Živinbudas pasiuntė savo sūnų Kukovaitį su rinktine lietuvių ir žemaičių kariauna padėti Skirmantui. Narbutas pasakojo, kad kunigaikštis Kukovaitis prie Žaslių ežero pastatė stabą motinai, po mirties pripažintai deive. Narbutas Kukovaitį vadino sudvejintu lietuvių kunigaikščiu, Živinbudo II sūnumi, valdžiusiu Užnerio Lietuvoje ir mirusiu 1221 metais.
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuš tas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pin ską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, pa- L ie tu v ia i iš rusų a ti- siuntė atgal Zivinbudui Kū ma P in ską kovaitį ir jo karius apdova nojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nyk te nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog prie šas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai at sigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gy venimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Apie tai dar bus mūsų is\ntorijos tęsinyje.\n221\n\n## Puslapis 221\n\nKukovaitis (Kukowojtis)\nSudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, vieš\npatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo pa\nlaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai\nįvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pa jautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vie loje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuš tas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pin ską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, pa- L ie tu v ia i iš rusų a ti- siuntė atgal Zivinbudui Kū ma P in ską kovaitį ir jo karius apdova nojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nyk te nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog prie šas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai at sigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gy venimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.
Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pa jautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vie loje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.
Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- \ntas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy\nmėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukš\nto kalno, matomas toli iš jūros.\nLietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks\nlina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- \nmės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi\nlučių.