Vytautas

PDF 46

Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žy-\ngiuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su vi-\nsomis Ordino pajėgomis.

PDF 46

Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko \nneapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baig-\ntis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė.

PDF 161

Didvyriai surasti – tai visi Lietuvos didieji kuni-\ngaikščiai kaip prakilni jungtis su moderniąja, XX a. Lietuva, kuri atsirado \niš anos Lietuvos ir atkūrė savo valstybę. LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni-\ngaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo \nvardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.

PDF 170

Kenksmingą tos virše­\nnybės įtaką graikų apeigų tikėjimo \ndvasininkų ir gyventojų rusų mąs- \ntvmo būdui ne kartą didysis kuni­\ngaikštis buvo pajutęs, ypač karų su \nMaskva laikais; o, be to, juk ir ne­\nmažos pajamos kasmet iš Lietuvos \nbūdavo teikiamos Maskvos metro­\npolitams. Vytautas užkirto tam ke­\nlią, nutraukdamas iš karto visus ry­\nšius su naujai išrinktu Maskvos \nmetropolitu Fotijumi ir paliepdamas \nvyskupams, susirinkusiems į Nau­\ngarduką, išrinkti iš savo tarpo Lie­\ntuvai atskirą metropolitą. Daugiau \napie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń s- \nk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, \nPars.

PDF 386

Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis\nkietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo\ncharakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač\nkai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. Kai Vytautas, pvz., darė\n1428 m. prieš turtingą D. Naugardą žygį, kuris buvo daugiau jo\nprestižo ir garbės, o mažiau realios politikos reikalas, didelę dalį\n10.000 rb. gautos kontribucijos išdalijo jis žygio dalyviams lenkų\nkarininkams (riteriams).

PDF 253

Napierskio veikale, aukščiau \nne sykį cituotame Index Codicis Hist. \nDipl. Livon., N. 1189, - yra Vytauto \nlaiško, kuriuo prašoma šio gydyto­\njo, turinys. Laiškas datuotas Obol- \nce, tarp Vitebsko ir Smolensko, 1426 \nmetų sausio 13 dieną.

PDF 170

Vytautas Vilniui suteikė (1424 metais) \ntam tikrų privilegijų, kurių galia miestiečiai buvo atleidžiami \nnuo įvairių duoklių, tačiau tais laikais jau ėmęs stiprėti nepa­\nkantumas kitatikiams lėmė, kad ta geradarybe vien tik Ro­\nmos katalikų tikėjimą išpažįstantys naudojosi80. Šiaip ar taip, \nbet jokio persekiojimo miesto gyventojai dėl šito niekada ne­\nbuvo patyrę. Įžvalgia savo politika Vytautas, nors skaityda- \nmasis ir su Jogailos siekiais, ir neišvengęs jungimosi su Lenki­\nja pasekmių, vis dėlto sugebėjo atsilaikyti kurdamas savus \nįstatymus ar įsipareigojimus, kurie buvo reikalingi išimtinai \nLietuvos interesams ginti.

PDF 173

Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš tur­\nkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas \natmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas \nbūtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot \naptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių už­\nmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat \npasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinė- \njo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp bro­\nlių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su \nkarūna pas Vytautą.

PDF 161

Il KNYGA\nketi činšą, kuris jai iš Lietuvos priklausantis, kadangi šis kraštas \nkaraliaus Vladislovo Jogailos jai atiduotas kaip vestuvinė do­\nvana. Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios \ndidikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie \nnorį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta vi­\nsų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados \nnemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama­\nnaus Vytauto klausimą.

PDF 167

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 47

Tos dienos rytą Jogailos ir Vytauto pozicijos skyrėsi. Vytautas troško lemiamo mūšio, o Jogaila laukė pasiūlymo derėtis – jis tęsė laiką, klau- sydamas mišių ir šventindamas riterius. Jogaila sąjungininkų kariuo- menės dydžiu, žygio kryptimi, grėsmingu jėgos demonstravimu manė priversti Ordiną pradėti derybas ir jam padiktuoti savo sąlygas.

