Vytautas

PDF 170

Kenksmingą tos viršenybės įtaką graikų apeigų tikėjimo dvasininkų ir gyventojų rusų mąstvmo būdui ne kartą didysis kunigaikštis buvo pajutęs, ypač karų su Maskva laikais; o, be to, juk ir nemažos pajamos kasmet iš Lietuvos būdavo teikiamos Maskvos metropolitams. Vytautas užkirto tam kelią, nutraukdamas iš karto visus ryšius su naujai išrinktu Maskvos metropolitu Fotijumi ir paliepdamas vyskupams, susirinkusiems į Naugarduką, išrinkti iš savo tarpo Lietuvai atskirą metropolitą. Daugiau apie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń sk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, Pars.

PDF 386

Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. Kai Vytautas, pvz., darė 1428 m. prieš turtingą D. Naugardą žygį, kuris buvo daugiau jo prestižo ir garbės, o mažiau realios politikos reikalas, didelę dalį 10.000 rb. gautos kontribucijos išdalijo jis žygio dalyviams lenkų karininkams (riteriams).

PDF 253

Napierskio veikale, aukščiau ne sykį cituotame Index Codicis Hist. Dipl. Livon., N. 1189, - yra Vytauto laiško, kuriuo prašoma šio gydytojo, turinys. Laiškas datuotas Obolce, tarp Vitebsko ir Smolensko, 1426 metų sausio 13 dieną.

PDF 170

Vytautas Vilniui suteikė (1424 metais) tam tikrų privilegijų, kurių galia miestiečiai buvo atleidžiami nuo įvairių duoklių, tačiau tais laikais jau ėmęs stiprėti nepakantumas kitatikiams lėmė, kad ta geradarybe vien tik Romos katalikų tikėjimą išpažįstantys naudojosi80. Šiaip ar taip, bet jokio persekiojimo miesto gyventojai dėl šito niekada nebuvo patyrę. Įžvalgia savo politika Vytautas, nors skaitydamasis ir su Jogailos siekiais, ir neišvengęs jungimosi su Lenkija pasekmių, vis dėlto sugebėjo atsilaikyti kurdamas savus įstatymus ar įsipareigojimus, kurie buvo reikalingi išimtinai Lietuvos interesams ginti.

PDF 173

Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš turkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas atmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas būtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą.

PDF 161

Il KNYGA keti činšą, kuris jai iš Lietuvos priklausantis, kadangi šis kraštas karaliaus Vladislovo Jogailos jai atiduotas kaip vestuvinė dovana. Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie norį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta visų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados nemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą pramanaus Vytauto klausimą.

PDF 167

Vytauto didžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios kloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranugarius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovanomis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas Vytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo totorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos siekė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos monarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nusiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį Žygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 47

Tos dienos rytą Jogailos ir Vytauto pozicijos skyrėsi. Vytautas troško lemiamo mūšio, o Jogaila laukė pasiūlymo derėtis – jis tęsė laiką, klausydamas mišių ir šventindamas riterius. Jogaila sąjungininkų kariuomenės dydžiu, žygio kryptimi, grėsmingu jėgos demonstravimu manė priversti Ordiną pradėti derybas ir jam padiktuoti savo sąlygas.

PDF 12

1413 m., Salyno derybų metu, Vytautas griežtai pareiškė kryžiuočiams, jog „...Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė ir aš reikalausiu jų iki Osos (t. y. visų prūsų žemių iki Vyslos su Pamede imtinai — R. B.), nes jie yra mano tėvų palikimas“41.

PDF 251

Beveik visą amžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemutinėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių antpuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, ežerų apsuptai Trakų piliai. Nuo 1400 metų, ištisą šimtmetį, Trakuose Vytautas, Žygimantas ir Kazimieras svarstė lemtingiausius Lietuvos reikalus ir ten sprendė plačios savo valstybės reikalus, nors Vilnius visada buvo Didžiosios Kunigaikštystės sostinė. Toksai pagrindinės valdžios nutolimas nuo sostinės galėjo turėti blogos įtakos jos gerovei.

PDF 161

Didysis kunigaikštis neteko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstančių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti prijungta prie Lenkijos. Tačiau Jogaila norėjo tą vien tik asmeniškai Vytauto duotą pasižadėjimą padaryti reikšmingesnį gaudamas pačių lietuvių sutikimą ir priesaiką, o Vytautas savo ruožtu siekė ir palikuonims, jeigu jų kada turėtų, garantuoti šiokios tokios naudos, tad suvažiavo į Vilnių karaliaus sukviesti 64 Jahrbücher Johannes Linde.nblatts, P-113.

