Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
8 teiginiai10 įrašų6 ryšiai
Kūnas, arba Kūnasijus, yra Lietuvos metraščių ir istorinių pasakojimų kunigaikštis, siejamas su Kauno įkūrimu. Bychovco kronika teigia, kad jis perėmė bevaikio brolio Barkaus valdą ir Jurbarko miestą, o vėliau valdė Žemaičių žemėje bei plėtėsi Užnerio krašto link. Prie Nevėžio žiočių, ties santaka su Nemunu, Kūnas esą įkūrė miestą ir pavadino jį Kaunu. Kitas pasakojimas jo valstybės ribomis nurodo Nemuną, Dubysą, Nevėžį ir Nerį, o Teodoras Narbutas, remdamasis chronologiniais apskaičiavimais, Kauno tvirtovės pastatymą datuoja 1030 metais. Po Kūno mirties Užnerio kraštą iki Latgalos, Breslaujos ir Dauguvos valdė jo sūnus Kernius; metraštyje taip pat minimas sūnus Gimbutas.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Istorinė reikšmėŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
Patikrinti teiginiai
Borkaus brolis Kūnas, irgi turėjęs valdas prie Nemuno, ties Neries žiotimis, nusi driekusias dešiniajame jos krante, naujausiais chronolo giniais apskaičiavimais, 1030 metais pasistatydino Kauno tvirtovę.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Borkaus brolis Kūnas, irgi turėjęs valdas prie Nemuno, ties Neries žiotimis, nusidriekusias dešiniajame jos krante, naujausiais chronologiniais apskaičiavimais, 1030 metais pasistatydino Kauno tvirtovę.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad Kūnas prie Nevėžio žiočių įkūrė miestą ir pagal savo vardą pavadino jį Kaunu.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Vyriausias sūnus Barkus įkūrė miestą prie Jūros upės, ir to kunigaikščio vardas susijungė su upės vardu, kuri vadinosi Jūra, o kunigaikščio vardas - — Barkus, tai tas miestas imta vadinti Jurbarku 4 . Vidurinis sūnus Kūnas atsikėlė prie Nevėžio upės žiočių, kur Įteka į Nemuną, ir įkūrė miestą, pavadino jį pagal savo vardą Kauno miestu5 . O trečias sūnus Spera keliavo tolyn per girias į rytus, kur saulė teka, ir persikėlė per Nevėžio upę, ir ## Puslapis 41 per trečią upę — Širvintą, aptiko ežerą, dabinamą pievų ir Įvairių medžių, pamėgo tą vietą, apsigyveno prie to ežero ir tą ežerą pavadino savo vardu — Spera6 .
Lietuvos metraštis pasakoja, kad po Kūno mirties Užnerio kraštą iki Latgalos, Breslaujos ir Dauguvos valdė jo sūnus Kernius.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą 9. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave l0. O paskui Kūnas mirė, ir po jo visame Užnerio krašte, ligi Latgalos11 sienos, ir ligi Užnerio Breslaujos12, ir iki pat Dauguvos upės valdė jo sūnus Kernius.
Lietuvos metraštis pasakoja, kad po bevaikio brolio Barkaus mirties Kūnas perėmė jo dalį ir Jurbarko miestą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Neilgai trukus, mirė jo brolis Barkus, kuris gyveno Jurbarke, neturėdamas vaikų; jo brolis Kūnas perėmė ir tą savo brolio Barkaus dalį, ir Jurbarko miestą, ir ėmė viešpatauti toje jo dalyje. O tasai kunigaikštis Kūnas turėjo du sūnus: vieną Kernių, o kitą Gimbutą8 . Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą 9 .
Kojelavičiaus pasakojime Kūno, arba Kūnasijaus, valstybę ribojo Nemunas, Dubysa, Nevėžis ir Neris.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kūno, arba Kūnasijaus, valstybė buvo ribojama Nemunu, Dubysa, Nevėžiu ir Vilija, arba (gimtosios kalbos žodžiu) Nerimi. Tų žemių sostinę įkurdino pačioje Neries ir Nemuno santakoje. Tas miestas su pilimi, įkūrėjo atminimui pavadintas Kaunu, po šiai dienai tebėra vienas iš žymiausių Lietuvoje.
Kūnas turėjo sūnus Kernių ir Gimbutą.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Beviešpataudamas Žemaičių žemėje, ėmė stiprėti, plėstis ir pereidinėti per Neries upę į Užnerio kraštą 9. Žengdamas nuo Šventosios aukštyn, atrado labai gražią vietą; jam labai patiko toji vieta, jis ten įkurdino savo sūnų Kernių ir tam miestui davė Kerniaus vardą, pavadinęs Kernave l0. O paskui Kūnas mirė, ir po jo visame Užnerio krašte, ligi Latgalos11 sienos, ir ligi Užnerio Breslaujos12, ir iki pat Dauguvos upės valdė jo sūnus Kernius.
Kūnas gyvas būdamas padalijo valdžią Kerniui ir Gimbutui, kad sūnums nepaliktų paveldimos neapykantos šaltinio.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kokius jis nuveikė paminėtinus darbus, vėlesnės kartos nežino. Gyvas būdamas, nusprendė nepalikti po mirties sūnums paveldimo neapykantos šaltinio, todėl pasistengė laiku padalyti valdžią. Kernusijui, arba Kerniui, atidavė valdyti Lietuvos žemes tarp Neries, Nevėžio ir Dauguvos, o jaunėliui Gimbutui paskyrė Žemaitiją.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.) | — | 4 | 6 |
| Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.) | — | 2 | 3 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 1 | 1 |