PDF 12

1413 m., Salyno derybų metu, Vytautas griežtai pareiškė kryžiuočiams, jog „...Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė ir aš reikalausiu jų iki Osos (t. y. visų prūsų žemių iki Vyslos su Pamede imtinai — R. B.), nes jie yra mano tėvų palikimas“41.

PDF 173

Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš tur­\nkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas \natmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas \nbūtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot \naptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių už­\nmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat \npasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinė- \njo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp bro­\nlių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su \nkarūna pas Vytautą.

PDF 150

Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 149-150

133\n\n## Puslapis 150\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\ngyveno kryžiuočių sostinėje Marienburge. Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48.

PDF 251

Beveik visą \namžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemuti­\nnėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių ant­\npuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, \nežerų apsuptai Trakų piliai. Nuo 1400 metų, ištisą šimtmetį, \nTrakuose Vytautas, Žygimantas ir Kazimieras svarstė lem- \ntingiausius Lietuvos reikalus ir ten sprendė plačios savo vals­\ntybės reikalus, nors Vilnius visada buvo Didžiosios Kuni­\ngaikštystės sostinė. Toksai pagrindinės valdžios nutolimas \nnuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei.

PDF 161

Didysis kunigaikštis ne­\nteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, \nkaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­\nčių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią \nLietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą \naktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir \nRusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­\njungta prie Lenkijos. Tačiau Jogaila norėjo tą vien tik asme­\nniškai Vytauto duotą pasižadėjimą padaryti reikšmingesnį gau­\ndamas pačių lietuvių sutikimą ir priesaiką, o Vytautas savo \nruožtu siekė ir palikuonims, jeigu jų kada turėtų, garantuoti šio­\nkios tokios naudos, tad suvažiavo į Vilnių karaliaus sukviesti\n64\nJahrbücher Johannes Linde.nblatts, \nP-113.

PDF 132-133

116\n\n## Puslapis 133\n\nIl KNYGA\nSkirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin­\nti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at­\nvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug \ndengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin­\nkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu­\ntinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, \nir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo \nkariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į \npilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­\ntojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais \npavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie-\ntuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į \nvietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama \nmintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) \nvalstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat \nžemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš \nLietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol \nvadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 132

Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią. Tačiau nenorėdamas ban­\ndyti laimės ir pradėti mūšį su persvarą turinčiomis priešo \npajėgomis, ieškojo paspirties, juoba kad 1389 metų gale\n18\nSlap t. Karai.

PDF 132

Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią. Tačiau nenorėdamas ban­\ndyti laimės ir pradėti mūšį su persvarą turinčiomis priešo \npajėgomis, ieškojo paspirties, juoba kad 1389 metų gale\n18\nSlap t. Karai.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 132-133

116\n\n## Puslapis 133\n\nIl KNYGA\nSkirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendin­\nti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at­\nvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug \ndengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin­\nkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu­\ntinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, \nir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo \nkariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į \npilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­\ntojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais \npavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs at­\nvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug \ndengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir gin­\nkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemu­\ntinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, \nir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo \nkariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į \npilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyven­\ntojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais \npavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Ne­\npaisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 me­\ntams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir \nkaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, ku­\nrios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jad­\nvygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina mies­\ntu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, \nšv. Stanislovo garbei, iškilmingai pripažinta katedra.

PDF 54

To garbingo karžygio palaikai Skir­\ngailos rūpesčiu buvo nuvežti į Vilnių, pagonių papročiu tu­\nrėjo būti sudeginti su visu tuo, ką jis dažniausiai naudoda­\nvo37. Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas \niš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas, \ntačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pa­\nvyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo \nneišvengiamos pražūties.\nTas Vytauto pabėgimas turėjo priversti Jogailą nerimau­\nti, mat norėdamas garantuoto saugumo, kad kryžiuočiai ne­\ngrobtų jo žemių, net nemažą dalį Žemaitijos jiems paauko­\njo, 1382 metų lapkričio pradžioje Dubysos upės salelėje \nsudarė su jais paliaubas.

