Lietuvos istorijos žinių lobynas
Grupė
8 teiginiai12 įrašų9 ryšiai
Danielius išsiuntė Tautvilą, o jam į pagalbą pasiuntė rusus ir poloviečius, kurie ilgai kariavo su vokiečiais. Pasak Nestoro, poloviečiai visą vasarą laikė apgulę Giurgevo tvirtovę, bet jos neįveikė ir, sudarę taiką su Sventopelku, nesikėlė per Rosės upę. Karamzinas Nestoro žodžius apie poloviečius siejo su jų veiksmais dešiniajame Dnepro krante prie Jurjevo ir Rosės upės.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Sudėtis |
|
| |
| VeiklaŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Danielius išsiuntė Tautvilą, o jam į pagalbą pasiuntė rusus ir poloviečius, kurie ilgai kariavo su vokiečiais.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Paėmė jie daug miestų ir pargrįžo namo l3 . O paskui atsiuntė žinią Vykintas, pranešdamas, kad vokiečiai norį stoti Tautvilai į pagalbą. Danielius išsiuntė Tautvilą ", ir jam į pagalbą— rusus bei poloviečius, ir jie ilgai kariavo vieni su kitais.
Pasak Nestoro, poloviečiai visą vasarą laikė apgulę Giurgevo tvirtovę, bet jos neįveikė ir, sudarę taiką su Sventopelku, nesikėlė per Rosės upę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puolimai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, paimti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kairiojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirtovė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turėjo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.
Karamzinas Nestoro žodžius apie poloviečius siejo su jų veiksmais dešiniajame Dnepro krante prie Jurjevo ir Rosės upės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Karamzinas, radęs kažkokį Jurjevą prie Rosės upės, tekančios pro Belaja Cerkovę, Kijevo gubernijoje, šiuos Nestoro žodžius priskiria poloviečių veiksmams dešiniojoje Dnepro pakrantėje. Jis net teigia, kad Jurjevas buvo atstatytas XII amžiaus pradžioje po to, kai jį sunaikino poloviečiai. Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puolimai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, paimti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kairiojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo.
Teodoras Narbutas rašo, kad Ksaveras Bogušas, remdamasis Kojalavičiaus prielaidomis, poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyrinėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tautoms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokiomis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius pateikia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3. Šie teiginiai įpareigoja mus patyrinėti istorinius faktus, kurie geriau paaiškintų tai ir atskleistų tikrą ar spėjamą giminystę, kurią mini mūsų pirmtakai.
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puoli mai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, pa imti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kai riojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Tačiau jis prieštarauja sau ir savo tiksliai išdėstytoms istorinėms tiesoms, nes ir poloviečių puolimai iki XII amžiaus pradžios, ir Giurgevo apgultis, paimti iš Nestoro veikalo, liečia tų barbarų veiksmus kairiojoje Dnepro pakrantėje, į rytus nuo jo. Be to, tvirtovė nebuvo paimta, nes kunigaikštis Sventopelkas sudarė taiką; kartu ji nebuvo sunaikinta ir todėl netrukus turėjo* būti atstatyta. Tatiščevas**, gal geriau žinojęs šiuos įvykius, ieškojo Giurgevo kairiojoje Dnepro pakrantėje, bet klaidingai rado kažkokią pilaitę, galbūt irgi vadintą Jurjevu, stovėjusią prie Osteros upės žiočių.
Nuo tų laikų sėkmės paskatintos poloviečių ordos, visuomet būdamos stipresnės ir pridarydamos daug žalos, nesiliovė puldinėjusios pietinius Rusios kraštus.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Po šešerių metų antras vadas, vardu Sekalas, užpuolė rusų kraštus, nugalėjo Vsevolodą ir išsigabeno didžiulį grobį. Nuo tų laikų sėkmės paskatintos poloviečių ordos, visuomet būdamos stipresnės ir pridarydamos daug žalos, nesiliovė puldinėjusios pietinius Rusios kraštus. Ne sykį jie buvo smarkiai sutriuškinti, tačiau nebuvo taip palaužti, kad liautųsi kovoti. Tik 1101 metais Vladimiras Monomachas laimėjo didelę pergalę prieš poloviečius prie Sutenio. Dar kelis kartus smarkiai sumušti, galop po 1121 metais patirto iš graikų sutriuškinimo buvo priversti apie 1127 metus pasitraukti už Volgos.
Narbutas teigia, kad poloviečiai nebuvo atskira tauta, bet buvo pečenegų palikuonys arba jų dalis.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Juo labiau kad poloviečiai nebuvo atskira tauta, bet buvo palikuonys ar dalis pečenegų, kurie, — o tai panašiausia į tiesą, — susiformavo iš likučių giminingų hunų genčių, persikėlusių į kairiąją Dnestro pakrantę, išsisklaidžiusių po Atilos sūnų žlugimo.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 7 | 10 |
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 1 | 2 |