PDF 132-133

116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendinti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs atvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir ginkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemutinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lietuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į vietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama mintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) valstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat žemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš Lietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol vadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 132

Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią. Tačiau nenorėdamas bandyti laimės ir pradėti mūšį su persvarą turinčiomis priešo pajėgomis, ieškojo paspirties, juoba kad 1389 metų gale 18 Slap t. Karai.

PDF 132

Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią. Tačiau nenorėdamas bandyti laimės ir pradėti mūšį su persvarą turinčiomis priešo pajėgomis, ieškojo paspirties, juoba kad 1389 metų gale 18 Slap t. Karai.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos atsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise didžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies kalėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 132-133

116 ## Puslapis 133 Il KNYGA Skirgailai išvykus į Polocką jam buvo gera proga įgyvendinti savo sumanymą. Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs atvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir ginkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemutinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Tuo tikslu paskleidęs gandą, esą turįs atvykti į Vilnių sudaryti tam tikrų sutarčių, pirma išsiuntė daug dengtų rogių, prikrautų įvairių atsargų, ten sutalpino ir ginkluotų žmonių būrį. Pastarieji, gurguolei atvykus iki Žemutinės pilies, turėjo ją užimti, mat menkai teapsaugota ji buvo, ir atiduoti į Vytauto rankas, kuris manė suskubsiąs su savo kariais. Rogėse pasislėpusiems žmonėms pavyko patekti į pilį, bet sargybai vadovavęs Sudimantas, perspėtas gyventojų, davė atkirtį, visas tas pastangas užimti Vilnių niekais pavertė anksčiau negu suspėjo Vytautas su kariauna19. Nepaisant tos Vilniuje buvusios maišaties, vis dėlto 1389 metams baigiantis atvyko Poznanės vyskupas Dobrogostas ir kaip popiežiaus Urbono VI pasiuntinys paskelbė bulę, kurios galia, atsiliepiant į karaliaus Vladislovo ir karalienės Jadvygos prašymą, vietovė, vadinama Vilniumi ir laikytina miestu, o bažnyčia, pastatyta ant pagonių šventyklos griuvėsių, šv. Stanislovo garbei, iškilmingai pripažinta katedra.

PDF 54

To garbingo karžygio palaikai Skirgailos rūpesčiu buvo nuvežti į Vilnių, pagonių papročiu turėjo būti sudeginti su visu tuo, ką jis dažniausiai naudodavo37. Galbūt ir Vytautą būtų ištikusi tėvo lemtis, juk pervežtas iš Vilniaus į Krėvą po Kęstučio mirties irgi buvo įkalintas, tačiau jo stebėtina narsa ir žmonos Onos meilė, nesenu pavyzdžiu Europos istorijoje pasikartojusi, išgelbėjo jį nuo neišvengiamos pražūties. Tas Vytauto pabėgimas turėjo priversti Jogailą nerimauti, mat norėdamas garantuoto saugumo, kad kryžiuočiai negrobtų jo žemių, net nemažą dalį Žemaitijos jiems paaukojo, 1382 metų lapkričio pradžioje Dubysos upės salelėje sudarė su jais paliaubas.

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 268

Tuo būdu užėmęs Vilnių, išsiuntė žygūnus į Prūsiją bei Livoniją, prašydamas pagalbos; pats, palikęs mieste stiprią savo įgulą, pailsėjusią ir papildytą kariuomenę nuvedė į Trakus prieš Vytautą. Vytautas, iš draugų apie viską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į Gardiną. Jogaila atkakliai U žkariauja T rakus puolė Trakus, ir trakiškiai ilgai neatsilaikė: nesitikėdami iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, atiduodami miestą, pilis bei turtą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Vytautas, iš draugų apie viską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į Gardiną. Jogaila atkakliai U žkariauja T rakus puolė Trakus, ir trakiškiai ilgai neatsilaikė: nesitikėdami iš niekur paramos, jie perėjo į Jogailos pusę, atiduodami miestą, pilis bei turtą.