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­\ndislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­\nnavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­\nrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi \nKryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, \njei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 268

Tuo būdu\nužėmęs Vilnių, išsiuntė žygūnus į Prūsiją bei Livoni­\nją, prašydamas pagalbos; pats, palikęs mieste stiprią\nsavo įgulą, pailsėjusią ir papildytą kariuomenę nuve­\ndė į Trakus prieš Vytautą. Vytautas, iš draugų apie\nviską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į\nGardiną.\nJogaila\natkakliai\nU žkariauja T rakus\npuolė Trakus, ir trakiškiai\nilgai neatsilaikė: nesitikėda­\nmi iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, ati­\nduodami miestą, pilis bei turtą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Vytautas, iš draugų apie \nviską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į\nGardiną. \nJogaila \natkakliai \nU žkariauja T rakus \npuolė Trakus, ir trakiškiai\nilgai neatsilaikė: nesitikėda­\nmi iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, ati­\nduodami miestą, pilis bei turtą.

PDF 270

Todėl Jogai­ la išsiuntė savo brolį Skirgailą, kuris, prisiekęs visais dievais, savo bei Jogailos vardu turėjo viešai paža­ dėti saugumą ir neliečiamybę tiems, kurie, susitikę tarp dviejų karo stovyklų, tarsis dėl taikos, o pirmiausia — Vytautui. Ilgai tarėsi kunigaikščiai Vytautas bei Jo­ gaila dėl taikos sąlygų, tuo tarpu abi ginkluotos ka­ riuomenės stovėjo pasirengusios kovai; kadangi nieko tikro negalėjo sutarti be Kęstučio, nusprendė ir jį pa­ kviesti. Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytau- įv ilio ja m a s į J o gai- tas patarė atjoti.

PDF 272

Lais­\nvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais­\nva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var­\ngais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši \naplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais­\nvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie­\nžastys. Vienas sargybinis kar­\ntą įspėjo Oną, jog Vytautui \ngresianti mirtis, pridurdamas, \nkad Jogailos siųsti budeliai \njau atvyko į Krėvą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Kai \njį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagar­\nbą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik \nnuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei \nsu artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti. Lais­\nvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais­\nva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var­\ngais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši \naplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais­\nvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie­\nžastys. Vienas sargybinis kar­\ntą įspėjo Oną, jog Vytautui \ngresianti mirtis, pridurdamas, \nkad Jogailos siųsti budeliai \njau atvyko į Krėvą. Žmona \napie viską pranešė vyrui ir \npatarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargy­\nbinius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mir­\nties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga \nbėgliui.

PDF 302

Negalėdamas dėl gy­\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo­\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi­\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo­\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su­\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki­\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in­\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku­\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Smarkiai su­\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki­\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in­\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku­\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius. Šiedu vis dėlto Vytautą taip \npriėmė, jog jis netruko pajusti esąs nemalonus svečias: \nabudu nesistengė suteikti pabėgėliui deramos pagal­\nbos; iškilo aikštėn jųdviejų baimė, nors ir slepiama: \nmat nenorėjo jiedu nei neramios Vytauto širdies už­\ngauti, nei karaliaus įžeisti, rūpindamiesi, kad, kilus ka­\nrui, patys vienaip ar kitaip išvengtų bėdos. Žinoma, \nneprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, \niš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis.

PDF 302-303

Iš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin­\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro­\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis\nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir­\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo\nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų\nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par­\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks\nkryžiuočiams.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Čia, kaip ir \nvylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio­\npai parėmė jo sumanymus. \nIš M a z o v ijo s į Prū- \nNors Urbonas IV, Romos po- \nsiją \npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin­\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, \ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro­\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis \nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir­\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo \nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų \nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par­\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks \nkryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsily­\nginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios \nstokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių \nkapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštada­\nliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip \nužstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas ne­ gydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vande­ nims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pra­ noksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tin- V iln ių b an do u žgrob- karna proga, nes sklido gan- ti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henri­ ko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Tuo\nmetu kaip tik pasitaikė tin- \nV iln ių b an do u žgrob- \nkarna proga, nes sklido gan- \nti k lasta \ndai, esą tariamasi dėl Henri­\nko, Mazovijos kunigaikščio, \nbei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos. Pasinaudojęs \nšia dingstimi, jis paleido gandą, kad vestuvės būsian­\nčios Vilniuje.

