Vytautas

PDF 152

Jokūbą, vėl išsiruošė ana­\npus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­\ndinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti \njuos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, \nkad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda-\n51\nLindenblatt Jahrbücher, p. 9 4 .

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Jokūbą, vėl išsiruošė ana­\npus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­\ndinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti \njuos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, \nkad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda-

PDF 341

Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusi­\nplauti ». Vedant derybas, Markvardas Salzbaclias jį įžeidė, pasa­\nkydamas, jog jis jau _tris_ kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą\nkartą sulaužius priesaiką, sunku butų pasiteisinti prieš krikščionių\nvaldovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magis­\ntrui^62.

PDF 46

Todėl Vytautas per savo agentus Lenkijoje piršo nuostatą, kad kariauti su Vokiečių or- dinu būtina. Jogaila į karą su Ordinu nesiveržė, nes pralaimėjęs galėjo prarasti Lenkijos sostą. Vytauto pastangos davė rezultatų.

PDF 69

Švitrigaila\ntelkė kariuomenę „mūsų\nAšmenos dvare, 7 mylios\nnuo Vilniaus“. Lietuvius\nšalininkus subūręs dar\nBorisove, užėmęs Minską,\n\nŽemaičiai, nepatenkinti Vokiečių ordino valdžia, buvo ne\nkartą sukilę, dažnai jų veiksmus paremdavo Vytautas. Po\nŽalgirio pergalės 1410 m., 1411 m. buvo pasirašyta Torunės\ntaika ir Žemaitija Vytautui ir Jogailai atiteko „iki gyvos\ngalvos“, Vytautas siekė susigrąžinti ją visam laikui kartu su\nKlaipėda ir visa Užnemune.

PDF 57

Iki to meto, \nkerojant karingos padermės laukiniams papročiams, jo is­\ntorija byloja bemaž vien apie nesėkmes, sumaištį arba pa­\nsakoja apie liaunus pradmenis. Nuolatinių karų ir grobi­\nmų virtinėje retai kur prasimuša padrikų ir neišsamių \nįstatymų pėdsakai, ir sunku būtų bent ką surasti, kas pa­\ndėtų susidaryti aiškų ir teisingą vaizdą apie krašto, juolab\n41\nNebuvo tokio nusikaltimo, kurio Or­\ndinas nebūtų griebęsis, kad tik su­\nsilpnintų Lietuvos galią. Kai Vytau­\ntas po Kęstučio mirties užmezgė \nryšius su didžiuoju magistru, 1384 \nmetais buvo sudaryta sutartis, ku­\nria Ordinas prisiekė atgauti Vytau­\ntui iš jo atimtą tėvoniją, o Vytautas \ntuo atveju, jeigu neturėtų įpėdinių, \nsavo paveldėjimo teises į valstybę \nPerleistų kryžiuočiams.

PDF 17-19

1836 ## Puslapis 18 ĮVADAS R ašydamas istoriją miesto, kuris bemaž du amžius buvo vie­ nos galingiausių Šiaurės Europos šalių sostinė, o vėliau, net iki mūsų laikų, svarbiausias mokslo ir vyriausiosios valdžios cen­ tras Lietuvoje, turėjau omenyje du tikslus: ne tik stengiausi iš įvairių kronikų ir senųjų, archyvuose saugomų rankraščių iš­ rinkti padavimus, bylojančius apie Vilniaus kilmę, tas teises ir daugybę privilegijų, kuriomis jo gyventojai nuo senų laikų nau­ dojosi, ne tik atgaivinti amžininkų atmintyje ankstesnius, kele­ to amžių, įvykius toje sostinėje, bet ir, kiek tema ir galimybės man leido, prisidėti prie kai kurių Lietuvos istorijos įvykių aiški­ nimo. Mažai težinoma mums patiems, o Europai visai negirdė­ ta, istorija, garsi riterių žygiais ir išmintingiausia Mindaugo, Ge­ dimino, Algirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika, istorija menkame plote išsitenkančios Tautos, kuri pati viena, savosios pagonybės atskirta nuo kitų Europos šalių, vien savo narsos dėka įstengė atremti baisius mongolų antpuolius, pažaboti Rusią ir nesileisti pavergiama godžiai grobuoniško Prūsijos Kryžiuočių ordino. Tokie įvykiai civilizuotam pasauliui nėra neįdomūs, ta­ čiau, norint juos aiškiai nušviesti ir parašyti tokio vardo vertą lietuvių Tautos Istoriją, be daugelio kitų sąlygų, pirmiausia rei- 2 ## Puslapis 19 ĮVADAS kia detaliai išnarplioti atskirų šios šalies miestų, būtent jos sos­ tinės, istoriją.

