus kilmingam žmogui (edelin) ginklus ir arklį, tarnus (knechte), moteris (meide), brangius apdarus, kurtus ir sakalus ir daug kitų padargų, reikalingų karo žygyje buvo sudeginama kartu su lavonu. Taip pat su paprasto žmogaus lavonu buvo deginama visa, kas priklausė jo užsiėmimui. Mat, visi tokie daiktai kartu su jais, pagal jų tikėjimą, turėjo prisikelti iš numirusių ir tarnauti toliau, kaip anksčiau tarnavo”1 2).
Wulfstano aprašyti aisčiai mirusiojo kūną laikydavo mėnesius, iš jo turto keldavo puotas, o likutį išdalydavo per arklių lenktynes.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Įdomiai Wulfstanas pasakojo apie prūsų laidojimo papročius. «Aisčiai» moką išlaikyti užšaldytus lavonus net vasaros karščių metu. Nesudegintą lavoną laikydami du mėnesius ir daugiau (o turtingųjų ir « kunigų » net iki pusės metų), per tą laiką iš įnirusiojo turto keldavę puotas. Jeigu kas likdavo, buvo išbaigiama dalybomis per arklių lenktynes (SRP, I, 735-5).