PDF 270

Todėl Jogaila išsiuntė savo brolį Skirgailą, kuris, prisiekęs visais dievais, savo bei Jogailos vardu turėjo viešai pažadėti saugumą ir neliečiamybę tiems, kurie, susitikę tarp dviejų karo stovyklų, tarsis dėl taikos, o pirmiausia — Vytautui. Ilgai tarėsi kunigaikščiai Vytautas bei Jogaila dėl taikos sąlygų, tuo tarpu abi ginkluotos kariuomenės stovėjo pasirengusios kovai; kadangi nieko tikro negalėjo sutarti be Kęstučio, nusprendė ir jį pakviesti. Jogaila vėl prisiekė laikytis žodžio; Kęstutis, visaip iš pradžių išsisukinėjęs, atvyko pas Jogailą, kai Skirgaila tvirtai pasižadėjo K ę stu tis k la stin gai rūpintis saugumu, o Vytauįv ilio ja m a s į J o gaitas patarė atjoti.

PDF 272

Laisvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, laisva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais vargais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į laisvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios priežastys. Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Kai jį vežė iš Vilniaus į Krėvą, jam rodė karališką pagarbą; čia irgi buvo laikomas nelyginant karalius, tik nuolatos saugomas budrios sargybos, kuri neleido nei su artimaisiais pasimatyti, nei su kuo pasikalbėti. Laisvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, laisva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais vargais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į laisvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios priežastys. Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą. Žmona apie viską pranešė vyrui ir patarė apsirengus merginos drabužiais apgauti sargybinius ir pasprukti iš priešo rankų ir nuo tikros mirties: draugai jau, girdi, parūpinę visko, kas reikalinga bėgliui.

PDF 302

Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius. Šiedu vis dėlto Vytautą taip priėmė, jog jis netruko pajusti esąs nemalonus svečias: abudu nesistengė suteikti pabėgėliui deramos pagalbos; iškilo aikštėn jųdviejų baimė, nors ir slepiama: mat nenorėjo jiedu nei neramios Vytauto širdies užgauti, nei karaliaus įžeisti, rūpindamiesi, kad, kilus karui, patys vienaip ar kitaip išvengtų bėdos. Žinoma, neprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, iš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis.

PDF 302-303

Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokeriopai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsilyginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštadaliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas negydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vandenims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pranoksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tinV iln ių b an do u žgrobkarna proga, nes sklido ganti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henriko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Tuo metu kaip tik pasitaikė tinV iln ių b an do u žgrobkarna proga, nes sklido ganti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henriko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos. Pasinaudojęs šia dingstimi, jis paleido gandą, kad vestuvės būsiančios Vilniuje.

PDF 316

Išlikę po mūšio gyvi, narsiai grumdamiesi su puolančiu nugalėtoju, pasitraukė su Skirgaila į Trakus. Vytautas, nuvijęs iš mūšio lauko karaliaus karius, visas savo jėgas nukreipė į Vilnių, norėdamas užimti pilis. Jas užkariauti vis dėlto pasirodė kur kas sunkiau, nei tikėjosi.

PDF 344

Kadangi Vytautas jiems parodė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei. Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai žinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pavedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais kariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai priešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžudė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, kuriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat suprato, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus jo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik neginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

PDF 347

Apgula užtruko ištisą mėnesį, tačiau ne dėl to, kad nebuvo A p su p a V ite b s k ą daroma, kas tokiais atvejais reikalinga, o todėl, kad gynėjai, ypač Livonijos kariai, klausydami ne tiek Švitrigailos skatinimų, kiek įsakymų bei grasinimų, priešinosi iš paskutiniųjų. Galop trisdešimtą dieną Vytauto kariai įsiveržė pro visiškai sugriautus įtvirtinimus į žemutinę pilį. Kovojant dėl miesto sienos, žuvo vienas kitas pilėnas.

PDF 368

Stovėdamas su' raitija toje pačioje vietoje, jis kiekvieną dieną vis labiau juto maisto stoką. Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pulkų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų properšų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasilijus, neilgai trukus pajutęs šį M a s k v o s v a ld o v a s niokojamą smūgį, turėjo prap r iv e ič ia m a s p ra šysyti taikos.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Stovėdamas su' raitija toje pačioje vietoje, jis kiekvieną dieną vis labiau juto maisto stoką. Viską apgalvojęs, galop įsakė kavalerijos pulkų vadams paieškoti miškuose ir pelkėse neužkirstų properšų ir jomis pasileisti siaubti Vasilijaus valdų. Vasilijus, neilgai trukus pajutęs šį M a s k v o s v a ld o v a s niokojamą smūgį, turėjo prap r iv e ič ia m a s p ra šysyti taikos. Išskyrus pažadą ti ta ik o s neremti Švitrigailos, susitarta senomis sąlygomis; Vytautas, tarytum žygis jau būtų visai užbaigtas, paskyrė vadovus, turėjusius išvesti kariuomenę iš priešo šalies, o pats kuo skubiausiai, protarpiais keisdamas arklius, pasileido į Vilnių. Kaip paprastai esti, kariuomenė, karo vadams pasitraukus, patyrė nemaža nuostolių.