PDF 43-44

LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai. Lucko suvažiavime 1429 m. Lietuva buvo paskelbta suverenia valstybe, ir tik atsitiktinumas sutrukdė jai pasidaryti karalyste. Kryžiuočių pavojus pašalintas. Šalyje sparčiai kilo amatai ir prekyba, susikūrė turtin- gų žemvaldžių, galinčių gerai apsiginkluoti, sluoksnis. Funkcionavo ištisas raštinių tinklas, atsirado pirmosios mokyklos, pradėti rašyti metraščiai. Ne vienas Vytautas, o visa Lietuvos visuomenė, ypač jos elitas, kūrė šį istorinį procesą, bet būtent Vytautas geriausiai sugebėjo pasinaudoti istorijos tei- kiamomis galimybėmis ir nutiesė kelius Europos kultūrai.

PDF 50

Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. \nSiekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori-\ntetą – 1422 m.

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.

PDF 43-44

VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kuni- gaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lau- ke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarp- tautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kry- žiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai.

PDF 30-31

Tikrai \ntikėtina, jog vardas tautos, įsikūru­\nsios prie Vyslos žiočių - vidivarii [vi- \ndivarijai], duotas Jornandeso \n(De geticae gentis origine ac rebus ges­\ntis Cap. 5 [apie gotų genties kilmę ir \nkaro žygius]); yra ne kokios nors vie­\nnos tautos nomen gentile [giminės \nvardas], bet toks įvairių tautų sam­\nbūrio nomen sociale [bendruomenės \nvardas], koks yra frankų pavadini­\nmas.\n2\nApie Lietuvos ir Žemaitijos tapatu­\nmą ir apie tą jos dalijimą į aukštuti­\nnę ir žemutinę sužinome iš kuo pa­\ntikimiausio šaltinio, iš didžiojo \nkunigaikščio Vytauto 1420 metais \nRomos imperatoriui Zigmantui ra- \nšvto laiško: Terra Samaytarum, - pa-\n14\n\n## Puslapis 31\n\nI KNYGA\nVisame tame plote, nuo senų senovės apaugusiame girio­\nmis, palei gausių upių, versmių, ežerų krantus, stovėjo var­\nganos medžioklių trobelės.

PDF 52

1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 47

Taigi Vytautas laukė Jogailos žodžio pradėti mūšį, o to žodžio \nnesigirdėjo. Jogailos atliekamos apeigos nervino Vytautą, murmėjo net \nlenkų riteriai. Todėl Vytautas surizikavo – pirmasis metė į mūšį Lietuvos \nkariuomenę.

PDF 161-162

Gerbti ir garbinti \nVytautą Didįjį, suaktualinus jo istorinį vaidmenį, tiko visiems: karvedys, \nlaimėjęs Žalgirio mūšį, išplėtęs Lietuvą nuo jūrų iki jūrų, siekęs Lietuvai \nkaraliaus karūnos, kurią „nugvelbė“ klastingi lenkai... Patiko Vytautas ir \nKatalikų bažnyčiai, nes jis – Lietuvos krikštytojas, pastatęs 33 bažnyčias; \ntvirta ranka valdęs valstybę jis patiko tautininkams; sportininkai šlovi-\nno Vytauto fizinę stiprybę, blaivininkai aiškino, kad Vytautas niekuomet\n\nL I E T U V O S I S T O R I J A\n162\nVytauto Didžiojo kulto kūrimo momentas: 1930 m.

PDF 52-53

Re­\ngis, iš jo kilusi Hanulu giminė, kurių\n36\n\n## Puslapis 53\n\nI KNYGA\nVilniaus pilininkas, ir miestiečiai, labiau linkę palaikyti Jo­\ngailą negu jo dėdę, naktį staiga sumušę Kęstučio įgulą, abi \npilis, Žemutinę ir Aukštutinę, atidavė į Jogailos rankas33. Tas \nVilniaus gyventojų palankumas didžia dalimi nulėmė eigą \nkovos, kai Vytautas jau neįstengė pasipriešinti Jogailai: mat \npralaimėjęs mūšį, praradęs netoli Vilniaus tūkstantį žmo­\nnių, turėjo slėptis Trakų pilyje34. Ir šią pilį Jogaila būtų leng­\nvai užėmęs, jeigu Kęstutis su stipriais pulkais iš Žemaitijos į \npagalbą sūnui pagaliau nebūtų atvykęs.

