Aisčių laidojimo ir vėlių minėjimo praktikos apėmė įkapių dėjimą, skirtingus laidosenos būdus, žirgų laidojimą, turtingesnių kapų formavimą ir vėlių garbinimo šventes. Wulfstano aprašyme aisčių laidotuvės dar siejamos su ilgai laikomu lavonu, puotomis iš mirusiojo turto ir likučio dalybomis per arklių lenktynes.
Taigi aiškinama be dirbtinumo, jog Olegas nugalėjo\nsu krivičiais, o ne krivičių Smolenską, nes iš daugelio\ntos genties šakų lengvai galėjo atsirasti viena, kuri, kaip\nir Polocko, galėjo būti palankesnė rusams ir prisidėti\nprie Olego.\nBe to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro\nišsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių\njų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių\nmetu rengdavo turnyrus.
Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
Kur ir kaip vėlės aname pasauly laikėsi ir patiems tikin\ntiesiems nebuvo aišku. Būta kažkokios dausų sąvokos. Gy\nvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, šaukdavosi į Žeminę, nuliedami\njai gėrimo ar numesdami valgio, ypač vėlinių dienomis. Ti\nkėta vėles pereinant į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
Laidodami lavonus aisčiai į kapą dėdavo įkapes, o laidojimo būdas buvo nevienodas: žymesniuosius sudegindavo, kitus laidodavo nesudegintus su daiktais.
Aisčiai manė, kad mirusiam žmogui būsią\nreikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių, kuriuos turėjęs\nšiame pasauly. Todėl, laidodami lavonus, jie įdėdavo į kapą įvai-\nrių daiktų: pabalnotų arklių, ginklų, papuošalų ir kitko. Tik pat-\nsai laidojimo būdas buvo nevienodas. Vieni žmonės, ypač žy-\nmesnieji, pirma buvo sudeginami ant laužo, o paskui buvo lai-\ndojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai; kiti buvo laidojami\nsu daiktais nesudeginti.
Tačiau aisčiai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo\nšeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar\nmedžiuose, augančiuose ant jų kapų, ir būnančios savo šeimų\nglobėjos. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo-\nsios šventės, vadinamosios vėlinės; tuomet joms būdavo\naukojamos įvairios aukos. Vėlėms kiekvienos puotos metu že-\nmėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto.
Dėl to buvo paprotys, kad mirus kilmingam žmo\ngui (edelin) ginklus ir arklį, tarnus (knechte), moteris (meide),\nbrangius apdarus, kurtus ir sakalus ir daug kitų padargų, rei\nkalingų karo žygyje buvo sudeginama kartu su lavonu. Taip\npat su paprasto žmogaus lavonu buvo deginama visa, kas\npriklausė jo užsiėmimui. Mat, visi tokie daiktai kartu su jais,\npagal jų tikėjimą, turėjo prisikelti iš numirusių ir tarnauti\ntoliau, kaip anksčiau tarnavo”1 2).