Vytautas

PDF 393

Kai Edigejus siaubė Rusią kalaviju bei ugnimi, Jogaila susituokė Sanoke su Elžbieta ir iškėlė vestuvių puotą, kurioje dalyvavo ir Leopoldas, Austrijos erchercogas. Aptemdė vestuvių džiaugsmą visuotinis žmonių nepritarimas, o Rusioje — baisus pralaimėjimas, kurį, pasak žmonių, siuntęs dangus, nes niekas neabejojo, kad ir dangus smerkė tai, ką atmetė lyg susitarę žmonės. Mat visuotinę žmonių nuomonę paprastai remia slaptas aukščiausiojo sprendimas. Numalšinęs siautėjančius Rusioje skitus, Vytautas pasikvietė pasiuntinius, dalyvavusius bažnytiniame suvažiavime, norėdamas neatidėliojant padaryti, ką suvažiavimas buvo nutaręs.

PDF 394

Nutaręs sutelkti didesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia, mirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mirusiajai buvo teta. Todėl Petras, Vilniaus vyskupas, labai atkakliai priešinosi šiai santuokai, kad nebūtų pažeisti dievo bei žmonių įstatymai.

PDF 394

Po to ir viena, ir kita šalis puldinėjo ir siaubė viską, kas pakliuvo po ranka. Nutaręs sutelkti didesnę kariuomenę, Vytautas patraukė į Trakus ir čia, mirus jo žmonai Onai, nutarė tuoktis su Julijona, Alšėnų kunigaikščio Algimantaičio dukra. Julijona mirusiajai buvo teta.

PDF 418

Vytautui išėjus, senatas kuo rimčiausiai paaiškino karaliui, kad, pritardamas pavojingiems ir suktiems imperatoriaus sumanymams, nusileistų žmogui, kuris ne tik jo šeimos, bet ir Lietuvos bei Lenkijos priešas, nes šitai esąs parodęs praeityje ne vieną kartą. Štai todėl karalius po senato posėdžio, net neatsisveikinęs su imperatoriumi, skubiai išvyko iš Lucko. Atvykęs į Lenkiją, jis sukvieIšsiskiisto Lucko sutė Korčine seimą, norėdamas, važiavimo dalyviai kad karalystės luomai nuspręstų, kaip dera priešintis nesaikingiems Vytauto potroškiams.

PDF 423

Tegu jis nekvaršina sau tokiais tuščiais rūpesčiais galvos, tegu paskirtą dieną laukia pažadėtų Lietuvos karaliaus insignijų. Jau kelionėje jo pasiuntiniai, vežantys karaliaus vainiką ir dalyvausiantys vainikavime". Kartu su laišku buvo vežamas nuorašas sutarties, naujai sudaromos tarp Vengrijos, Lietuvos, Prūsijos ir Livonijos; be to, ten buvo viešas raštas, kuriuo imperatorius Zigmantas iškilmingai skelbė Vytautą Lietuvos karaliumi, ir kėlė jį į naujos karalystės sostą.

PDF 102-103

Sekančiais metais didysis kunigaikštis Vytautas išsirengė prieš Pskovo miestą5 ir paėmė Pskovo miestus Veližą6 ir Krasnyj Gorod7. Pskoviečiai, nebenorėdami, kad jis toliau niokotų jų žemę, atsiuntė savo pasiuntinius pas didįjį kunigaikštį Vytautą, kad jis būtų jų valdovu, žadėjo jo klausyti ir kasmet mokėti jam duoklę bei įsileisti jo vietininką, ir didysis kunigaikštis (07 pasodino pas juos vietininku Pinsko kunigaikštį Jurijų, pramintą Nosimi8, o pats su visomis pajėgomis nužygiavo prieš Naugardą. Naugardiečiai, matydami pskoviečius jam pasidavus ir priėmus jo vietininką, nebenorėdami, kad jų žemė nuo didžiojo kunigaikščio Vytauto dar labiau nukentėtų, atsiuntė pas jį savo pasiuntinius, pasižadėdami jam tarnauti, ir duoklę duoti, ir laikyti ji savo valdovu, kaip ir pskoviečiai.

