Augustinas Voldemaras

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Kariuomenėje įtakingi nacionalistai voldemarininkai vis bandė pučų keliu grąžinti į valdžią A. Voldemarą, o 1934 m. gen. Petro Kubiliūno vadovaujamas dalinių išvedimas į Kauno gatves buvo pavojingiausias. Tačiau pučai nebuvo tiesiogiai nukreipti prieš A. Smetoną ir laiku sustabdomi. Tik A. Voldemaras šį kartą nubaustas ypač rimtai – iš Lietuvos provincijos miestelio Zarasų ištremtas į Paryžių...

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Vilniaus problema komplikavo ir Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymo ir konkordato su Vatikanu klausimus. Vyriausybei derantis su Vatikanu dėl diplomatinių santykių opozicija apkaltino krikščionis demokratus išsižadant Seinų ir Vilniaus vyskupijų. Tik A. Voldemarui pavyko sutvarkyti tą reikalą vizito Romoje metu – 1927 m. rugsėjo 27 d. jis pasirašė konkordatą su Vatikanu, nustačiusį Lietuvos katalikų bažnyčios padėtį valstybėje.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Stiprėjant Europos tendencijai saugoti sienų neliečiamumą, A. Voldemaras nieko negalėjo pakeisti. Būdamas ir premjeru, ir užsienio reikalų ministru jau ne visur spėjo, konfliktavo su keliais savo ministrais ir pradėjo pretenduoti į vienvaldystę šalyje. Po gegužę įvykdyto studentų eserų pasikėsinimo į A. Voldemaro gyvybę, 1929 m. rugsėjį visiems ministrams in corpore „atsistatydinus“, turėjo atsistatydinti ir premjeras.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Prezidentas A. Smetona ir ministras pirmininkas A. Voldemaras Taip per Lietuvos miestų ir miestelių akmeninį grindinį išdunda geležiniais ratlankiais kaustytas tautininkų lyderių vadeliojamas autoritarinis vežimas. Kol kas viešojoje erdvėje dominuoja ekstravagantiškas, dėl savo oratorinių sugebėjimų geriausiai Vakaruose žinomas lietuvis A. Voldemaras, užėmęs ne tik premjero, bet ir užsienio reikalų ministro postus. Pasirodė, kad jis neturėjo naujų užsienio politikos idėjų, o A. Smetona stengėsi laikytis „vidurainės [A. Smetonos terminas – Red.] linijos“ – nesusisieti su kokia nors konkrečia valstybe ar jų grupe.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Dėl to 1927 m. spalio 15 d. Lietuva apskundė Lenkiją Tautų Sąjungos Tarybai ir situacija tapo ypač įtempta, nes Lietuva nebuvo atšaukusi karo padėties su Lenkija. Lietuva ir Lenkija kaktomuša susidūrė Ženevoje, kur Sąjungos Taryboje gruodžio 10 dieną J. Pilsudskis uždavė A. Voldemarui klausimą „Karas ar taika?“ A. Voldemaras, neturėdamas Lietuvos delegacija Tautų Sąjungoje Ženevoje 1926 m., iš kairės: Dovas Zaunius, ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras ir pasiuntinys Petras Klimas (H. Roger Viollet nuotrauka)

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Gavusi naujo Vokietijos kanclerio Makso fon Badeno (Max von Baden) leidimą, Taryba pakvietė Augustiną Voldemarą suformuoti ministrų kabinetą. Kabinetas pradėjo veikti 1918 m. lapkričio 11 d. Ekstravagantiškasis istorijos profesorius A. Voldemaras, tapęs dar ir užsienio reikalų ministru, gerokai nustebino pareiškęs, kad neplanuoja kurti Lietuvos kariuomenės, nes esą Lietuva nesiruošianti kariauti – užteksią milicijos… Tačiau jau lapkričio 23-iąją A. Voldemarui teko skelbti mobilizaciją. Rusijos bolševikai, apimti pasaulinės revoliucijos siekių, pradėjo revoliucijos eksportą, planuodami bolševizuoti Lenkiją, o per ją ir Vokietiją, ir metė Raudonosios armijos divizijas paskui traukiančią namo vokiečių kariuomenę.