PDF 27

Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl \ntiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve-\ntur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps \nmandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.\nMindaugas sukuria Lietuvos valstybę.

PDF 338

Grįžęs iš laimingai baig­\ntos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su\ndidžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters­\nwerderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje\nsavo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu\nJungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš\nordino žemių (Žemaičių) činšininkų.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 34-35

Dail A. Penkowskis, 1838 m.\nItalo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti \nįsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai\n\n1 skyrius • S E N O J I L I E T U VA\n35\nkunigaikščiai – Gedimino sūnūs Algirdas ir Kęstutis, Algirdo sūnus Jo-\ngaila ir iškiliausias dinastijos atstovas Kęstučio sūnus Vytautas Didysis \n(valdė 1392–1430). Tiesa, Europoje žinomumu jį aplenkė Jogaila: jam \ntapus Lenkijos karaliumi (1386), atsirado Gediminaičių šakos Jogailai-\nčių dinastija.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.

PDF 13

Šiandien mokslininkai, remdamiesi prielaida, kad Lie-\ntuvos vardas turi būti išvestas iš etnonimo „lietuvis“, atkreipė dėmesį į \nvietovardžius su šaknimis „leit-“ ir „liet-“ už Lietuvos ribų. Grindžiama \nmintis, kad Lietuvos valdovų (Vytauto, Gedimino, o gal ir Mindaugo) \nvalstybės pakraščiuose, ne lietuvių, o senųjų rusų (arba rusėnų), taip pat \nžemaičių gyvenamose teritorijose turėjo būti įkurdinti ištikimi žmonės iš \nLietuvos. Šie žmonės aplinkinių buvo vadinami „leičiais“ (latviai iki šiol \nvadina lietuvius „leišiais“), o gal ir „liečiais“.

PDF 270

Algirdas \nkartais gyvendavo Paneriuose, šiandien priklausančiuose \nVilniaus kapitulai. Pasiligojusi Vytauto žmona Julijona bu­\nvo apsistojusi kažkokiame kunigaikščių kaime, vadinama­\nme Memitz, prie Vilniaus, bet iš to pavadinimo, iškraipyto \nvokiečių raštininko, šiandien negalima suprasti, kokia tai \nbuvo vieta. Kazimieras pamėgo Rūdninkus ir dažnai juose \nbuvodavo, bet jie nebuvo tokie garsūs, kaip pasidarė vėliau, \nŽygimantų - Senojo ir Augusto - laikais, kai net Vilniuje \natsirado nauji vartai, Aleksandro laikais dar nežinomi, ir ga­\nvo Rūdninkų vardą, kaip ir nuo jų vingiuojanti gatvė.

PDF 117

Pats miestelis dali­\njamas į aukštutinį ir žemutinį: pirmajame stovi aukšta goti­\nkinė mūro bažnyčia, kurios mažesnioji pusė, tai yra Sanctuarium \n[šventovė], regis, turėtų būti senesnių metų ir, pasak vieti­\nnio padavimo, gali siekti net pagonybės laikus. Pirmoji baž­\nnyčios fundacija priklauso Vytautui, tai viena pirmųjų baž­\nnyčių Žemaitijoje po krikščionybės įvedimo. Vėliau karalienė \nBona ir Vladislovas IV taip gausiai pažėrė jai turtų, kad ta \nklebonija tapo išties reikšmingiausia Žemaitijoje.

PDF 161

Il KNYGA\nketi činšą, kuris jai iš Lietuvos priklausantis, kadangi šis kraštas \nkaraliaus Vladislovo Jogailos jai atiduotas kaip vestuvinė do­\nvana. Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios \ndidikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie \nnorį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta vi­\nsų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados \nnemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama­\nnaus Vytauto klausimą.