PDF 178

Ir kai šlovingasis valdovas Vytautas užpykdavo ant kurios nors šalies ir panorėdavo kurią nors šalį nubausti, karalius Vladislovas visuomet suteikdavo jam pagalbą, Įo kai kada pats vykdavo jam į pagalbą). Tarnavo jam ir kiti Rytų valdovai. Taip pat ir Maskvos didysis kunigaikštis gyveno su juo didelėje meilėje.

PDF 178

Tais laikais jo brolis Jogaila, lenkiškai Vladislovu vadinamas, sėdėjo Krokuvos karalystės soste. Ir tasai gyveno su juo didelėje meilėje. Ir kai šlovingasis valdovas Vytautas užpykdavo ant kurios nors šalies ir panorėdavo kurią nors šalį nubausti, karalius Vladislovas visuomet suteikdavo jam pagalbą, Įo kai kada pats vykdavo jam į pagalbą).

PDF 180

O mes grįžkime prie ankstesnio pasakojimo. Šiam chanui Devlet-Berdi nedaug laiko pavaldžius ir šalin pasitraukus, tie Ordos vyresnieji išgirdo, kad šlovingasis valdovas yra netoli, aukščiau minėtoje Kijevo pilyje. Ir jie patys atvyko ir nusilenkė jam, šlovingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Vytautui, ir atnešė brangių dovanų, ir prašo iš jo chano.

PDF 157

Šioje tautoje prietarai, susiję su kalbamuoju dievaičiu, gyvuoja iki šiol. Pastebėję po nakties avį nuplikusia dėmėmis nugara, be vilnos, tarytum būtų ji iškirpta arba išgraužta, dėl tų prietarų jie mano, kad tai pranašauja žmonių arba gyvulių marą; dėl šios priežasties dažnai visame kaime kyla didelis verksmas ir susijaudinimas; išplisdamas aplinkui, jis tampa didelio nerimo priežastimi. Stenderis savo latvių mitologijoje prisimena, kad pats buvęs panašių, Auskučio sukeltų, neramumų liudytojas.

PDF 141

Visų viršininku buvo laikomas Jogaila, ir jis turėjo duoti ženklą mūšiui pradėti. Vytautas buvo sudarytosios karo tarybos pirmininkas, todėl jisai buvo ir tikrasis mūšio vadas. Mūšio laimėjimo nuopelnas, be abejo, pirmučiausia priklauso Vytautui.

PDF 52

1430 m. Vytautas Jogailos sutikimą vėl gavo, reikėjo sulaukti tik lenkų didikų pritarimo, deja, Vytautas jo nesulaukė – 1430 m. spalio 27 d. mirė. Nors maksimalus planas nebuvo įgyvendintas, svarbiausią tikslą Vytauto politika pasiekė: atsilikusi ir izoliuota Lietuvos valstybė pašalino didžiuosius pavojus, įteisino savo egzistenciją, įžengė į Europą, pritapo prie jos ir joje išsilaikė.

PDF 161

Didvyriai surasti – tai visi Lietuvos didieji kunigaikščiai kaip prakilni jungtis su moderniąja, XX a. Lietuva, kuri atsirado iš anos Lietuvos ir atkūrė savo valstybę. LDK tradicija, lietuvių ir jų kunigaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę.

PDF 161

LDK tradicija, lietuvių ir jų kunigaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškilmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.

PDF 176

To, galų gale, jie ir buvo mokomi. O sava valstybė, atėjusi iš Mindaugo, Kęstučio, Algirdo ir Vytauto laikų, buvo jų svajonių, ateities planų garantas, pati didžiausia vertybė. Kauno sporto halėje 1939 m.

PDF 309

Garbėtroškos jausmo laikas negydo, anaiptol, brandina: kaip upė, patvinus vandenims, pasiekia užtvaros lygį ir pralaužia pylimą, taip ir garbės troškimo jausmas, laiko šiek tiek aptramdytas, stiprėja, o jeigu jo kokia galia nesulaiko, viską pranoksta ir.pasidaro toks įžūlus, kad laužo kas pakliūva. Pirmiausia Vytautas nutarė klasta užgrobti Vilnių. Tuo metu kaip tik pasitaikė tinV iln ių b an do u žgrobkarna proga, nes sklido ganti k lasta dai, esą tariamasi dėl Henriko, Mazovijos kunigaikščio, bei Ringailės, Vytauto sesers, santuokos.

