Kazimiero žygis atsiimti Smolenską – tai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero vadovauta karinė kampanija, kuria miestas buvo susigrąžintas. Iš pradžių Kazimiero Tarybos ponai su kariuomene tris savaites stovėjo prie Smolensko, tačiau miesto užimti nesugebėjo. Šio žygio metu buvo sudeginti miesto priemiesčiai ir vienuolynai, o daug žmonių išvesta į nelaisvę. Tą patį rudenį Kazimieras sutelkė visas Lietuvos pajėgas, pats atvyko prie Smolensko ir miestą atsiėmė. Po pergalės Smolensko valdymas vėl buvo perduotas Andriui Sakavičiui, o Kazimieras išvyko į Vilnių.
Lietuvos metraščio pasakojime, Kazimierui apgailestaujant dėl ankstesnių įvykių, jis pasiuntė savo Tarybos ponus su kariuomene prieš Smolenską; vėliau pats atvyko jo atsiimti.
Bychovco kronikos pasakojimas; įvykio aplinkybės ir žygio pradžia.
Tarybos ponai su kariuomene prie Smolensko stovėjo tris savaites ir miesto neįveikė. Tą patį rudenį Kazimieras, sutelkęs visas Lietuvos pajėgas ir pats vadovaudamas, atėjo prie Smolensko ir jį atsiėmė.
Lietuvos metraščio pasakojimas apie žygio eigą; laikas nurodomas kaip „tą patį rudenį“.
Žygyje dalyvavo Kazimiero Tarybos ponai su kariuomene, o vėliau Kazimieras sutelkė visas Lietuvos pajėgas. Prie Smolensko kariuomenė stovėjo tris savaites; buvo paliesti miestas, priemiesčiai ir vienuolynai.
Kronikos pasakojime apibūdinami dalyviai, pajėgos, trukmė ir veiksmo teritorija.
Kazimieras atsiėmė Smolenską. Kronikos pasakojime Jurgis Lengvenaitis, bijodamas Kazimiero rūstybės, su kunigaikštiene pabėgo į Didįjį Naugardą; Kazimieras Smolensko valdymą vėl perdavė Andriui Sakavičiui ir išvyko į Vilnių.
Lietuvos metraščio pasakojimo nurodoma žygio baigtis ir jos padariniai.
Ir tuomet pargrįžo bajorai nuo kunigaikščio Kazimiero; o jisai vieniems iš jų nukirto galvas, kitus suėmęs sukaustė, visus jų turtus atėmė ir išdalijo savo bajorams, ir panūdo būti nepriklausamas nuo didžiojo kunigaikščio Kazimiero. Kunigaikščiui Kazimierui to buvo labai gaila, ir jis siunčia prieš Smolenską savo Tarybos ponus su kariuomene. Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą.
Ir tuomet pargrįžo bajorai nuo kunigaikščio Kazimiero; o jisai vieniems iš jų nukirto galvas, kitus suėmęs sukaustė, visus jų turtus atėmė ir išdalijo savo bajorams, ir panūdo būti nepriklausamas nuo didžiojo kunigaikščio Kazimiero. Kunigaikščiui Kazimierui to buvo labai gaila, ir jis siunčia prieš Smolenską savo Tarybos ponus su kariuomene. Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą.
Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą. Didysis kunigaikštis Kazimieras, sutelkęs visas savo Lietuvos pajėgas, tą patį rudenį atėjo prie Smolensko, pats vadovaudamas, ir atsiėmė Smolenską9 , o kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, bijodamas Kazimiero rūstybės, su kunigaikštiene pabėgo į Didįjį Naugardą l0 . Ir didysis kunigaikštis vėl perduoda Smolensko valdymą Andriui Sakavičiui ir išvyksta atgal į Vilnių, savo sostinę.
Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą. Didysis kunigaikštis Kazimieras, sutelkęs visas savo Lietuvos pajėgas, tą patį rudenį atėjo prie Smolensko, pats vadovaudamas, ir atsiėmė Smolenską9 , o kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, bijodamas Kazimiero rūstybės, su kunigaikštiene pabėgo į Didįjį Naugardą l0 . Ir didysis kunigaikštis vėl perduoda Smolensko valdymą Andriui Sakavičiui ir išvyksta atgal į Vilnių, savo sostinę.
Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą. Didysis kunigaikštis Kazimieras, sutelkęs visas savo Lietuvos pajėgas, tą patį rudenį atėjo prie Smolensko, pats vadovaudamas, ir atsiėmė Smolenską9 , o kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, bijodamas Kazimiero rūstybės, su kunigaikštiene pabėgo į Didįjį Naugardą l0 . Ir didysis kunigaikštis vėl perduoda Smolensko valdymą Andriui Sakavičiui ir išvyksta atgal į Vilnių, savo sostinę.
Tarybos ponai su kariuomene prastovėjo prie Smolensko tris savaites8 ir miesto niekaip neįveikė, o priemiesčius bei vienuolynus sudegino, daug žmonių išsivedė į nelaisvę ir, pralieję nemaža krikščionių kraujo, išžygiavo atgal pas didįjį kunigaikštį Kazimierą. Didysis kunigaikštis Kazimieras, sutelkęs visas savo Lietuvos pajėgas, tą patį rudenį atėjo prie Smolensko, pats vadovaudamas, ir atsiėmė Smolenską9 , o kunigaikštis Jurgis Lengvenaitis, bijodamas Kazimiero rūstybės, su kunigaikštiene pabėgo į Didįjį Naugardą l0 . Ir didysis kunigaikštis vėl perduoda Smolensko valdymą Andriui Sakavičiui ir išvyksta atgal į Vilnių, savo sostinę.