PDF 252-253

A \nza srebro i za robotu i za mied' i za wsi \nrzeczy, szto k mincy prisłuchaiut, \nwyszło 50 tysiacz kop i szest tysiacz kop. \na 40 kop. i kopa i 26 hroszej. A liteho\n236\n\n## Puslapis 253\n\nIII KNYGA\ngaliau Aleksandro laikais Vilnius pirmą kartą pažino gydy­\ntoją ir vaistinę, nors nuolat veikianti vaistinė, kaip pamatysi­\nme vėliau, buvo įsteigta tik Žygimanto Senojo laikais. Prūsi­\njos istorija mums išsaugojo įdomią žinią apie tai, kad \nVytautas 1426 metais, susirūpinęs savo žmonos Julijonos \nliga, kreipėsi į didįjį magistrą prašydamas gydytojo53, o pa­\nti didžioji kunigaikštienė Julijona gavo iš didžiojo magistro \nPauliaus Rusdorfo jai dovanų atsiųstus gydomuosius gėrimus54.\nserebra do mina/ pryszlo 20 tysiacz hry- \nwien i 6 sot hrywien i 50 i osm hryzvien \ni dwa skotcy [Vilniuje, birželio 9-ta \ndiena, 2 indiktas.

PDF 50

Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. \nSiekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori-\ntetą – 1422 m.

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 151

Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius \nypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, \npatirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo. Juk \ntas didis žmogus mėgo tvarką ir krašte jos reikalaudavo, glo­\nbojo pirklius, ir prekyba Vilniuje jau plačiai išsišakojo - su \nPrūsijos bei Livonijos miestais, su Pskovu, Naugardu ir Mask­\nva, o naudodamasi galingo monarcho parama, jau pasiekė ir \ntolimus kraštus, bet jai trukdydavo dažni karai: ir, regis, Vil­\nnius savo dydžiu ir turtais nepasiekė tokių aukštumų, iki ko­\nkių turėjo išaugti būdamas tokios didelės valstybės sostinė. \nEsant karinei valdžiai, viešpataujant valdovams, besirūpinan­\ntiems vien nukariavimais ir, po teisybei, naujos monarchijos \nkūrimu, toje sumaištyje, kuri anuomet dar tvyrojo šiaurės \nkraštuose, kai barbariškumas lėtai ir sunkiai traukėsi, įveik­\ntas Kristaus tikėjimo šviesos, miestai tikrai dar negalėjo su­\nklestėti!

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.).

Veržli Vytauto prigimtis neleido jam ilgai išbūti už­\nsiėmus taikiais reikalais; amžinos kovos su Rusios kunigaikš­\nčiais ir totorių ordos chanais, įtempti karai su dar nenumal- \ndytais kryžiuočiais vertė šį šiaurės krašto karžygį pakelti \nkardą čia vienoje valstybės pusėje, čia kitoje, dažnai atplėš­\ndavo jį nuo sostinės. Vis dėlto nereikėtų manyti, kad Vilnius \nypač vėlesniais Vytauto valdymo laikais neužgydė žaizdų, \npatirtų nesėkmingai valdant Skirgailai, ir nepraturtėjo.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 175-176

Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį\n159\n\n## Puslapis 176\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nkada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o \ngausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. \nLiko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs \nišprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; \ngražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri­\nimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask­\nvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien \nsilpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė \nsavo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­\ntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­\nju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, \ngedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė \nį pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė \nir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­\nmingai palaidoti85.

PDF 170

Vytautas Vilniui suteikė (1424 metais) \ntam tikrų privilegijų, kurių galia miestiečiai buvo atleidžiami \nnuo įvairių duoklių, tačiau tais laikais jau ėmęs stiprėti nepa­\nkantumas kitatikiams lėmė, kad ta geradarybe vien tik Ro­\nmos katalikų tikėjimą išpažįstantys naudojosi80. Šiaip ar taip, \nbet jokio persekiojimo miesto gyventojai dėl šito niekada ne­\nbuvo patyrę. Įžvalgia savo politika Vytautas, nors skaityda- \nmasis ir su Jogailos siekiais, ir neišvengęs jungimosi su Lenki­\nja pasekmių, vis dėlto sugebėjo atsilaikyti kurdamas savus \nįstatymus ar įsipareigojimus, kurie buvo reikalingi išimtinai \nLietuvos interesams ginti.

