1569 m. sudaryta Liublino unija sukūrė Abiejų Tautų Respubliką kaip Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo nuo Jogailos ir Jadvygos vedybų padarinį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 64
ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA Liublino unija 1386 m. Jogailos ir Jadvygos vedybomis prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas. „Šventos santuokos“ metafora dažnai taikoma visam unijų procesui, kurio padarinys – 1569 m. sudaryta Liublino unija, sukūrusi jungtinę valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Tai buvo originalus valstybių junginys, kuris šiandien kartais laikomas net Europos Sąjungos pirmtaku. Be Lenkijos ir Lietuvos suartėjimo ir kariuomenių sąjungos nebūtų buvo Žalgirio pergalės, o sėkmingos Livonijos karo baigties XVI a. – būtent be Liublino unijos.
Liublino unijos rezultatas buvo LDK atstovų priimtas kompromisas, kurio pagrįstumu rimčiau nesuabejota dar du šimtmečius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Žinoma, lenkai ir Žygimantas Augustas darė spaudimą Liublino unijos metu – siekė panaikinti valstybingumą, atplėšti teritorijų, tačiau net ir toks Liublino unijos rezultatas buvo kompromisas, kurį, nors ir per ašaras, LDK atstovai priėmė, tačiau šio kompromiso pagrįstumu rimčiau nesuabejota dar du šimtmečius.
Po Liublino unijos Steponui Batorui tapus Lenkijos ir Lietuvos valdovu, Livonijos kare pasiektos lemiamos pergalės prieš Maskvą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65-66
Liublino unijos nauda pasireiškė jau netrukus. Lenkijos ir Lietuvos valdovu tapus Transilvanijos kunigaikščiui
1569 m. birželio 28 d. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius Liublino seime priėmė unijos ir vieno antspaudo idėją kaip žiaurų kompromisą.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
J. J. Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. Jis pasirinko pirmąjį kelią, tačiau stengėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas. J. J. Chodkevičius Liublino seime 1569 m. birželio 28 d. priėmė unijos ir net vieno antspaudo, taigi – Lietuvos prijungimo prie Lenkijos – idėją. Tai buvo žiaurus kompromisas. Kreipdamasis į Žygimantą Augustą jis teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti. Bet kaip mums skaudu, to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tėvynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu, kiek pajėgdami. Jei dabar mes negalime jos apginti, tai todėl, kad esame priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką.“ Po šių žodžių lietuviai su ašaromis puolė ant kelių prieš karalių, tai pravirkdė netgi lenkus.
Prieš Liublino uniją Žygimantas Augustas prie Lenkijos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime. Iš neprisiekusiųjų buvo atimtos žemės – Lietuvai grėsė suvereniteto praradimas.
Liublino unijos metu lenkai ir Žygimantas Augustas spaudė LDK atstovus, siekdami panaikinti valstybingumą ir atplėšti teritorijų.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Chodkevičius surado išeities kelius ten, kur, atrodė, jų nėra. Žinoma, lenkai ir Žygimantas Augustas darė spaudimą Liublino unijos metu – siekė panaikinti valstybingumą, atplėšti teritorijų, tačiau net ir toks Liublino unijos rezultatas buvo kompromisas, kurį, nors ir per ašaras, LDK atstovai priėmė, tačiau šio kompromiso pagrįstumu rimčiau nesuabejota dar du šimtmečius. Liublino unijos nauda pasireiškė jau netrukus.
Lietuvos delegacija kovo 1 d. išvyko iš Liublino, nes derybose dėl unijos nebuvo susitarta.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
Nesusitarus Lietuvos delegacija kovo 1 dieną išvyko iš Liublino. Tada Lietuvai buvo suduotas skaudus smūgis – karalius Žygimantas Augustas, palaikydamas Lenkiją, savo aktais prie jos prijungė beveik pusę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritorijos (Palenkę ir Voluinės, Kijevo ir Podolės (Braclavo) vaivadijas). Prijungtų sričių bajorai turėjo prisiekti Lenkijai, o jų atstovai dalyvauti Lenkijos Seime. Iš neprisiekusiųjų buvo atimtos žemės – Lietuvai grėsė suvereniteto praradimas.
