Lietuvos istorijos žinių lobynas
Autorius
7 teiginiai11 įrašų0 ryšių
Šaltiniai ir citatos
Visi 7 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą1–7 iš 7 teiginių
S. Daukantas T. Narbutui atsiuntė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“, Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį.
PDF 13
Pradžia jau buvo padaryta: išleista „Bychovco kronika“, S. Daukantas atsiuntė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Herbyną“ - Lietuvos bajorų giminių genealogijų rinkinį.
T. Narbutas pataisoje jau neabejojo, kad Lietuvos bajorų herbyno autorius buvo pats Albertas Vijūkas-Kojalavičius.
PDF 492
Tai rodo, kad T. Narbutas tuo metu, kai buvo daroma ši pataisa, jau neabejojo, kad Lietuvos bajorų herbyno autorius buvo pats A. Vijūkas-Kojalavičius.
Narbutas nurodė, kad Kojalavičius minėjo XV a. lenkiškus grašius piorunkas ir skyrė juos nuo Lietuvoje žinotų perunų.
PDF 247
Vadinasi, buvo tik Jupiteris, turėjęs antrąją ypatybę*. Žinome, kad XV amžiuje kursavo lenkiški grašiai, vadinti piorunkomis (Piorunki). Juos mini Kojalavičius24 ir skiria juos nuo auksinių ir sidabrinių perunų, arba perkūnų, kurie kadaise buvo žinomi Lietuvoje.
Narbutas kaltino Kojalavičių ir kitus autorius apšmeižus senovės lietuvius dėl tariamo mirštančiųjų mirties greitinimo papročio.
PDF 359
Draugystės, svetingumo, santaikos, būsimo pomirtinio gyvenimo vilties dievybės šiai dievobaimingai tautai tikriausiai nebuvo tušti simboliai. Tad Škicas, Henenbergeris, Hartknochas ir Kojalavičius apšmeižė senovės lietuvius, priskirdami jiems žiaurumą su ligoniais, bejėgiais, luošaisiais arba mirštančiais žmonėmis, esą buvę įprasta pagreitinti jų mirtį . Tuo nepatikės niekas, kas bent kiek pa- 13 13 Iš dalies tą darė herulai - tai pasakysime mūsų istorijos tęsinyje, - bet ne smurtu ir ne pagal religijos nuostatus, o tik prietaringų ir ligos palaužtų senelių prašymu.
Albertas Vijūkas-Kojalavičius, Narbuto vertinimu, Strijkovskio veikalą sudėjo į istorinius rėmus ir ne visada taikliai taisė spragas.
PDF 31
Latvių, arba Livonijos, autoriai pas naujesnius senovės tyrinėtojus atranda nemažai vertingų tautos istorijos perlų. Jėzuitas Kojai avičius*** parašė lietuvių istoriją lotynų kalba; jis apsiribojo tik sudėliojęs Strijkovskio veikalą j istorinius rėmus, ne visuomet taikliai taisydamas jo spragas. 6 Nuo to meto nieko iš šio dalyko neišėjo ištisai: mėginimai, nedidelės žinutės, studijos, prielaidų fragmentai.
Kojalavičiaus prielaidomis, Narbuto teigimu, rėmęsis Ksaveras Bogušas poloviečius priskyrė lietuvių genties tautoms.
PDF 104
95 Pastabos. Mūsų mokslininkas, lietuvių istorijos tyrinėtojas Ksaveras Bogušas priskiria lietuvių genties tautoms iš kitur pažįstamus poloviečius', remdamasis tokiomis pat Kojalavičiaus prielaidomis1 2. Naruševičius pateikia žinių, kurios, rodos, taip pat remia šią nuomonę, kad poloviečiai buvę rusų kaimynai nuo saulės patekėjimo ir nusileidimo pusių3.
Kojalavičius, Narbuto perteikimu, teigė, kad poloviečiai turėjo lietuvių kalbą, ir rėmėsi pasakojimu apie Mamajaus sugriautą Beloserką.
PDF 108
Taigi nėra įrodymų paneigti prielaidai, jog Charoboe orda XII amžiuje išsivedė su savimi lietuvių genčių kolonistus, nuo seno gyvenusius prie Rosės upės. 101 Si nuomonė darosi vis panašesnė į tiesą, kai Kojalavičius2, teigęs, kad polovieciai turi lietuvių kalbą, nurodo istoriją, aprašančią pagalbą totorių vado Mamajaus, kuris sugriovė tų poloviečių-lietuvių sostinę, vadinamą Beloserka. Mamajus puldinėjo XIV amžiaus viduryje.