paprotys

Aisčių laidotuvių ir vėlinių apeigos

7 teiginiai8 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 7 teiginiai ir visi 8 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–8 iš 8 rodomų įrašų

t-001

Aisčių laidotuvių apeigose mirusiųjų kapai darėsi turtingesni, o drauge su mirusiaisiais buvo pakasami išpuošti žirgai.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 116

Patobulėjo ginklų, įrankių ir papuošalų formos.\nMirusiųjų kapai ėmė darytis žymiai turtingesni. Išpuošiami net\ndrauge pakasami žirgai.

t-002

Vėlinių dienomis gyvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, Žeminei nuliedavo gėrimų ir numesdavo valgio, o vėles laikė galinčiomis pereiti į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 22

Kur ir kaip vėlės aname pasauly laikėsi ir patiems tikin\ntiesiems nebuvo aišku. Būta kažkokios dausų sąvokos. Gy\nvieji, rūpindamiesi vėlių likimu, šaukdavosi į Žeminę, nuliedami\njai gėrimo ar numesdami valgio, ypač vėlinių dienomis. Ti\nkėta vėles pereinant į gyvulius, medžius ir kitus gamtos kūnus.

t-003

Laidodami lavonus aisčiai į kapą dėdavo įkapes, o laidojimo būdas buvo nevienodas: žymesniuosius sudegindavo, kitus laidodavo nesudegintus su daiktais.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 49-50

Aisčiai manė, kad mirusiam žmogui būsią\nreikalinga turėti tų pačių reikmenių ir įrankių, kuriuos turėjęs\nšiame pasauly. Todėl, laidodami lavonus, jie įdėdavo į kapą įvai-\nrių daiktų: pabalnotų arklių, ginklų, papuošalų ir kitko. Tik pat-\nsai laidojimo būdas buvo nevienodas. Vieni žmonės, ypač žy-\nmesnieji, pirma buvo sudeginami ant laužo, o paskui buvo lai-\ndojami jų ir kartu sudeginto turto pelenai; kiti buvo laidojami\nsu daiktais nesudeginti.

t-004

Aisčiai rengdavo vėlių garbinamąsias šventes, vadinamas vėlinėmis, per kurias aukodavo aukas, o vėlėms nuliedavo gėrimų ir numesdavo maisto.

A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

PDF 50

Tačiau aisčiai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės nesiskiriančios nuo\nšeimų ir gyventos aplinkos: jos apsigyvenančios gyvuliuose ar\nmedžiuose, augančiuose ant jų kapų, ir būnančios savo šeimų\nglobėjos. Todėl būdavo ruošiamos specialios vėlių garbinamo-\nsios šventės, vadinamosios vėlinės; tuomet joms būdavo\naukojamos įvairios aukos. Vėlėms kiekvienos puotos metu že-\nmėn būdavo nuliejama gėrimų ir numetama maisto.

t-005

Aisčių laidotuvių paprotys numatė, kad su kilmingo žmogaus lavonu sudegindavo ginklus, arklį, tarnus, moteris ir karo žygiui reikalingus daiktus.

Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

PDF 22

Dėl to buvo paprotys, kad mirus kilmingam žmo\ngui (edelin) ginklus ir arklį, tarnus (knechte), moteris (meide),\nbrangius apdarus, kurtus ir sakalus ir daug kitų padargų, rei\nkalingų karo žygyje buvo sudeginama kartu su lavonu. Taip\npat su paprasto žmogaus lavonu buvo deginama visa, kas\npriklausė jo užsiėmimui. Mat, visi tokie daiktai kartu su jais,\npagal jų tikėjimą, turėjo prisikelti iš numirusių ir tarnauti\ntoliau, kaip anksčiau tarnavo”1 2).

t-006

Wulfstano aprašyti aisčiai mirusiojo kūną laikydavo mėnesius, iš jo turto keldavo puotas, o likutį išdalydavo per arklių lenktynes.

Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

PDF 118

Įdomiai Wulfstanas pasakojo apie prūsų laidojimo papročius.\n«Aisčiai» moką išlaikyti užšaldytus lavonus net vasaros karščių\nmetu. Nesudegintą lavoną laikydami du mėnesius ir daugiau (o\nturtingųjų ir « kunigų » net iki pusės metų), per tą laiką iš įniru\nsiojo turto keldavę puotas. Jeigu kas likdavo, buvo išbaigiama\ndalybomis per arklių lenktynes (SRP, I, 735-5).

t-007vidutinis

Narbutas, remdamasis Nestoro išsaugotu gyvenimo paveikslu, rašo, kad krivičiai degindavo mirusiuosius ir laidotuvėse rengdavo turnyrus.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 341

Taigi aiškinama be dirbtinumo, jog Olegas nugalėjo\nsu krivičiais, o ne krivičių Smolenską, nes iš daugelio\ntos genties šakų lengvai galėjo atsirasti viena, kuri, kaip\nir Polocko, galėjo būti palankesnė rusams ir prisidėti\nprie Olego.\nBe to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro\nišsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių\njų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių\nmetu rengdavo turnyrus.

c-007Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

Taigi aiškinama be dirbtinumo, jog Olegas nugalėjo su krivičiais, o ne krivičių Smolenską, nes iš daugelio tos genties šakų lengvai galėjo atsirasti viena, kuri, kaip ir Polocko, galėjo būti palankesnė rusams ir prisidėti prie Olego. Be to, reikia pridurti nors ir nepilną, tačiau Nestoro išsaugotą jų gyvenimo paveikslą. Jie degindavo mirusių jų palaikus ir jų pelenus surinkdavo į urnas, o laidotuvių metu rengdavo turnyrus.