Vytautas

PDF 302

Negalėdamas dėl gy­\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo­\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą. Nieko nepešęs \nklasta, metė savo sumanymus ir, aplinkybių verčiamas, \nėmė rengtis atvirai kovai, būdamas tikras, jog ir Kazi­\nmieras netruks prieš jį griebtis ginklo, ir karalius Jo­\ngaila skubiai iš Lenkijos atsiųs pagalbos. Smarkiai su­\nstiprinęs Palenkę ir Polesę, įkurdinęs stiprias vokiečių \nkarių įgulas Gardine, Suraže, Breste, Kamenece ir ki­\ntose pilyse, pats su žmona, šeimyna, brangiaisiais in­\ndais bei savo šalininkais pa- \nP abėga į M a z o v iją \nsitraukė į Mazoviją pas ku­\nnigaikščius Jonušą ir Zemo- \nvitą, savo giminaičius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

maište smerktina, žmonės iš neapykantos valdovui ar \niš valdovo baimės arba nenori matyti, arba dedasi ne­\nmatą.\nMaištas prasidėjo verži- \nP ab a n d ęs u žim ti V ii- \nmuši į Vilnių: šis miestas — \nnių, a trem ia m a s \nvisos tautos sostinė ir didžio­\njo kunigaikščio buveinė. Žy­\ngiuoti paskatino Kazimiero išvykimas: jis buvo išjojęs \nį Polocką, kuris esąs nuo Vilniaus už 50 mylių. Vytau­\ntas, pagalvojęs, jog, valdovui iškeliavus, sostinė ne taip \nuoliai saugoma, su nedidele, greitosiomis sutelkta ka­\nriuomene atskubėjo prie Vilniaus. Negalėdamas dėl gy­\nnėjų pasipriešinimo įsiveržti į pilį, jis porą kartų puo­\nlė miestą, tačiau abu kartus buvo atremtas miestiečių \nbei lenkų, kurie sudarė miesto įgulą.

PDF 302-303

Iš M a z o v ijo s į Prū-\nNors Urbonas IV, Romos po-\nsiją\npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin­\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos,\ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro­\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis\nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir­\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo\nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų\nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par­\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks\nkryžiuočiams.

PDF 344

Kadangi Vytautas jiems paro­\ndė palankumą, apsuptieji visiškai pasidavė jo malonei.\nPerdavus pilį ir visą Podolę vėl prijungus prie Lietuvos,\npilyse bei miestuose paliko lietuvių karių įgulas ir lietu­\nvių kilmės vietininkus. Kunigaikštį Teodorą su šeimy­\nna išgabeno į Vilnių.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Čia, kaip ir \nvylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio­\npai parėmė jo sumanymus. \nIš M a z o v ijo s į Prū- \nNors Urbonas IV, Romos po- \nsiją \npiežius, prieš metus ir buvo\nišleidęs raštą, rimtai ragin­\ndamas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, \ntačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro­\ngos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis \nsiūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir­\ndies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo \nvaldas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų \nkaiui. Buvo aišku, kad pagalbą jis ne duoda, bet par­\nduoda, tikėdamasis, kad visas pelnas ilgainiui atiteks \nkryžiuočiams. Už pirmąjį jų patarnavimą teko atsily­\nginti Žemaitija, nes Vytautui, nuo pat karo pradžios \nstokojančiam pinigų, išmokėjo tris šimtus tūkstančių \nkapų (lietuvių pinigas, prilygstantis penkiems šeštada­\nliams dabartinio imperialo) tik tada, kai šis užrašė kaip \nužstatą kryžiuočiams visą Žemaitiją.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas ne­ gydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vande­ nims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pra­ noksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tin- V iln ių b an do u žgrob- karna proga, nes sklido gan- ti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henri­ ko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai \nžinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pa­\nvedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais \nkariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai \npriešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžu­\ndė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, ku­\nriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat supra­\nto, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus \njo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo \nvyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne­\nginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė \nir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

PDF 343

Su stipria kariuome­ ne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša­ lininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas. Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuo­ menės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą.