PDF 10

Vilniaus miesto istorijos pratarmėje istorikas rašė: „Mums \npatiems mažai pažįstami, Europai visai nežinomi istorijos įvy­\nkiai, riterių žygiais ir sumaniausia Mindaugo, Gedimino, Al­\ngirdo, Kęstučio, Jogailos ir Vytauto politika garsūs, politika Tau­\ntos, mažame plote išsitenkančios, kuri pati viena, savo pagonybėj \nužsisklendusi nuo kitų Europos šalių, įstengė vien savo pačios \ništverme atremti baisius mongolų antpuolius, užvaldyti Rusią \nir nesileisti pavergiama Prūsijos Kryžiuočių Ordino godžių gro­\nbikų\"7. M. Balinskis miesto istorinę apžvalgą užbaigia Stepono \nBatoro valdymo metais 1586 m. Pirmoji knygos dalis užbaigia­\nma 1430 m. - Vytauto Didžiojo mirtimi.

PDF 173-174

Toje pat Pulavų bibliotekoje \nriaus Zigmanto įkalbinėjimų, nesi- yra popiežiaus Martyno laiškai - \nryžtų karūnuoti Vytauto T,ietuvos ir Nr. 99, kuriame atkalbinėja Romos\n157\n\n## Puslapis 174\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\npriešinimasis, nei pagaliau Jogailos pasiskelbimas, kad per­\nleidžiąs Lenkijos karūną Vytautui. Vytautas, vienintelio \ntroškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės \nšalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems \ndalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 \nmetais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo di­\ndžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kuni­\ngaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir \nRiazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Mask­\nvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sū­\nnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos \nmagistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84.

PDF 71

Aišku, \nšios mažumos į LDK persikėlė iš Lenkijos ir galbūt iš Vengrijos, todėl \nnatūralu, kad čia jų būta mažiau. Tačiau XVII–XVIII a. bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.

PDF 308

**1. Vytauto didžiojo sąjunga su kryžiuočiais ir jo laimėjimai**\n **prieš Algirdaičius Lietuvoje antrojo vidaus karo metu**\n\nSugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo\nJogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos\nir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų.\nPusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy­\nmesni vaidmenį Lietuvoje.

PDF 308

Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy­ mesni vaidmenį Lietuvoje. Bet jis nesulaukė užtarnauto įvertinimo.

PDF 382

Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­ mių, o gal ir žymesnių nuopelnų.

PDF 134

Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes. Veidmainingas Ordino elgesys su Vytau­\ntu, norint ne iškelti jį, o tik drumsti vandenį Lietuvoje ir \nniokoti ją, šįsyk išgelbėjo Vilnių nuo nelaimės: mat kryžiuo­\nčiai, paėmę du tūkstančius belaisvių, pargrįžo triumfuoda­\nmi, Vytauto labui nieko nenuveikę, nė negalvodami apie \nVilniaus užėmimą.

PDF 134

1390 metų sausio pradžioje visą savo šei­\nmą iš Gardino išsiuntęs į Prūsiją, ruošdamasis atnaujinti anks­\ntesnes sutartis su didžiuoju magistru Konradu Ciolneriu, dar \nlabiau įtvirtino Gardiną kaip savo buveinę, sustiprino ir kitų \nsavo pilių gynybą. Tų karingų vienuolių viršininkas, greitas \npasinaudoti kaimynų nesutarimais, tik ir laukdamas pro­\ngos išardyti Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, vieną komtūrą at­\nsiuntė į Gardiną, kur tasai sausio 19 dieną netoli nuo šios \npilies sudarė sutartį su Vytautu. Netrukus po to Ordino \nmaršalas, vedinas 40 000 kryžiuočių kariauna, įsibrovė į Lie­\ntuvą ir, susijungęs su Vytauto pulkais, užėmė Kernavę ir \nMaišiagalą, o prie pat sostinės su karių likučiais nusiaubė \naplinkines žemes.

PDF 170

Kenksmingą tos virše­\nnybės įtaką graikų apeigų tikėjimo \ndvasininkų ir gyventojų rusų mąs- \ntvmo būdui ne kartą didysis kuni­\ngaikštis buvo pajutęs, ypač karų su \nMaskva laikais; o, be to, juk ir ne­\nmažos pajamos kasmet iš Lietuvos \nbūdavo teikiamos Maskvos metro­\npolitams. Vytautas užkirto tam ke­\nlią, nutraukdamas iš karto visus ry­\nšius su naujai išrinktu Maskvos \nmetropolitu Fotijumi ir paliepdamas \nvyskupams, susirinkusiems į Nau­\ngarduką, išrinkti iš savo tarpo Lie­\ntuvai atskirą metropolitą. Daugiau \napie tai žinių yra įdėję: K u 1 c z y ń s- \nk i Specimen Ecclesiae Ruthenicae, \nPars.

