Santrauka
Aisčių laidojimo ir vėlių minėjimo praktikos apėmė įkapių dėjimą, skirtingus laidosenos būdus, žirgų laidojimą, turtingesnių kapų formavimą ir vėlių garbinimo šventes. Wulfstano aprašyme aisčių laidotuvės dar siejamos su ilgai laikomu lavonu, puotomis iš mirusiojo turto ir likučio dalybomis per arklių lenktynes.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Kas tai
- kategorija: ritualas
Atlikimas
Nenurodyta
Paskirtis
Nenurodyta
Kontekstas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-008 Senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata reiškė, kad mirus kilmingam žmogui kartu su lavonu sudegindavo ginklus, arklį, tarnus, moteris, brangius apdarus, kurtus, sakalus ir kitus karo žygio reikmenis. | c-001 | |
| t-009 Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus. | c-002 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo samprata reiškė, kad mirus kilmingam žmogui kartu su lavonu sudegindavo ginklus, arklį, tarnus, moteris, brangius apdarus, kurtus, sakalus ir kitus karo žygio reikmenis.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Dėl to buvo paprotys, kad mirus kilmingam žmo gui (edelin) ginklus ir arklį, tarnus (knechte), moteris (meide), brangius apdarus, kurtus ir sakalus ir daug kitų padargų, rei kalingų karo žygyje buvo sudeginama kartu su lavonu. Taip pat su paprasto žmogaus lavonu buvo deginama visa, kas priklausė jo užsiėmimui. Mat, visi tokie daiktai kartu su jais, pagal jų tikėjimą, turėjo prisikelti iš numirusių ir tarnauti toliau, kaip anksčiau tarnavo”1 2).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Kur ir kaip vėlės aname pasauly laikėsi ir patiems tikin tiesiems nebuvo aišku. Būta kažkokios dausų sąvokos. Gy vieji, rūpindamiesi vėlių likimu, šaukdavosi į Žeminę, nuliedami jai gėrimo ar numesdami valgio, ypač vėlinių dienomis. Ti kėta vėles pereinant į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |