Skirmantas

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Parvykęs pas savo tėvą, nebeilgai prie jo tegyveno, ir tėvas, Lietuvos ir 2emaičių didysis kunigaikštis 2ivinbudas, pasimirė, o jo sūnus Kukovaitis sėdo Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės sostan. Tuo metu Užvolgio chanu buvo chanas, vardu Balaklajus °, ir jis atsiuntė savo pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Skirmantą, kad duotų jam duoklę ir laikytų jo baskakus tuose miestuose, kaip kad iš tų miestų buvo duodama duoklė, valdant jo pirmtakams, rusų kunigaikščiams. Didysis kunigaikštis Skirmantas nepanoro nusileisti ir tiems jo pasiuntiniams liepė nupjaustyti nosis, lūpas, ausis ir paleisti pas chaną atgalios.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mstislavas Bresto apylinkėse jau siaubė kaimus, žudė žemdirbius, ketindamas pradėti karą, tačiau, išgirdęs apie artėjantį Skirmantą, buvo priverstas sutraukti savo pulkus iš kaimų į stovyklą. Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Didysis kunigaikštis Skirmantas, surinkęs visas savo kariaunas, pasitiko juos Kaidanove l0, prie savo sienos. Nugalėjo tą chaną, ir sumušė visą jo totoriškąją galybę, ir nukovė patį chaną

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Nugalėjo tą chaną, ir sumušė visą jo totoriškąją galybę, ir nukovė patį chaną ", Su didžios pergalės šlove nužygiavo Rusų žemėn ir paėmė Mozyriaus Černigovo, Starodubo l3 , Karačevo M miestus, ir, laimėjęs pergalę, be nuostolių pargrįžo atgalios. Turėjo didysis kunigaikštis Skirmantas tris sūnus: vieną Treniotą IS , antrą Liubartą l6 , trečią Pisimantą l7 . O paskui didysis kunigaikštis Skirmantas pasimirė.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Netrukus, 1175 metais1 2, savo gyvenimą baigė ir Skirmantas. Paliko1 jis trejetą sūnų: Liubartą, Pisimantą ir Treniotą3.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir Šventaragiui gimė sūnus Skirmantas*. Ir pasirinko didysis kunigaikštis Šventaragis labai gražią vietą girioje prie Neries, kur Vilnia įteka į Nerį, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įtaisyta ugniavietė

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Miestas turėjo pasiduoti, priimti vienu metu ir taiką, ir vergovę: neteko laisvės tie, kurie ją piktam naudojo, skriausdami kaimynus. Neilgai šia pergale džiaugėsi Mingaila tais pačiais metais jis mirė, įpėdiniais palikdamas Skirmantą ir Ginvilą, kurių pirmasis, amžiumi vyresnis, paveldėjo senelio valdžią Naugarduke, o antrasis — tėvo Polocke. Sėkmingų lietuvių žygių Rusioje nevaliojo pakęsti rusų kunigaikščiai.