PDF 345

Tuo metu jau galima buvo manyti, jog visoje Lietuvoje įsiviešpataus taika, tačiau nerimo Švitrigaila. Matydamas, kad Vytautą lydi pa­ stovi sėkmė, jis niršo ir siuto, galop ėmėsi ryžtingų žingsnių, pasitelkdamas sve- K ry žiu o č ia i n io k o ja timšalių ginklą. Jis nuolatos L ie tu v ą kurstė Prūsijos bei Livonijos kryžiuočių magistrus prieš Vytautą.

PDF 390

Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Cha- čibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilau- V y ta u la s p u ola schiz- kęs ramybės, Vytautas pasi- m ą, p lin ta n čią jo va i- juto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrą­ jį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir vi­ sus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytau­ to valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.

PDF 393

Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dan­ gus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės. Mat visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas aukščiausiojo spren­ dimas. Numalšinęs siautėjančius Rusioje skitus, Vytautas pasikvietė pasiuntinius, dalyvavusius bažnytiniame su­ važiavime, norėdamas neatidėliojant padaryti, ką su­ važiavimas buvo nutaręs.

PDF 394

Nutaręs sutelkti didesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia, mirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Al- šėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mi- rusiajai buvo teta. Todėl Petras, Vilniaus vyskupas, labai atkakliai priešinosi šiai santuokai, kad nebūtų pa­ žeisti dievo bei žmonių įstatymai.

PDF 394

Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo\nir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka. Nutaręs sutelkti\ndidesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia,\nmirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Al-\nšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mi-\nrusiajai buvo teta.

PDF 418

Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiau­ siai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmo­ gui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kar­ tą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsi­ sveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko. Atvykęs į Lenkiją, jis sukvie- Išsiskiisto Lucko su- tė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nu­ spręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams.

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys kara­ liaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai suda­ romos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zig­ mantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

PDF 102-103

Sekančiais metais didysis kunigaikštis Vytautas išsi­ rengė prieš Pskovo miestą5 ir paėmė Pskovo miestus Veližą6 ir Krasnyj Gorod7. Pskoviečiai, nebenorėdami, kad jis toliau niokotų jų žemę, atsiuntė savo pasiunti­ nius pas didįjį kunigaikštį Vytautą, kad jis būtų jų valdovu, žadėjo jo klausyti ir kasmet mokėti jam duok­ lę bei įsileisti jo vietininką, ir didysis kunigaikštis (07 pasodino pas juos vietininku Pinsko kunigaikštį Juri­ jų, pramintą Nosimi8, o pats su visomis pajėgomis nu­ žygiavo prieš Naugardą. Naugardiečiai, matydami pskoviečius jam pasidavus ir priėmus jo vietininką, nebenorėdami, kad jų žemė nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto dar labiau nukentė­ tų, atsiuntė pas jį savo pasiuntinius, pasižadėdami jam tarnauti, ir duoklę duoti, ir laikyti ji savo valdovu, kaip ir pskoviečiai.

PDF 178

Ir kai šlovingasis val­ dovas Vytautas užpykdavo ant kurios nors šalies ir pa­ norėdavo kurią nors šalį nubausti, karalius Vladislovas visuomet suteikdavo jam pagalbą, Įo kai kada pats vykdavo jam į pagalbą). Tarnavo jam ir kiti Rytų valdovai. Taip pat ir Mask­ vos didysis kunigaikštis gyveno su juo didelėje meilėje.

PDF 178

Tais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu \nvadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste. Ir tasai \ngyveno su juo didelėje meilėje. Ir kai šlovingasis val­\ndovas Vytautas užpykdavo ant kurios nors šalies ir pa­\nnorėdavo kurią nors šalį nubausti, karalius Vladislovas \nvisuomet suteikdavo jam pagalbą, Įo kai kada pats \nvykdavo jam į pagalbą).