PDF 316

Išlikę po mūšio gyvi, narsiai grumdamiesi su puo­ lančiu nugalėtoju, pasitraukė su Skirgaila į Trakus. Vytautas, nuvijęs iš mūšio lauko karaliaus karius, visas savo jėgas nukreipė į Vilnių, norėdamas užimti pilis. Jas užkariauti vis dėlto pasirodė kur kas sunkiau, nei tikėjosi.

PDF 344

Kadangi Vytautas jiems paro­\ndė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei.\nPerdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu­\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy­\nna išgabeno į Vilnių.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai \nžinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pa­\nvedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais \nkariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai \npriešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžu­\ndė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, ku­\nriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat supra­\nto, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus \njo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo \nvyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne­\nginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė \nir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

PDF 347

Apgula užtruko ištisą mėnesį,\ntačiau ne dėl to, kad nebuvo\nA p su p a V ite b s k ą\ndaroma, kas tokiais atvejais\nreikalinga, o todėl, kad gynė­\njai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitri­\ngailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, prieši­\nnosi iš paskutiniųjų. Galop trisdešimtą dieną Vytauto\nkariai įsiveržė pro visiškai sugriautus įtvirtinimus į\nžemutinę pilį. Kovojant dėl miesto sienos, žuvo vienas\nkitas pilėnas.

PDF 368

Stovėdamas su' raitija toje pačioje vietoje, jis kiekvieną dieną vis labiau juto mais­ to stoką. Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pul­ kų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų pro­ peršų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasi­ lijus, neilgai trukus pajutęs šį M a s k v o s v a ld o v a s niokojamą smūgį, turėjo pra- p r iv e ič ia m a s p ra šy- syti taikos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Stovėdamas su' raitija toje \npačioje vietoje, jis kiekvieną dieną vis labiau juto mais­\nto stoką. Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pul­\nkų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų pro­\nperšų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasi­\nlijus, neilgai trukus pajutęs šį \nM a s k v o s \nv a ld o v a s \nniokojamą smūgį, turėjo pra- \np r iv e ič ia m a s \np ra šy- \nsyti taikos. Išskyrus pažadą \nti ta ik o s \nneremti Švitrigailos, susitar­\nta senomis sąlygomis; Vytau­\ntas, tarytum žygis jau būtų visai užbaigtas, paskyrė va­\ndovus, turėjusius išvesti kariuomenę iš priešo šalies, o \npats kuo skubiausiai, protarpiais keisdamas arklius, pasi­\nleido į Vilnių. Kaip paprastai esti, kariuomenė, karo va­\ndams pasitraukus, patyrė nemaža nuostolių.

PDF 374

Vis dėlto buvo pamato būgštauti, kad jie gali\nnepaisyti teisėto susitarimo iš palankumo žmonėms, su\nkuriais susiję kalba ir kilme. Vytautas pats ėmėsi šio\nuždavinio: pasikvietęs į palydovus didikus Goštautą,\nRumbaudą bei Radvilą, jis išvyko pas imperatorių.\nPrieš tai susitarė slaptai su karaliumi (apie tai žinojo\ntiktai karalystės pakancleris Trombą), kad, Vytautui\n376\n\n## Puslapis 375\n\nišsiaiškinus, jog imperatorius bei jo brolis neabejingi\njų reikalui, kuo greičiausiai, niekam nieko nesakyda­\nmas, ten išvyks ir Jogaila patvirtinti naujo susitarimo.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos ne­ sėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norė­ damas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrą­ žinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuo­ menę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 390

Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Cha- čibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilau- V y ta u la s p u ola schiz- kęs ramybės, Vytautas pasi- m ą, p lin ta n čią jo va i- juto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrą­ jį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir vi­ sus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytau­ to valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Padėjus \ndaug pastangų, Vytautui galop pavyko sušaukti rusų \ntautos suvažiavimą Lietuvos Naugarduke. Konstantino\nDidžiojo pavyzdžiu jis ir pats \nh u žgniaužia N augar- \njame dalyvavo. Suvažiavime \nd ū k o s u v a ž ia v im e \nsuėmė Grigorijų Fotijų, Ki­\njevo \nmetropolitą, \nRusioje\n3 9 2