PDF 374

Vis dėlto buvo pamato būgštauti, kad jie gali nepaisyti teisėto susitarimo iš palankumo žmonėms, su kuriais susiję kalba ir kilme. Vytautas pats ėmėsi šio uždavinio: pasikvietęs į palydovus didikus Goštautą, Rumbaudą bei Radvilą, jis išvyko pas imperatorių. Prieš tai susitarė slaptai su karaliumi (apie tai žinojo tiktai karalystės pakancleris Trombą), kad, Vytautui 376 ## Puslapis 375 išsiaiškinus, jog imperatorius bei jo brolis neabejingi jų reikalui, kuo greičiausiai, niekam nieko nesakydamas, ten išvyks ir Jogaila patvirtinti naujo susitarimo.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos nesėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norėdamas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrąžinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuomenę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 390

Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Chačibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilauV y ta u la s p u ola schizkęs ramybės, Vytautas pasim ą, p lin ta n čią jo va ijuto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrąjį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir visus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytauto valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Padėjus daug pastangų, Vytautui galop pavyko sušaukti rusų tautos suvažiavimą Lietuvos Naugarduke. Konstantino Didžiojo pavyzdžiu jis ir pats h u žgniaužia N augarjame dalyvavo. Suvažiavime d ū k o s u v a ž ia v im e suėmė Grigorijų Fotijų, Kijevo metropolitą, Rusioje 3 9 2

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys karaliaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai sudaromos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zigmantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

PDF 394

Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka. Nutaręs sutelkti didesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia, mirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mirusiajai buvo teta.

PDF 397

Beje, ir Vytautas ne tiek paisė ką tik patirtos nesėkmės, kiek rūpinosi asmenine garbe ir nauda, norėdamas savo nuožiūra skirti šioms karingoms tautoms valdovus. Todėl ir Jerim Berdį iškilmingai paskelbė teisėtu valdovu; kad niekas nesakytų, jog jis iš draugo norėjęs tik pasityčioti, iškilmingai suteikdamas nieko nereiškiantį titulą, pasiryžo visaip jį paremti ir sugrąžinti į valdžią. Jis įsakė Lietuvos maršalui Mikalojui Radvilai skubiai sutelkti Lietuvos žemėse didelę kariuomenę ir su ja palydėti Jerim Berdį į Skitiją.

PDF 415

Lietuvos isto rija 417 ## Puslapis 416 susilygintų karališkomis insignijomis su kitais valdovais, jeigu, žinoma, panorėsiąs su juo užmegzti draugiškus santykius ir vėliau jų laikytis. Senoji valdovų liga — garbės troškimas — taip aptemdė Vytautui, žmogui gana atsargiam ir pažįstančiam Zigmanto klastas, protą, jog jam nė į galvą neatėjo, kad šiais siūlymais stengiamasi ne tiek jį išaukštinti, kiek sugriauti lietuvių bei lenkų sandraugą. Štai todėl jis sutiko su pasiūlymu ir susidraugavo su imperatoriumi sau pačiam davęs žodį nieko nedaryti be karaliaus žinios ir sutikimo.

PDF 393

Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dangus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės. Mat visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas aukščiausiojo sprendimas. Numalšinęs siautėjančius Rusioje skitus, Vytautas pasikvietė pasiuntinius, dalyvavusius bažnytiniame suvažiavime, norėdamas neatidėliojant padaryti, ką suvažiavimas buvo nutaręs.

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys karaliaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai sudaromos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zigmantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Tačiau netrukus, gavęs slaptų laiškų iš kai kurių lenkų, kuriems ne tiek rūpėjo visuotinė gerovė, kiek jų paties nauda, jis vėl pradėjo puoselėti senąsias viltis ir pasiuntiniams kuo griežčiausiai atsakė. Jis, girdi, pasirodytų esąs tikras begėdis, ko gero, nedorėlis, kurį amžinai blogu žodžiu minėtų busimosios kartos, jeigu nutrauktų nuo pusbrolio galvos karališkąjį vainiką ir pats jį užsidėtų, tada neabejotinai patirtų iš žmonių daugiau gėdos nei garbės. Tegu Jogaila sveikas sau karaliaująs, tegu turįs vainiką, kurį, lenkams pritariant, jam davęs dangus, tačiau tegu jis nepavydįs Vytautui vainiko, į kurį kelią nurodžiusi dangaus įkvėpta draugų malonė. Tegu lenkai nemaną, jog Vytautas rodąs tokį atkaklumą vien dėl to, kad norįs tapti karaliumi. Jo atkaklumo priežastis — ne noras atsisėsti į karaliaus sostą, bet troškimas išsaugoti' gerą vardą.