PDF 180

O mes grįžkime prie ankstesnio pasakojimo. Šiam chanui Devlet-Berdi nedaug laiko pavaldžius ir šalin pasitraukus, tie Ordos vyresnieji išgirdo, kad šlovingasis valdovas yra netoli, aukščiau minėtoje Ki­ jevo pilyje. Ir jie patys atvyko ir nusilenkė jam, šlo­ vingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Vytautui, ir atnešė brangių dovanų, ir prašo iš jo chano.

PDF 265

Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Ka- meneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tary­ bos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugir­ dą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis (Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos. LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją.

PDF 265

Vytautui \nmirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Ka- \nmeneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tary­\nbos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugir­\ndą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis \n(Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos.

PDF 157

Šioje tautoje prietarai, susiję su kal­ bamuoju dievaičiu, gyvuoja iki šiol. Pastebėję po nakties avį nuplikusia dėmėmis nugara, be vilnos, tarytum būtų ji iškirpta arba išgraužta, dėl tų prietarų jie mano, kad tai pranašauja žmonių arba gyvulių marą; dėl šios priežasties dažnai visame kaime kyla didelis verksmas ir susijaudinimas; išplisdamas ap­ linkui, jis tampa didelio nerimo priežastimi. Stenderis savo lat­ vių mitologijoje prisimena, kad pats buvęs panašių, Auskučio sukeltų, neramumų liudytojas.

PDF 141

Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą\nmūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pir-\nmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mū-\nšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vy-\ntautui.

PDF 52

1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.

PDF 161

Didvyriai surasti – tai visi Lietuvos didieji kuni-\ngaikščiai kaip prakilni jungtis su moderniąja, XX a. Lietuva, kuri atsirado \niš anos Lietuvos ir atkūrė savo valstybę. LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni-\ngaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo \nvardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.

PDF 161

LDK tradicija, lietuvių ir jų kuni-\ngaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo \nvardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. Valstybės ir \ntautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietu-\nvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškil-\nmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.

PDF 176

To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas ne­ gydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vande­ nims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pra­ noksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tin- V iln ių b an do u žgrob- karna proga, nes sklido gan- ti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henri­ ko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

PDF 347

Vytautui ir pačiam rūpėjo šis karas, nes troško, kad Baltarusijos žemės būtų pa- V y ta u ta s traukia klusnesnės Lietuvos didžia- p rieš Š vitrig a ilą jam kunigaikščiui, nei ligi šiol, todėl mielai ėmėsi viso šio reikalo. Greitai užpuolęs ir užėmęs Oršą, jis patraukė į Drucką. Drucko kunigaikščiai, pirmųjų Rusios valdo­ vų palikuonys, kurie šių neramumų pradžioje mažai klausė Vytauto ir atvirai rėmė Švitrigailą, po staigaus antpuolio sutriuškinti, supra- S u tra m d o rusų didi- to, jog kur kas geriau mal­ kus dauti Vytautą — kad ir ne­ patikimo — atlaidumo, nei iš naujo ginkluotis ir griebtis kalavijo, todėl nesunkiai, pažadėję ir prisiekę ištikimybę Vytautui bei jo įpėdi­ niams, susilaukė, ko prašė.

PDF 155

Žemaičių ir Trakų kuni­\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa­\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją\nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį\nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni­\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip\nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą,\nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie­\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.

PDF 155

Si kunigaikštie­\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu. Žuvus vyrui\nir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Pa­\nlangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais\nužbaigė gyvenimą. Žmonės, menantys jos dorybes ir nuopel­\nnus, laikė ją šventa.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Birutė (Biruta)\nŽemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilu­\nte būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ug­\nnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kuni­\ngaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pa­\nsitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją \nir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį \nbuvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kuni­\ngaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip \nžmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, \nSigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštie­\nnė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu. Žuvus vyrui \nir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Pa­\nlangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais \nužbaigė gyvenimą.

PDF 457

Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos kara­ lienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą. IV 1386-1447 metai, tai yra iki to laikotarpio, kai Lietuva nustojo turėjusi dalinius kunigaikščius. Šiuo periodu Lietuva pa­ siekė didžiausios savo galybės laikotarpį, ypač valdant Vytautui, kuris sostą paveldėjo iš Skirgailos.