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys kara­ liaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai suda­ romos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zig­ mantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

PDF 394

Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo\nir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka. Nutaręs sutelkti\ndidesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia,\nmirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Al-\nšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mi-\nrusiajai buvo teta.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos ne­ sėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norė­ damas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrą­ žinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuo­ menę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 415

Lietuvos isto rija\n417\n\n## Puslapis 416\n\nsusilygintų karališkomis insignijomis su kitais valdovais,\njeigu, žinoma, panorėsiąs su juo užmegzti draugiškus\nsantykius ir vėliau jų laikytis. Senoji valdovų liga —\ngarbės troškimas — taip aptemdė Vytautui, žmogui ga­\nna atsargiam ir pažįstančiam Zigmanto klastas, protą,\njog jam nė į galvą neatėjo, kad šiais siūlymais sten­\ngiamasi ne tiek jį išaukštinti, kiek sugriauti lietuvių bei\nlenkų sandraugą. Štai todėl jis sutiko su pasiūlymu ir\nsusidraugavo su imperatoriumi sau pačiam davęs žodį\nnieko nedaryti be karaliaus žinios ir sutikimo.

PDF 393

Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dan­ gus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės. Mat visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas aukščiausiojo spren­ dimas. Numalšinęs siautėjančius Rusioje skitus, Vytautas pasikvietė pasiuntinius, dalyvavusius bažnytiniame su­ važiavime, norėdamas neatidėliojant padaryti, ką su­ važiavimas buvo nutaręs.

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys kara­ liaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai suda­ romos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zig­ mantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Tačiau netrukus, gavęs slaptų laiš­\nkų iš kai kurių lenkų, kuriems ne tiek rūpėjo visuotinė \ngerovė, kiek jų paties nauda, jis vėl pradėjo puoselėti \nsenąsias viltis ir pasiuntiniams kuo griežčiausiai atsa­\nkė. Jis, girdi, pasirodytų esąs tikras begėdis, ko gero, \nnedorėlis, kurį amžinai blogu žodžiu minėtų busimo­\nsios kartos, jeigu nutrauktų nuo pusbrolio galvos kara­\nliškąjį vainiką ir pats jį užsidėtų, tada neabejotinai pa­\ntirtų iš žmonių daugiau gėdos nei garbės. Tegu Jogaila \nsveikas sau karaliaująs, tegu turįs vainiką, kurį, len­\nkams pritariant, jam davęs dangus, tačiau tegu jis \nnepavydįs Vytautui vainiko, į kurį kelią nurodžiusi \ndangaus įkvėpta draugų malonė. Tegu lenkai nemaną, \njog Vytautas rodąs tokį atkaklumą vien dėl to, kad \nnorįs tapti karaliumi. Jo atkaklumo priežastis — ne no­\nras atsisėsti į karaliaus sostą, bet troškimas išsaugoti' \ngerą vardą.

PDF 420

Štai todėl tegu jis pasiimąs jam palankios Lenkijos ka­ ralių vainiką, nukaltą daugybės pergalių, ir, apvaini­ kuodamas juo karališkąją kaktą bei savo nuopelnus, tegu padarąs dviejų galingų tautų santarvę glaudesnę. Tegu jis atmetąs tą, kurį ketąs parūpinti naują klastą sugalvojęs imperatorius, tą, kuris turėsiąs suardyti švenčiausią Lenkijos bei Lietuvos sąjungą. Mat, atsi­ radus dviem karaliams, karalystė neišvengiamai turė­ sianti suskilti, o kartu būsiančios padalytos ir pasmerk­ tos sunykimui jos jėgos, tokios ligi šiol vieningos. Štai toks ir esąs pagrindinis priešų troškimas.