PDF 175

Len­\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.

PDF 176

Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­\nmingai palaidoti85. Vytautas savo laikais buvo didžią šlovę \npelnęs karžygys, šiaurės kraštuose labiausiai aukštinamas \nmonarchas; nė vienas iš tuomet viešpatavusiųjų, jam ne­\nprilygo narsa ir kario šlove. Veiklus, santūrus, kilnus, my­\nlintis tėvynę, pasižymėjęs mūšiais, sumanymais ir politika, \ntačiau ūmus, per daug ambicingas, kartais siekiantis savo \ntikslo bet kokiomis priemonėmis, - tokie tad buvo Vytauto \ngeri ir blogi bruožai.

PDF 176

Tiesa, šimtmečiu vėliau karalienė \nBona pagerbė Vytauto atminimą \nantkapiniu marmuro paminklu di­\ndžiojo altoriaus dešinėje pusėje. Iš \nvieno Vytauto dovanojimo akto Tra­\nkų miestui, 1384 metų rugpjūčio 23 \ndieną rašyto, aišku, kaip tatai ir iš \nistorijos žinoma, kad tuo metu jis jau \nbuvęs krikščionis, ką liudija patys \npirmieji to dokumento žodžiai:\n„Mes, didysis kunigaikštis Vytautas, \nšvento krikšto metu gavęs Aleksan­\ndro vardą\" ir 1.1. Jo žmonos - Smo­\nlensko kunigaikštytė Ona, o kita - \nAlgimanto Alšėniškio duktė Julijo­\nna -išpažino graikų apeigų tikėjimą \nir Trakų pilyje, dar prieš Lietuvos \nkrikštą, turėjo savo koplyčią, kurios \npėdsakų šios pilies vienos sienos se­\nnovinėje tapyboje yra iki šiol išlikę.

PDF 346

Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip\nZbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skai­\ntėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiun­\ntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas\n«tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas\niki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė\npulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau­\ntynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 163

Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa- veikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu- vos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 339

Prie Dubysos pilies skubiai dirbo 800 darbininkų ir 24 meisteriai.\nApsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose.

PDF 52

Ir Lietuvos sostinė ilgai netvėrė Kęstučio valdžioje; \nvos tik jis išvijo vokiečius už Lietuvos ribų, kai maištai Ru­\nsioje, sukelti Jogailos brolio Kaributo, viešpatavusio Severs- \nko kunigaikštystėje ir nenorėjusio pripažinti Kęstučio vir­\nšenybės, vertė šį vykti ten su visa kariauna. Palikdamas \nVilnių, Trakų pilies gynybą ir valdžią pavedė savo sūnui, \njaunajam Vytautui.\nKai visa tai vyko, Jogaila, seniai laukęs tinkamo meto at­\ngauti savo paveldą ir atkeršyti už Vaidilos mirtį, sutelkė ne­\nmažas pajėgas ir, turėdamas ryšių su Vilniaus miestiečiais, \nnusprendė užimti Vilnių ir Trakus.

PDF 167

Vytauto \ndidžiausios šlovės ir galybės metai ir Vilniui buvo geriausios \nkloties laikai. Tada Lietuvos sostinėje regėdavo kupranuga­\nrius, dryžuotom gūniom apdangstytus, turtingomis dovano­\nmis apkrautus, iš už Volgos ateinančius, kuriuos siekdamas \nVytauto draugystės iš Juodosios jūros pakrančių atsiųsdavo \ntotorių chanas Jedigėjus76. Valakijos kunigaikščiai jo globos sie­\nkė (1420 m.), o čekų tautos pasiuntiniai kvietė Lietuvos mo­\nnarchą užimti jų karalių sostą, todėl Vytautas pagaliau nu­\nsiuntė jiems į Prahą (1422 m.) pageidaujamu valdovu kunigaikštį \nŽygimantą Kaributaitį, savo sūnėną.

PDF 51

Lucko suvažiavi-\nmas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją \nįėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I \nir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau-\nto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, \nkad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu \nvaldovu. \nLucko suvažiavimas logiškai užbaigė sudėtingą Vytauto politinį kelią, \nnumatytą XIV a. pabaigoje ir atvedusį į galutinį tikslą: Lietuvos monar-\nchija turėjo įsitvirtinti Europos politinėje sistemoje.