PDF 11

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 11

Šis įvykis ir ši data yra esminiai Kauno gyvenime, turime ilgus visai skirtingus Kauno gyvenimo laikotarpius. Pirmasis ikimiestiškasis prasideda nuo pirmosios ar- cheologijos metodais fiksuojamos gyvenvietės Nemuno ir Neries santakos apylin- kėse, baigiasi iki 1408 m. Vytauto privilegijos.

PDF 39

Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.

PDF 39

Dar kartą Vytautas pasitraukė į Vokiečių ordino valstybę 1389 m. Jam reziduoti žemiau Kauno 1391 m. buvo pastatyta Ritersverderio pilis. Kai 1392 m. Vytautas vėl grįžo į Lietuvą, Ritersverderis buvo sudegintas.

PDF 71

Prekyba neužgeso, bet sąlygos nebuvo geros. Antai 1413 m. Vytautas leido saviems pirkliams vykti į Ordino valstybę ir gabenti ten miško medžiagos bei kitų prekių.

PDF 72

Nors Kaunas bendravalstybinėse paliaubų ir taikos sutartyse atskirai neminimas, akivaizdu, kad šių sutarčių prekybos straipsniai tiesiogiai buvo susiję su miesto ir jo pirklių būkle ir reikalais. Pridėję 1415 m. Vytauto privilegiją Kaunui, matome, kad per Vytauto valdymą susiklosčiusi prekybos tvarka reglamentavo vietos ir svečių pir- klių prekybą Kaune ir numatė tokią pačią Kauno ir visos Lietuvos pirklių prekybos tvarką Vokiečių ordino miestuose.

PDF 125

Ypač svarbios bažnyčioms ir vienuolijoms buvo turtingesnių tikinčiųjų fundacijos ir donacijos. Kaip sakyta, parapinę bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną fundavo Lietuvos valdovas Vytautas. Bernardinų vienuolyną pradiniame etape steigė ir statė bajorai Stankus Sudivojaitis ir Jonas Vėževičius, vėliau jam lėšų skyrė bajoras Jonušas Kostevičius, o parapinei bažnyčiai - bajoras Stankus Mordašas.

PDF 205

Jei ir sutiktumėm su ta mintimi, kad Horodlės unija—didelė Vy­ tauto klaida, tai vis tik norėtųsi manyti, kad jis ją padarė ne iš prielankumo Lenkijai, bet iš prielankumo tai Vak. Europos kultū­ rai, kuri ėmė skverbtis per Lenkiją į Lietuvą jau nuo Krėvės unijos ir, gal būt, nuo ankstyvesnių laikų. Kochanovskis yra tos nuomonės, kad paskutine unija Vytautas nenorėjęs Lietuvos len­ kinti, bet ją civilizuoti^3 ). Ir nenuostabu, nes Vytautas, pats bū­ damas Vakarų Europos žmogus, keletą metų joje išbuvęs, jos auklėtas, negalėjo nepastebėti ir nejausti to didelio savo krašto atsilikimo, ko jis ir negalėjo ilgiau toleruoti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Jei ir sutiktumėm su ta mintimi, kad Horodlės unija—didelė Vy­\ntauto klaida, tai vis tik norėtųsi manyti, kad jis ją padarė ne iš\nprielankumo Lenkijai, bet iš prielankumo tai Vak. Europos kultū­\nrai, kuri ėmė skverbtis per Lenkiją į Lietuvą jau nuo Krėvės\nunijos ir, gal būt, nuo ankstyvesnių laikų. Kochanovskis yra tos\nnuomonės, kad paskutine unija Vytautas nenorėjęs Lietuvos len­\nkinti, bet ją civilizuoti^3 ).

PDF 174

Tai gryni vasalystės pažadai. Tuo būdu Vytautas gavo iš Jo­ gailos Lietuvą didž. kunigaikščio teisėmis, kaip lėną. Ši sutar­ tis grąžino jam Lietuvos valdžią.