PDF 420

Štai todėl tegu jis pasiimąs jam palankios Lenkijos karalių vainiką, nukaltą daugybės pergalių, ir, apvainikuodamas juo karališkąją kaktą bei savo nuopelnus, tegu padarąs dviejų galingų tautų santarvę glaudesnę. Tegu jis atmetąs tą, kurį ketąs parūpinti naują klastą sugalvojęs imperatorius, tą, kuris turėsiąs suardyti švenčiausią Lenkijos bei Lietuvos sąjungą. Mat, atsiradus dviem karaliams, karalystė neišvengiamai turėsianti suskilti, o kartu būsiančios padalytos ir pasmerktos sunykimui jos jėgos, tokios ligi šiol vieningos. Štai toks ir esąs pagrindinis priešų troškimas.

PDF 423

Ginkluoti didžialą, pasiuntiniai pasuko į Frankfurtą ir, du mėnesius ten bergždžiai sugaišę ir nieko nepešę, sugrįžo pas imperatorių. Juo labiau artėjo laukiama diena, juo didesnį nerimą Vytautui kėlė galimos kliūtys. Antra vertus, neleido tuščiai laiko: nesakydamas tikros priežasties, pasikvietė Vilniun į iškilmes daugybę valdovų: Maskvos, Tverės, Odojevo kunigaikščius, skitų chanus, kryžiuočių magistrus, kuriuos visus svetingai vaišino valstybės lėšomis.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Ginkluoti didžialą, pasiuntiniai pasuko į Frankfurtą ir, du mėnesius ten bergždžiai sugaišę ir nieko nepešę, sugrįžo pas imperatorių. Juo labiau artėjo laukiama diena, juo didesnį nerimą Vytautui kėlė galimos kliūtys.

PDF 463

Luomai, susirinkę į Trakus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmokslininkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o nečia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį tame pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužudytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.

PDF 510

Neseckiui šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.

PDF 366

Mat tų pačių metų pabaigoje, sudeginęs Briansko ir Starodubo pilis, jis perdavė kunigaikščiui Vasilijui Naugardą, Seversko žemės sosti- 1407 m e ta i nę, o pats pabėgo į Maskvą. Taigi jis ir privertė Vytautą vėl imtis ginklo ir, gerai pasirengus, pradėti karą su Vasilijumi. Vytautas įsakė visų Lietuvos žemių karo jėgoms susirinkti į Smolenską.

PDF 35

Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.

PDF 8

Bychovco kronikos rankraštį prieš 1830 m. Aleksandro Bychovco Mogiliovcų dvaro b-koje aptiko Vilniaus gimnazijos mokytojas Ipolitas Klimaševskis. Dėl dalyvavimo 1831 m. sukilime turėdamas emigruoti į užsienį, jis tespėjo paskelbti dramatiškiausią Bychovco kronikos fragmentą — pasakojimą apie Vytauto brolio Žygimanto Kęstutaičio nužudymą 1440 m.

PDF 97

Didysis kunigaikštis Vytautas prieš Riazanės kunigaikštį Olegą pasiuntė kunigaikštį Simoną Lengvenį su didele kariuomene ir su Smolensko pajėgomis; tie parsivarė daugybę belaisvių riazaniečių ir su dideliu grobiu sugrįžo pas Vytautą (1396)1 3 . Tą pačią žiemą, pavasariop H , į Smolenską, pas savo tėvą uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, atvažiavo Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Dimitrijevičius ir pagerbė didįjį kunigaikštį brangiomis dovanomis; auksinėmis grandinėmis ir diržais, sabalais, brangakmeniais, auksiniais indais ir bachmatais ls. O didysis kunigaikštis Vytautas taip pat pagerbė savo žentą, didįjį kunigaikštį, ir dovanojo jam įvairių dovanų: perlais siuvinėtų drabužių, brangių aksomų, vertingiausių brangakmenių, žirgų su aukso balnais ir daug kitų nuostabių daiktų ir, išlydėjęs jį su didele pagarba į Maskvą, pats išvyko j Lietuvą l6 .