PDF 423

Ginkluoti didžia- lą, pasiuntiniai pasuko į Fran­ kfurtą ir, du mėnesius ten bergždžiai sugaišę ir nieko nepešę, sugrįžo pas imperatorių. Juo labiau artėjo laukiama diena, juo didesnį neri­ mą Vytautui kėlė galimos kliūtys. Antra vertus, neleido tuščiai laiko: nesakydamas tikros priežasties, pasikvietė Vilniun į iškilmes daugybę valdovų: Maskvos, Tverės, Odojevo kunigaikščius, skitų chanus, kryžiuočių ma­ gistrus, kuriuos visus svetingai vaišino valstybės lė­ šomis.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Ginkluoti didžia-\nlą, pasiuntiniai pasuko į Fran­\nkfurtą ir, du mėnesius ten bergždžiai sugaišę ir nieko \nnepešę, sugrįžo pas imperatorių.\nJuo labiau artėjo laukiama diena, juo didesnį neri­\nmą Vytautui kėlė galimos kliūtys.

PDF 463

Luomai, susirinkę į Tra­ kus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmoksli­ ninkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o ne- čia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį ta­ me pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto pa­ laikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužu­ dytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.

PDF 510

Neseckiui šis herbas, pavadintas Kru- nevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama rite­ riška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnu­ liai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.

PDF 517

IV. 1386—1447 metai, t. y. iki to laikotarpio, kai Lietuva nustojo\nturėjusi dalinius kunigaikščius. Šiuo periodu Lietuva pasiekė di­\ndžiausios savo galybės laikotarpį, ypač valdant Vytautui, kuris\nsostą paveldėjo iš Skirgailos.

PDF 366

Mat tų pačių metų pabaigoje, sudeginęs Briansko ir\nStarodubo pilis, jis perdavė kunigaikščiui Vasilijui Nau-\ngardą, Seversko žemės sosti-\n1407 m e ta i\nnę, o pats pabėgo į Maskvą.\nTaigi jis ir privertė Vy­\ntautą vėl imtis ginklo ir, gerai pasirengus, pradėti karą\nsu Vasilijumi. Vytautas įsakė visų Lietuvos žemių karo\njėgoms susirinkti į Smolenską.

PDF 35

Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laiko- tarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.

PDF 8

Bychovco kronikos rankraštį prieš 1830 m. Alek­ sandro Bychovco Mogiliovcų dvaro b-koje aptiko Vil­ niaus gimnazijos mokytojas Ipolitas Klimaševskis. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėdamas emigruoti į už­ sienį, jis tespėjo paskelbti dramatiškiausią Bychovco kronikos fragmentą — pasakojimą apie Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440 m.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

O didžiojo kunigaikščio Algirdo broliui Kęstučiui, kuris valdė Trakus ir Žemaičių žemę, buvo šeši sū­ nūs2 5 . Pirmas — Vytautas2 6 , o kai krikštijosi pravos­ lavu, buvo jam duotas Jurgio vardas, o kai priėmė len­ kų tikėjimo krikštą, jam davė Aleksandro vardą2 7 . Antras — jo brolis kunigaikštis Andrius Kuprys2 8 , ku­ ris kunigaikščiavo Polocke; trečias — 2ygimantas 2 9 , ketvirtas — Patrikas 3 0 , penktas — Tautvilą 3 I, šeštas — Vaidotas3 2 ; jie visi trys mirė, jauni būdami, negavę dalių 3 3 .

PDF 97

Didysis kunigaikštis Vytautas prieš Ria- \nzanės kunigaikštį Olegą pasiuntė kunigaikštį Simoną \nLengvenį su didele kariuomene ir su Smolensko pajė­\ngomis; tie parsivarė daugybę belaisvių riazaniečių ir \nsu dideliu grobiu sugrįžo pas Vytautą (1396)1 3 .\nTą pačią žiemą, pavasariop H , į Smolenską, pas savo \ntėvą uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, atvažiavo Mask­\nvos didysis kunigaikštis Vasilijus Dimitrijevičius ir pa­\ngerbė didįjį kunigaikštį brangiomis dovanomis; auksi­\nnėmis grandinėmis ir diržais, sabalais, brangakmeniais, \nauksiniais indais ir bachmatais ls. O didysis kunigaikštis \nVytautas taip pat pagerbė savo žentą, didįjį kunigaikš­\ntį, ir dovanojo jam įvairių dovanų: perlais siuvinėtų \ndrabužių, brangių aksomų, vertingiausių brangakmenių, \nžirgų su aukso balnais ir daug kitų nuostabių daiktų ir, \nišlydėjęs jį su didele pagarba į Maskvą, pats išvyko \nj Lietuvą l6 .