PDF 24

Vytautas, apie kurį mes čia kalbėsime, buvo žymiausias\nšios dinastijos atstovas, kaip galingas ir labai didelis ąžuolas,\nišaugęs kitų miško medžių tarpe. Jo tėvas Kęstutis, nuolatinis\nŽemaičių krašto gynėjas, turėdamas per 40 metų vedė žinomo\nŽemaičių bajoro Vydimanto dukterį Birutę. Anuo laiku, tiesa,\nbuvo paprotys vesti svetimų kraštų kunigaikštytes, mat, galin­\ngiems valdovams buvę nepatogu susirišti giminystės ryšiais su\nsavo pavaldiniais.

PDF 237

Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pa­ siuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palati­ num) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rum­ poldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vy­ tauto laišką.

PDF 183

Apie tai galima spręsti iš to, kad Jogaila, kartu su\n„brangiausia žmona“, taikos vardan pasiuntė į Vilnių per jo se­\nną gynėją Klemensą iš Moskoževo, papuoštą knygą apie Kris­\ntaus kančias, padėtą Vilniaus Katedroj jos patronų garbei (bu­\nvo ir tam tikras raštas).\nKuo būdu stengtasi išlyginti nesusipratimas, apie tai\nliudija ir Vytauto titulas: „ex parte Regni Poloniae supremi du­\ncis Lituaniae“, kokį duoda Vytautui anas raštas iš 1398 m. pa­\nbaigos. Padarytas kompromisas, kuriuo einant buvo pripažinta\nVytautui didžiojo kunigaikščio valdžia, bet pareinanti nuo Len­\nkijos.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai \nžinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pa­\nvedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais \nkariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai \npriešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžu­\ndė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, ku­\nriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat supra­\nto, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus \njo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo \nvyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik ne­\nginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė \nir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Išsiuntęs žygūną, \nturintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė \nliesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus \nnurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto, \ndabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą,\nįlydėjo jį į miestą. Jis rodė \nO lesn ick is \niškilm in- \nvisokeriopą pagarbą tam, ku- \ngai įv e d a į V iln ių \nris, kaip gerai žinojo, atvyko,\nturėdamas vilties užimti val­\ndžią.

PDF 343

Su stipria kariuome­ ne, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto ša­ lininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas. Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuo­ menės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą.

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­ nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au­ kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­ nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­ gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­ sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.

PDF 277

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos pasisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Eurpos išradimus ir papročius.

PDF 160

Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka\n— turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Bal­\nkanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijati­\nkos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jo­\ngailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam pa­\nrašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė.\nVytautas rėmė prieš turkus Moldavijos Aleksandrą — savo švo­\ngerį ir Konstantinopolio ciesorių Manuelį, už kurio sūnaus Jono\nPaleologo buvo išleidęs savo dukraitę — Maskvos kunigaikš­\ntytę, bet tas nepakenkė geriems Vytauto santykiams su turkais,\napie ką jis pats gyrėsi Zigmantui.

PDF 153

Lengviausia, žinoma, buvo įtraukti į karą Vokiečių Or­\ndiną, kurio magistru buvo išrinktas jam palankus Povilas\nRussdortas, vietoje atstatyto Küchmeisterio, nes Ordinas su\nVytautu nuo 1414 m. buvo tik per plauką nuo karo. Popiežiaus\npasiuntinys Zenonas norėjo dar Ordiną su Vytautu sutaikyti,\nbet neįstengė. Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuo­\nlimo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat\nkeliu, kaip ir į Žalgirio mūšį.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuo­\nlimo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat\nkeliu, kaip ir į Žalgirio mūšį. Tačiau šį kartą Vytautui neteko\nsu Ordino kariuomene susitikti atvirame mūšyje, nes vokiečiai\nbuvo užsidarę pilyse ir reikėjo kiekvieną jų imti atskirai.

PDF 228

Šis pavojus ir turėjo būt aptartas suvažia­ vime, kurį paskyrė popiežius, o Vytautas sušaukė 1429 m. sau­ sio mėn. 6 d. Lucke^1 ). Į šį nepaprastą Vytauto kviečiamą susirinkimą gausiai su­ plaukė svečių tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų Europos.

PDF 280

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai­ la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai suside­ rino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai — jo draugai.