PDF 318

Du suimti paties Jogailos broliai buvo nusiųsti Krokuvon^3.\nPo Julijonos Algirdienės mirties jauniausias karaliaus brolis, būtent\nŠvitrigaila, kuris per krikštą buvo gavęs Boleslovo vardą, prieš\nJogailos valią buvo įsišeimininkavęs Vitebske. Su Jogailos žinia,\nVytautas kartu su Skirgaila 1392 m. paėmė Vitebską.

PDF 161

LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni-\ngaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo \nvardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. Valstybės ir \ntautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietu-\nvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškil-\nmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.

PDF 166

Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.\nVytautas, savo viešpatavimo laikais laimėjęs daug mūšių \nsu Kipčiako didžiosios ordos totoriais ir kitais, mažesniaisiais, \nklajojusiais už Dniepro bei Volgos, įveikė juos, taigi, vienval­\ndyste naudodamasis, skirdavo ir savo sostinėje ne kartą yra \nskelbęs chanu arba caru kokį nors totorių kunigaikštį, kurių \ndaugelis dažnai buvodavo jo rūmuose. Tokios iškilmės Vy­\ntauto laikais pirmą kartą (1419 m.) buvo surengtos Vilniaus \npilyje, kai po Tochtamišo sūnaus sultono Saladino, ištikimo Lie­\ntuvos sąjungininkomirties, jo įpėdinis Kerimberdėjus nenorėjo \npaklusti Lietuvos valdovui, ir Vytautas didžiosios ordos chanu \npaskelbė Tochtamišo giminaitį Betsabutą74, viešai uždedamas \njam kunigaikščio kepurę, apsiausdamas brangiu purpuriniu,\n73 nė Ona mirė Trakuose, o palaidota\nOna buvo Smolensko kunigaikščio buvo Vilniuje.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 131

Čia, krašto reikalus \nįstatęs į tvirtas vėžes, tikrąjį savo brolį Skirgailą paskyrė sa­\nvo vietininku ir titulavo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, \npavaldžiu karališkajai savo valdžiai16.\nMiestui teko būti liudytoju dviejų prašmatnių vestuvių: \nZiemovito, Mazovijos jaunesniojo kunigaikščio, už kurio Jo­\ngaila išleido savo seserį Aleksandrą, ir Jonušo, vyresniojo \nMazovijos kunigaikščio, kuris vedė Vytauto seserį Oną. Po \nto karalius, spiriamas karalystės reikalų, greitai išskubėjo į \nLenkiją, Vilnių palikęs.

PDF 161

Didysis kunigaikštis ne­ teko savo žirgų ir brangenybių, o žala, kurią per tai patyrė, kaip įkainojo patys Vilniaus gyventojai, siekė iki 60 tūkstan­ čių sidabro luitų65 • . Vladislovas Jogaila, aukščiausiąją valdžią Lietuvoj patikėdamas Vytautui, buvo paėmęs iš jo iškilmingą aktą (1401 m.), laiduojantį, kad po Vytauto mirties Lietuva ir Rusia, ištisai visa, pereisianti karaliaus valdžion ir būsianti pri­ jungta prie Lenkijos.

PDF 175-176

Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį\n159\n\n## Puslapis 176\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nkada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o \ngausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. \nLiko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs \nišprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; \ngražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri­\nimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask­\nvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien \nsilpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė \nsavo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­\ntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­\nju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, \ngedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė \nį pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė \nir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­\nmingai palaidoti85.

PDF 51

Lucko suvažiavi-\nmas rodė LDK ir Vytauto vaidmens svarbą regione, o į Lietuvos istoriją \nįėjo pirmiausia dėl Vytauto vainikavimo plano, kurį rėmė Zigmantas I \nir Vokiečių ordinas, siekdamas sukurti regione atsvarą Lenkijai. Vytau-\nto apsisprendimas priimti imperatoriaus siūlomą vainiką ir pareiškimas, \nkad tai daro „niekieno neatsiklausdamas“, reiškė, kad jis tampa suvereniu \nvaldovu. \nLucko suvažiavimas logiškai užbaigė sudėtingą Vytauto politinį kelią, \nnumatytą XIV a. pabaigoje ir atvedusį į galutinį tikslą: Lietuvos monar-\nchija turėjo įsitvirtinti Europos politinėje sistemoje.