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

103 ## Puslapis 99 kurie nenorėjo tėvonies, kunigaikščio Jurijaus, liek smolenskiečius, tiek brianskiečius — visus iškapojo. Didysis kunigaikštis Vytautas, tai išgirdęs, susijun­ gė su savo broliu, Lenkijos karaliumi Vladislovu Jogai­ la 4 0 , ir tą patį rudenį su visomis savo kariuomenėmis atvyko į Smolenską1 1 , išvijo kunigaikščius Jurijų Sve- toslavovičių ir Riazanės kunigaikštį Olegą iš Smolensko ir atgavo Smolensko miestą 1 2 bei visą žemę. Ir, patvir­ tinę bei sustiprinę Smolenske visus žmones, išvyko at­ gal į Lietuvą, 34.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

108 ## Puslapis 104 37. APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė­ jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo­ kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni­ gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo­ mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija.

PDF 177

Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir val­\ndant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį \nkitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų že­\nmė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos \nim peratorium igyveno su juo didelėje meilėje.\nKartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, \nDidžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Veng­\nrų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam \natvykti. Ir šis kuo klusniausiai, nedelsdamas atvyko pas \njį su savo karaliene, ir reiškė jam didžiausią pagarbą, \nir dovanojo brangių dovanų2 , ir nuo tol tarpe jų įsiga­\nlėjo didelė meilė.

PDF 178

Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. Tais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu vadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste. Ir tasai gyveno su juo didelėje meilėje.

PDF 179

Ir šis didysis kunigaikštis Aleksandras, vadinamas Vytautu, valdė didžiai gerbiamas ir šlovi­ namas. Būnant jam vienoje iš savo pilių, didžiajame Kije­ ve, atsiuntė pas jį pasiuntinius didieji Ordos kuni­ gaikščiai, siūlydamiesi jam tarnauti ir prašydami jį skirti jiems chaną, kad juos valdytų. Mat, daug buvo Ordos didžiųjų chanų, tarnaujančių jo rūmuose.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ Vytauto skundas — tai neabejotina Lietuvos Didžiosios Ku­ nigaikštystės lietuviškosios istoriografijos užuomazga. J is datuoja­ mas 1390 m. pradžia, kada Vytautas antrų kartų emigravo pas kryžiuočius, būdamas nepatenkintas antraeilio vasalinio kunigaikščio padėtimi Skirgailos adm inistruojam oje Lietuvos Didžiojoje Kuni­ gaikštystėje. Parašytas, veikiausiai, pačiam Vytautui diktuojant, kryžiuočių vadovybės reikalavimu. Skunde dėstomos priežastys, dėl kurių kilo Vytauto konfliktas su savo pusbroliu Jogaila. Ir siekiama įrodyti, kad Vytautas — doras krikščionis ir katalikas, kuriam pri­ klausanti teisė į didžiojo kunigaikščio valdžių Lietuvoje.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie­ nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen­ tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš­ rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau­ dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele­ to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški­ nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė­ ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge­ dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta­ čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos­ tinės, istoriją.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

ĮVADAS\nR ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie­\nnos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki \nmūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen­\ntras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš \nįvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš­\nrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir \ndaugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau­\ndojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele­\nto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės \nman leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški­\nnimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė­\nta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge­\ndimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija \nmenkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios \npagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka \nįstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir \nnesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių \nordino.

PDF 272

Lais­\nvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, lais­\nva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais var­\ngais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši \naplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į lais­\nvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios prie­\nžastys. Vienas sargybinis kar­\ntą įspėjo Oną, jog Vytautui \ngresianti mirtis, pridurdamas, \nkad Jogailos siųsti budeliai \njau atvyko į Krėvą.