Santrauka
Aisčių laidojimo ir vėlių minėjimo praktikos apėmė įkapių dėjimą, skirtingus laidosenos būdus, žirgų laidojimą, turtingesnių kapų formavimą ir vėlių garbinimo šventes. Wulfstano aprašyme aisčių laidotuvės dar siejamos su ilgai laikomu lavonu, puotomis iš mirusiojo turto ir likučio dalybomis per arklių lenktynes.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
- kategorija: ritualas
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Aisčių laidotuvių apeigose mirusiųjų kapai darėsi turtingesni, o drauge su mirusiaisiais buvo pakasami išpuošti žirgai. |
| t-002 Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus. |
| t-003 Laidodami lavonus aisčiai į kapą dėdavo įkapes, o laidojimo būdas buvo nevienodas: žymesniuosius sudegindavo, kitus laidodavo nesudegintus su daiktais. |
| t-004 Aisčiai rengdavo vėlių garbinamąsias šventes, vadinamas vėlinėmis, per kurias aukodavo aukas, o vėlėms nuliedavo gėrimų ir numesdavo maisto. |
| t-005 Aisčių laidotuvių paprotys numatė, kad su kilmingo žmogaus lavonu sudegindavo ginklus, arklį, tarnus, moteris ir karo žygiui reikalingus daiktus. |
| t-006 Wulfstano aprašyti aisčiai mirusiojo kūną laikydavo mėnesius, iš jo turto keldavo puotas, o likutį išdalydavo per arklių lenktynes. |
| t-007 Narbutas, remdamasis Nestoro išsaugotu gyvenimo paveikslu, rašo, kad krivičiai degindavo mirusiuosius ir laidotuvėse rengdavo turnyrus. |