1569 m. birželio 28 d. Jonas Jeronimaitis Chodkevičius Liublino seime priėmė unijos ir vieno antspaudo idėją.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 65
J. J. Chodkevičius suprato tragišką dilemą: arba Lietuva susisaisto su Lenkija, arba Lietuvą užkariauja Rusija. Jis pasirinko pirmąjį kelią, tačiau stengėsi išsiderėti kuo palankesnes sąlygas. J. J. Chodkevičius Liublino seime 1569 m. birželio 28 d. priėmė unijos ir net vieno antspaudo, taigi – Lietuvos prijungimo prie Lenkijos – idėją. Tai buvo žiaurus kompromisas. Kreipdamasis į Žygimantą Augustą jis teigė: „Jūsų Didybės įsakyti mes čia su didžiu skausmu ir širdgėla buvome priversti nusileisti. Bet kaip mums skaudu, to negalime išreikšti žodžiu. Nes mes, kaip ištikimi savo tėvynės sūnūs, esame įpareigoti rūpintis jos labu, kiek pajėgdami. Jei dabar mes negalime jos apginti, tai todėl, kad esame priversti nusileisti prieš kliūtis, likimą ir laiką.“ Po šių žodžių lietuviai su ašaromis puolė ant kelių prieš karalių, tai pravirkdė netgi lenkus.
1569 m. Liublino unija sukūrė jungtinę Lenkijos ir Lietuvos valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 21
Lenkijos ir Lietuvos jungtinė kariuomenė sutriuškina Vokiečių ordiną, kėlusį grėsmę abiejų valstybių egzistencijai. 1569 Liublino unija. Susikuria jungtinė Lenkijos ir Lietuvos Valstybė – Abiejų Tautų Respublika.
Cituojamoje istoriografinėje interpretacijoje unijos aktai ir Lietuvos Statutas sankcionavo Ukrainos prijungimą prie Lenkijos.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 30
Žymesnieji buržuazinės istoriografijos atstovai, laikydamiesi tokios didžiavalstybinės pažiūros, vadino Lietuvą valstybe, o uolų feodalinio imuniteto saugojimą vaizdavo kaip valstybės ar net tautos reikalų gynimą. Iš tikrųjų unijos aktai ir Lietuvos Statutas sankcionavo Ukrainos prijungimą prie Lenkijos, pripažino karalių ir bendrą seimą jungtinės valstybės suverenu, užtikrino žemės nuosavybės ir žemėvaldos teisę tik šlėktų luomo nariams, o politines teises — tik federaciją sudarantiems indigenams, o šitai konservavo baudžiavą, kliudė prekiniams ir piniginiams santykiams plėstis, miestams stiprėti ir tuo pačiu lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių tautybėms tapti tautomis (nacijomis). Kai 1648 m.
Narbutas lietuvių politinę ir kultūrinę raidą apžvelgė nuo seniausių laikų iki 1569 m. Liublino unijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių raidą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai savarankiškos LDK egzistavimo pabaiga. T. Narbutas, sekdamas rusų istoriku Nikolajumi Karamzinu, pirmenybę teikė politiniams įvykiams ir pagal juos suskirstė veikalo turinį6.
Cituojamoje interpretacijoje Lietuvos Statuto, valstybės praeities ir valdovų aukštinimas laikytas kliūtimi Liublino unijai įgyvendinti.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 9
Prie kliuvinių unijai įgyvendinti priskiriama Lietuvos Statuto ir valstybės praeities bei jos valdovų aukštinimas. Šitokį aukštinimą matome A. Kojelavičius dedikacijose, kur teigiama: .neabejotinai Lietuvos istorijos globėju turi būti tas pats žmogus, kuris yra žymus Lietuvos valstybės gynėjas". Pirmo tomo dedikacijoje Sapiegų giminė aukštinama už ukrainiečių sukilimo nuslopinimą, antrame tome — už palyginti laimingą 1654—1667 metų karo baigtį.
Alfredo Bumblausko vertinimu, Liublino unija reikšmingai sumažino LDK teritoriją, tačiau jos reikšmė gyventojų skaičiaus atžvilgiu buvo mažesnė.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 32
esa, tuojau pat įvyko Liublino unija, reikšmingai sumažinusi LDK teritoriją, tačiau ji nebuvo tokia reikšminga gyventojų skaičiaus atžvilgiu. K
Alfredo Bumblausko pateikiamu vertinimu, po Liublino unijos LDK liko apie 2,5 milijono žmonių.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 32
Kadangi numanoma 1568 m. LDK Ukrainos žemėse gyvenus tik apie 250 tūkstančių žmonių, o Palenkėje – apie 150 tūkstančių, todėl manoma, kad po Liublino unijos LDK liko apie 2,5 milijono žmonių.
Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių rai dą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 8
LTI T. Narbutas apžvelgė politine ir kultūrinę lietuvių raidą nuo seniausių laikų iki Liublino unijos. 1569 m. unija - tai savarankiškos LDK egzistavimo pabaiga.