PDF 177

Esant šiam Vytautui didžiuoju kunigaikščiu ir valdant Lietuvos ir Rusų Didžiąją Kunigaikštystę ir daugelį kitų šalių, tiesiog visa Rusų žemė, ir ne vien Rusų žemė, bet ir Vengrų žemės valdovas, vadinamas Romos im peratorium igyveno su juo didelėje meilėje. Kartą šis šlovingasis valdovas, būdamas savo pilyje, Didžiajame Lucke, pasiuntė savo pasiuntinius pas Vengrų karalių, vadinamą Romos imperatoriumi, ir liepė jam atvykti. Ir šis kuo klusniausiai, nedelsdamas atvyko pas jį su savo karaliene, ir reiškė jam didžiausią pagarbą, ir dovanojo brangių dovanų2 , ir nuo tol tarpe jų įsigalėjo didelė meilė.

PDF 178

Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. Tais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu vadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste. Ir tasai gyveno su juo didelėje meilėje.

PDF 179

Ir šis didysis kunigaikštis Aleksandras, vadinamas Vytautu, valdė didžiai gerbiamas ir šlovinamas. Būnant jam vienoje iš savo pilių, didžiajame Kijeve, atsiuntė pas jį pasiuntinius didieji Ordos kunigaikščiai, siūlydamiesi jam tarnauti ir prašydami jį skirti jiems chaną, kad juos valdytų. Mat, daug buvo Ordos didžiųjų chanų, tarnaujančių jo rūmuose.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdėta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, tačiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sostinės, istoriją.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vienos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios centras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių išrinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų naudojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, keleto amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiškinimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdėta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino.

PDF 272

Laisvai prie jo prileidžiama tebuvo žmona Ona, kuri, laisva valia nutarusi dalytis su vyru likimo užkrautais vargais, čia jį ir palydėjo su dviem mergaitėmis. Ši aplinkybė kaip tik ir pagelbėjo Vytautui ištrūkti į laisvę: dažnai juk likimą lemia menkų menkiausios priežastys. Vienas sargybinis kartą įspėjo Oną, jog Vytautui gresianti mirtis, pridurdamas, kad Jogailos siųsti budeliai jau atvyko į Krėvą.

PDF 302

Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs klasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, ėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazimieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jogaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai sustiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių karių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir kitose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais indais bei savo šalininkais paP abėga į M a z o v iją sitraukė į Mazoviją pas kunigaikščius Jonušą ir Zemovitą, savo giminaičius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

maište smerktina, žmonės iš neapykantos valdovui ar iš valdovo baimės arba nenori matyti, arba dedasi nematą. Maištas prasidėjo veržiP ab a n d ęs u žim ti V iimuši į Vilnių: šis miestas — nių, a trem ia m a s visos tautos sostinė ir didžiojo kunigaikščio buveinė. Žygiuoti paskatino Kazimiero išvykimas: jis buvo išjojęs į Polocką, kuris esąs nuo Vilniaus už 50 mylių. Vytautas, pagalvojęs, jog, valdovui iškeliavus, sostinė ne taip uoliai saugoma, su nedidele, greitosiomis sutelkta kariuomene atskubėjo prie Vilniaus. Negalėdamas dėl gynėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puolė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių bei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą.

PDF 302-303

Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams.

PDF 344

Kadangi Vytautas jiems parodė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei. Perdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos, pilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietuvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimyna išgabeno į Vilnių.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokeriopai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į PrūNors Urbonas IV, Romos posiją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragindamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti progos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos širdies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet parduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks kryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsilyginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios stokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių kapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštadaliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip užstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas negydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vandenims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pranoksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tinV iln ių b an do u žgrobkarna proga, nes sklido ganti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henriko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai žinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pavedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais kariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai priešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžudė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, kuriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat suprato, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus jo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik neginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

PDF 343

Su stipria kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto šalininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas. Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuomenės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą.

PDF 345

Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila. Matydamas, kad Vytautą lydi pastovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų žingsnių, pasitelkdamas sveK ry žiu o č ia i n io k o ja timšalių ginklą. Jis nuolatos L ie tu v ą kurstė Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.

PDF 390

Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Chačibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilauV y ta u la s p u ola schizkęs ramybės, Vytautas pasim ą, p lin ta n čią jo va ijuto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrąjį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir visus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytauto valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.