PDF 347

Vytautui ir pačiam rūpėjo šis karas, nes troško, kad Baltarusijos žemės būtų paV y ta u ta s traukia klusnesnės Lietuvos didžiap rieš Š vitrig a ilą jam kunigaikščiui, nei ligi šiol, todėl mielai ėmėsi viso šio reikalo. Greitai užpuolęs ir užėmęs Oršą, jis patraukė į Drucką. Drucko kunigaikščiai, pirmųjų Rusios valdovų palikuonys, kurie šių neramumų pradžioje mažai klausė Vytauto ir atvirai rėmė Švitrigailą, po staigaus antpuolio sutriuškinti, supraS u tra m d o rusų didito, jog kur kas geriau malkus dauti Vytautą — kad ir nepatikimo — atlaidumo, nei iš naujo ginkluotis ir griebtis kalavijo, todėl nesunkiai, pažadėję ir prisiekę ištikimybę Vytautui bei jo įpėdiniams, susilaukė, ko prašė.

PDF 155

Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštienė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu.

PDF 155

Si kunigaikštienė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu. Žuvus vyrui ir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Palangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais užbaigė gyvenimą. Žmonės, menantys jos dorybes ir nuopelnus, laikė ją šventa.

Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.).

Birutė (Biruta) Žemaičių didiko* duktė29, kuri iš pašaukimo tapo vaidilute būryje mergelių, saugojančių šventą Praurimės aukuro ugnį netoli Palangos, ant švento kalno. Žemaičių ir Trakų kunigaikščiui Kęstučiui, grįžtančiam iš žygio prieš kryžiuočius, pasitaikė pažinti tą nepaprastai reto grožio mergelę, pamilo ją ir, kai ji turėjo atsisakyti duoti ranką dėl skaistybės įžado, kurį buvo davusi deivei, jis išsivežė ją prieš jos valią į savo kunigaikštysčių sostinę, arba į Naujuosius Trakus, ir ten vedė kaip žmoną. Su ja Kęstutis turėjo sūnus Patriką, Vytautą, Tautvilą, Sigailą, arba Žygimantą, bei dukterį Danutę. Si kunigaikštienė, būdama gyva, garsėjo savo kilniaširdiškumu. Žuvus vyrui ir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Palangą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais užbaigė gyvenimą.

PDF 457

Si epocha baigėsi 1386 metais, tai yra visiškai įvedus krikščionybę Lietuvoje, kai Jogaila vedė Lenkijos karalienę Jadvygą, pats priėmė krikščionių tikėjimą ir vertė tą pat daryti visą tautą. IV 1386-1447 metai, tai yra iki to laikotarpio, kai Lietuva nustojo turėjusi dalinius kunigaikščius. Šiuo periodu Lietuva pasiekė didžiausios savo galybės laikotarpį, ypač valdant Vytautui, kuris sostą paveldėjo iš Skirgailos.

PDF 11

Citatos tekstas nepasiekiamas.

PDF 11

Šis įvykis ir ši data yra esminiai Kauno gyvenime, turime ilgus visai skirtingus Kauno gyvenimo laikotarpius. Pirmasis ikimiestiškasis prasideda nuo pirmosios archeologijos metodais fiksuojamos gyvenvietės Nemuno ir Neries santakos apylinkėse, baigiasi iki 1408 m. Vytauto privilegijos.

PDF 39

Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.

PDF 39

Dar kartą Vytautas pasitraukė į Vokiečių ordino valstybę 1389 m. Jam reziduoti žemiau Kauno 1391 m. buvo pastatyta Ritersverderio pilis. Kai 1392 m. Vytautas vėl grįžo į Lietuvą, Ritersverderis buvo sudegintas.

PDF 71

Prekyba neužgeso, bet sąlygos nebuvo geros. Antai 1413 m. Vytautas leido saviems pirkliams vykti į Ordino valstybę ir gabenti ten miško medžiagos bei kitų prekių.

PDF 72

Nors Kaunas bendravalstybinėse paliaubų ir taikos sutartyse atskirai neminimas, akivaizdu, kad šių sutarčių prekybos straipsniai tiesiogiai buvo susiję su miesto ir jo pirklių būkle ir reikalais. Pridėję 1415 m. Vytauto privilegiją Kaunui, matome, kad per Vytauto valdymą susiklosčiusi prekybos tvarka reglamentavo vietos ir svečių pirklių prekybą Kaune ir numatė tokią pačią Kauno ir visos Lietuvos pirklių prekybos tvarką Vokiečių ordino miestuose.