PDF 71

Aišku, \nšios mažumos į LDK persikėlė iš Lenkijos ir galbūt iš Vengrijos, todėl \nnatūralu, kad čia jų būta mažiau. Tačiau XVII–XVIII a. bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 44

Visų pirma Vytautas nustojo mokėti duoklę mongolams, panai- kino senovinę dalinių kunigaikštijų sistemą, į tas kunigaikštijas paskyrė vietininkus ir suėmė realią valdžią LDK į savo rankas. 1393 m. Luckas perėjo tiesiogiai Vytauto žinion, 1394 m. jis panaikino Kijevo kunigaikš- tiją (Kijevą gavo Skirgaila), 1395 m. paskyrė savo vietininką Podolėje.

PDF 71

Aišku, \nšios mažumos į LDK persikėlė iš Lenkijos ir galbūt iš Vengrijos, todėl \nnatūralu, kad čia jų būta mažiau. Tačiau XVII–XVIII a. bent jau Vilnius \nprilygo, o gal net pradėjo lenkti (Vilniaus kaip „Lietuvos Jeruzalės“ idėja) \ntokius žydų kultūros centrus kaip Krokuva, Liublinas ar Lvovas. Taigi net \njei žydų, o ypač armėnų, vaidmuo LDK buvo menkesnis nei Lenkijoje, \npastarojoje nebuvo tokių ryškių musulmonų totorių ir karaimų bendruo-\nmenių, kurias Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas apgyvendino LDK.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas\nsutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­\nnimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392\nm. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga,\nkai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių\nir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 173

Minint pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį pastatyta atmi-\nnimo kryžių, patriotinių paminklų, primenančių nepriklausomybės kovas, \nimta rūpintis žuvusių už Lietuvos laisvę karių kapais. 1934 m. lapkričio 23 d. \nKaune, Karo muziejaus sodelyje, šalia paminklo Žuvusiems už Lietuvos lais-\nvę palaidotas Nežinomas kareivis, sukurtos pagarbos ceremonijos, rūpintasi \nkarių kapų tvarkymu, intensyviai kuriamas žuvusių karių kultas, kasmet iš-\nkilmingai paminima kariuomenės įkūrimo diena – lapkričio 23-ioji. \nNuo 1930 m. rugsėjo 8 dieną švęsta ypatinga Tautos šventė (neįvykusio \nVytauto karūnavimo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo diena): \nvalstybines įstaigas papuošdavo dideli Vytauto Didžiojo ir A. Smetonos \nportretai, vykdavo kariuomenės paradai, inscenizuotos eitynės miestų ga-\ntvėmis, vaidinami spektakliai, užsienio svečiams rengiami pokyliai.

PDF 46

Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žy-\ngiuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su vi-\nsomis Ordino pajėgomis.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo \nbrolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios \nir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriau­\ndomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų val­\ndyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus bro­\nlis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais \nLietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sos­\ntinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 176

Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­\nmingai palaidoti85. Vytautas savo laikais buvo didžią šlovę \npelnęs karžygys, šiaurės kraštuose labiausiai aukštinamas \nmonarchas; nė vienas iš tuomet viešpatavusiųjų, jam ne­\nprilygo narsa ir kario šlove. Veiklus, santūrus, kilnus, my­\nlintis tėvynę, pasižymėjęs mūšiais, sumanymais ir politika, \ntačiau ūmus, per daug ambicingas, kartais siekiantis savo \ntikslo bet kokiomis priemonėmis, - tokie tad buvo Vytauto \ngeri ir blogi bruožai.

PDF 152

Jokūbą, vėl išsiruošė ana­\npus Nemuno ir, dar nesulaukęs savo raitelių, ėmėsi staty­\ndinti ir stiprinti Rittersverderio pilį52. Tačiau netruko užklupti \njuos Vytautas su lietuviais bei lenkais ir kreipėsi į magistrą, \nkad mestų darbus ir pasišalintų iš krašto. Pastarasis, turėda-\n51\nLindenblatt Jahrbücher, p. 9 4 .

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 45

1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Cam- blaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos, o G. Camblako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstance, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją (ji įgyvendinta vėliau – 1439 m. Florencijoje).

PDF 163

Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa- veikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu- vos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių \nvyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją \npaskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Cam-\nblaką.