PDF 156

Gudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyk­ tį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius, bet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai rengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio mėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę, Vytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą turėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo že­ mes^1 ).

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

negėrė vyno ir alaus. Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – \njuk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, ko-\nkias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje.

PDF 228

Šis pavojus ir turėjo būt aptartas suvažia­ vime, kurį paskyrė popiežius, o Vytautas sušaukė 1429 m. sau­ sio mėn. 6 d. Lucke^1 ). Į šį nepaprastą Vytauto kviečiamą susirinkimą gausiai su­ plaukė svečių tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų Europos.

PDF 254

Jei jis negerai suprantąs tą tiesą, prašo pamo­ kyti, nes esąs pasiruošęs išpildyti visus Katalikų Bažnyčios nuostatus ir savo vyskupo pamokymus^3 ). Taip tad Vytautas, didysis mūsų valdovas, kaip geras ka­ talikas, susitaikinęs su Dievu, užmerkė akis ir paliko Lietuvą didelėms nelaimėms. Jo kūnas per aštuonias dienas buvo vie­ šai išstatytas, kad galėtų žmonės paskutinį kartą atsisveikinti su savo dideliu valdovu.

PDF 277

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos pasisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Eurpos išradimus ir papročius.

PDF 258

Tai buvo tam tikra žemės valdymo reforma, Vytauto įvykdyta rusiškuose kraštuose, ir praplėtusi jo nuosavų žemių plotą, susiaurėjusi Lietuvoje. Vytauto dvarus administravo jo skiriami vietininkai. Jie rūpinosi visais dvaro ūkio reikalais, stengėsi padidinti jo pro­ duktingumą, išplėsti jį naujose, neapgyventose žemėse, įkur­ dinant juose dvaro žmones, arba nuomininkus.

PDF 240

Nežiūrint visų nesusipratimų su lenkais, Vytautas ir dabar\natvykusiems pasiuntiniams buvo malonus ir vaišingas: nesigai­\nlėjo jiems visokių dovanų, o išvykstant, pats palydėjo iki Vol­\nkovisko. Čia su jais atsisveikindamas, jis diplomatiškai pareiš­\nkė, kad pats nedėsiąs pastangų gauti karūnos, bet atsiųstos —\nneatmesiąs^1 ). Apie karą su Lenkija, jis nemanąs, bet kiekvieną\njos puolimą atremsiąs^2 ).

PDF 26

Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Bet iš ki­ tos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa­ sauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais.

PDF 26

Bet iš ki­\ntos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa­\nsauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj\nVilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis,\nnes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs\npasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo\ntikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių\ndvaruose raštininkais, patarėjais. Vienas Vytauto mokytojas\nbuvo kryžiuotis, nes tėvo dvare vokiečių belaisvių nestigdavo;\ntodėl jis iš jų bus išmokęs skaityti ir rašyti.

PDF 243

Bet ir tada nebuvo iš­ spręstas. Sužinojęs iš savo pasiuntinio apie suvažiavimo pa­ sekmes Vytautas įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, Vytautas dabar laukė karūnos, kaip ženklo, kuris turi išgelbėti valstybę^3 ) ir jos laisvę^4 ). Jedlnos nutarimai buvo priešingi ir Horodlės unijos ak­ tams, nes juose pasakyta, kad valdovus renka viena pusė su žinia kitos pusės, dabar lenkai išsirinko sau Jogailos įpėdinį be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Vytautas laukė, kad\nčia bus išspręstas jo ginčas su Jogaila. Bet ir tada nebuvo iš­\nspręstas. Sužinojęs iš savo pasiuntinio apie suvažiavimo pa­\nsekmes Vytautas įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars,\nVytautas dabar laukė karūnos, kaip ženklo, kuris turi išgelbėti\nvalstybę^3 ) ir jos laisvę^4 ).

PDF 219

politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lie­ tuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.

PDF 333

Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvir­ tino sutartį^6. Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuo­ čiams užleido visus Žemaičius.

PDF 308

Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žy­ mesni vaidmenį Lietuvoje. Bet jis nesulaukė užtarnauto įvertinimo.