autorius

Albertas Vijūkas-Kojalavičius

7 teiginiai9 įrašai0 struktūruoti ryšiai

Šaltiniai ir citatos

Teiginiai ir įrodymai

Rodomi visi 7 teiginiai ir visi 9 citatų bei paminėjimų įrašai. Su teiginiais susietos citatos atveriamos prie teiginio; atskiros citatos ir reikšmingi paminėjimai rodomi savarankiškai.

Grįžti į objekto apžvalgą

1–9 iš 9 rodomų įrašų

t-001vidutinis

S. Daukantas T. Narbutui atsiuntė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“, Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 13

Pradžia jau buvo padaryta:\nišleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vi-\njūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių ge\nnealogijų rinkinį.

t-002vidutinis

T. Narbutas pataisoje jau neabejojo, kad Lietuvos bajorų herbyno autorius buvo pats Albertas Vijūkas-Kojalavičius.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 492

Tai rodo, kad T. Narbutas tuo metu, kai buvo daro\nma ši pataisa, jau neabejojo, kad Lietuvos bajorų\nherbyno autorius buvo pats A. Vijūkas-Kojalavi-\nčius.

t-003vidutinis

Narbutas nurodė, kad Kojalavičius minėjo XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skyrė juos nuo Lietuvoje žinotų perunų.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 247

Vadinasi, bu\nvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*.\nŽinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti\npiorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos\nnuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadai\nse buvo žinomi Lietuvoje.

t-004vidutinis

Narbutas kaltino Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl tariamo mirštančiųjų mirties greitinimo papročio.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

PDF 359

Draugystės, svetingumo, santai kos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievo baimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Ški cas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė se novės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejė giais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsiny je, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.

t-005vidutinis

Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Narbuto vertinimu, Strijkovskio veikalą sudėjo į istorinius rėmus ir ne visada taikliai taisė spragas.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 31

Latvių, arba\nLivonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus at\nranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas\nKojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis\napsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius\nrėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas.\n6\nNuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mė\nginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.

t-006vidutinis

Kojalavičiaus prielaidomis, Narbuto teigimu, rėmęsis Ksaveras Bogušas poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 104

95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyri nėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tau toms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokio mis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius patei kia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.

t-007vidutinis

Kojalavičius, Narbuto perteikimu, teigė, kad poloviečiai turėjo lietuvių kalbą, ir rėmėsi pasakojimu apie Mamajaus sugriautą Beloserką.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

PDF 108

Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe or\nda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolo\nnistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės.\n101\nSi nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojala-\nvičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nuro\ndo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus,\nkuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą\nBeloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.

c-002Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Didingą Lietuvos praeitį, tautos heroizmą, aukštą senovinę kultūrą turėjo parodyti au tentiški dokumentai. Karaliaučiuje ir Rygoje gyvenantys isto rikai Johanas Foigtas ir Karolis Edvardas Napierskis žadėjo T. Narbutui atsiųsti dokumentų. Pradžia jau buvo padaryta: išleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vi- jūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių ge nealogijų rinkinį.

c-003Reikšmingi paminėjimai

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

61 ## Puslapis 61 garą. Per 400 metų nė Vienas lietuvis, išskyrus Kojalavičių, My kolą Lietuvį ir Teodorą Narbutą, nepasirūpino krašto praeiti mi. Iki šiolei apie Abisiniją, arabus, mongolus ir samojedus daugiau darbų parašyta nei apie Lietuvą.