Lietuvos valstybės ženklai

Notariats-Instrument, parengtame 1323 metais Liubeke: Sigillum vero huiusmodi litteris appensum erat rotundum cereum, continens circulum duodecim angulorum et in medio circuli ymaginem viri capillati residentis in Cathedra, continentis in manu dextra coronam et ceptrum in sinistra, et in circumferenda eius per quadraginta unam litteras et cruce sculptum erat: S. dei gracia Gedemini lethvinorum et ruthenor. reg. [O prie šio laiško buvo prikabintas apvalus vaško antspaudas su dvylikos kampų apvadu, o šio apvado centre atvaizdas ilgais plaukais vyro, sėdinčio soste, dešinėje rankoje laikančio karūną ir kairėje - skeptrą, aplink jį išskaptuota keturiasdešimt viena raidė ir kryžius: Šv. Dievo malone Gedimino lietuvių ir rusų karaliaus].

Antrame antspaude, prispaustame šalia šito, skyde yra Vytis po karūna; apačioje - Radvilų herbas Trimitai*. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio didžiajame antspaude, įspaustame vaške ir prikabintame prie autentiško 1436 metų rašto (mačiau tikslų antspaudo piešinį), yra keturi herbiniai skydai; viename, kurį kaire ranka laiko kunigaikštis, sėdintis soste su kalaviju dešinėje rankoje, pavaizduotas Lietuvos Vytis; tai visos Lietuvos herbas. Antrame skyde - bėgantis lokys, nugręžtas į dešiniąją skydo pusę; tai tėvoninės Žemaičių kunigaikštystės herbas.

Gedimino stulpai ir Jogailos kryžius iš herbyno „Stemmata Polonica“ (saugomo Paryžiuje), XVI a. vid. pirmajame šimtuke.

J. J. Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. Jis pasirinko pirmąjį kelią, tačiau stengėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas. J. J. Chodkevičius Liublino seime 1569 m. birželio 28 d. priėmė unijos ir net vieno antspaudo, taigi – Lietuvos prijungimo prie Lenkijos – idėją. Tai buvo žiaurus kompromisas. Kreipdamasis į Žygimantą Augustą jis teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti. Bet kaip mums skaudu, to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tėvynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu, kiek pajėgdami. Jei dabar mes negalime jos apginti, tai todėl, kad esame priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką.“ Po šių žodžių lietuviai su ašaromis puolė ant kelių prieš karalių, tai pravirkdė netgi lenkus.

Vyriausiojo Lietuvos tribunolo reikalas buvo svarstytas net keliuose atskiruose Lietuvos seimuose, ir galutinai jis buvo įkurtas 1581 m. Su mažais pakeitimais jis toks pat išliko iki pat nepriklausomybės pabaigos.

Livonija buvo valdoma abiejų jungtinių valstybių; mokesčiai iš jos vienais metais eidavo į Lietuvos, o kitais metais į Lenkijos iždą. Pasienio stulpas, Lietuvos Lenkijos ir Prūsų kunigaikštijos sienų susiėjimo vietoje pastatytas 1545 m. Viršuj parašo lentos matyti Lietuvos Vytis ir Lenkijos erelis.

Istorinėje LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijoje 1990 m. kovo 11 d., LPS deputatų klubui paruošus dokumentus ir nusprendus, kad nepriklausomybę reikia paskelbti iš karto, veikta ryžtingai. Sąjūdžio kandidatai, laikydamiesi savo rinkiminių pažadų, 1990 m. kovo 11 d. LSSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinkę Sąjūdžio Seimo lyderį Vytautą Landsbergį, LSSR Aukščiausiąją Tarybą pervadino Lietuvos Respublikos Aukščiausiąja Taryba, Lietuvai sugrąžino senąjį jos valstybės pavadinimą „Lietuvos Respublika“, o Vytį Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos AT-AS vadovai: centre – Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, kairėje – jo pavaduotojai – Kazimieras Motieka ir Bronislovas Kuzmickas, dešinėje – pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, Lietuvos Respublikos AT Prezidiumo narys Aloyzas Sakalas. Pauliaus Lileikio nuotrauka