PDF 125

Ypač svarbios bažnyčioms ir vienuolijoms buvo turtingesnių tikinčiųjų fundacijos ir donacijos. Kaip sakyta, parapinę bažnyčią ir pranciškonų vienuolyną fundavo Lietuvos valdovas Vytautas. Bernardinų vienuolyną pradiniame etape steigė ir statė bajorai Stankus Sudivojaitis ir Jonas Vėževičius, vėliau jam lėšų skyrė bajoras Jonušas Kostevičius, o parapinei bažnyčiai - bajoras Stankus Mordašas.

PDF 205

Jei ir sutiktumėm su ta mintimi, kad Horodlės unija—didelė Vytauto klaida, tai vis tik norėtųsi manyti, kad jis ją padarė ne iš prielankumo Lenkijai, bet iš prielankumo tai Vak. Europos kultūrai, kuri ėmė skverbtis per Lenkiją į Lietuvą jau nuo Krėvės unijos ir, gal būt, nuo ankstyvesnių laikų. Kochanovskis yra tos nuomonės, kad paskutine unija Vytautas nenorėjęs Lietuvos lenkinti, bet ją civilizuoti^3 ). Ir nenuostabu, nes Vytautas, pats būdamas Vakarų Europos žmogus, keletą metų joje išbuvęs, jos auklėtas, negalėjo nepastebėti ir nejausti to didelio savo krašto atsilikimo, ko jis ir negalėjo ilgiau toleruoti.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Jei ir sutiktumėm su ta mintimi, kad Horodlės unija—didelė Vytauto klaida, tai vis tik norėtųsi manyti, kad jis ją padarė ne iš prielankumo Lenkijai, bet iš prielankumo tai Vak. Europos kultūrai, kuri ėmė skverbtis per Lenkiją į Lietuvą jau nuo Krėvės unijos ir, gal būt, nuo ankstyvesnių laikų. Kochanovskis yra tos nuomonės, kad paskutine unija Vytautas nenorėjęs Lietuvos lenkinti, bet ją civilizuoti^3 ).

PDF 174

Tai gryni vasalystės pažadai. Tuo būdu Vytautas gavo iš Jogailos Lietuvą didž. kunigaikščio teisėmis, kaip lėną. Ši sutartis grąžino jam Lietuvos valdžią.

PDF 24

Vytautas, apie kurį mes čia kalbėsime, buvo žymiausias šios dinastijos atstovas, kaip galingas ir labai didelis ąžuolas, išaugęs kitų miško medžių tarpe. Jo tėvas Kęstutis, nuolatinis Žemaičių krašto gynėjas, turėdamas per 40 metų vedė žinomo Žemaičių bajoro Vydimanto dukterį Birutę. Anuo laiku, tiesa, buvo paprotys vesti svetimų kraštų kunigaikštytes, mat, galingiems valdovams buvę nepatogu susirišti giminystės ryšiais su savo pavaldiniais.

PDF 237

Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pasiuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palatinum) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rumpoldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką.

PDF 183

Apie tai galima spręsti iš to, kad Jogaila, kartu su „brangiausia žmona“, taikos vardan pasiuntė į Vilnių per jo seną gynėją Klemensą iš Moskoževo, papuoštą knygą apie Kristaus kančias, padėtą Vilniaus Katedroj jos patronų garbei (buvo ir tam tikras raštas). Kuo būdu stengtasi išlyginti nesusipratimas, apie tai liudija ir Vytauto titulas: „ex parte Regni Poloniae supremi ducis Lituaniae“, kokį duoda Vytautui anas raštas iš 1398 m. pabaigos. Padarytas kompromisas, kuriuo einant buvo pripažinta Vytautui didžiojo kunigaikščio valdžia, bet pareinanti nuo Lenkijos.

PDF 327

Vytautas, gavęs apie tai žinią, įsakė sustoti, belaisvius ir visą grobį saugoti pavedė nedidelei saugai, o pats, sugrįžęs atgal, su kitais kariais surengė pasalas prie siauro miško kelio; kai priešai neapdairiai į jas pakliuvo, visus ligi vieno išžudė. Po to suskaičiavęs užmuštuosius, jis (žmogus, kuriam buvo aiškūs visi kryžiuočių planai) bemat suprato, kaip nedaug beliko pilyse gynėjų, kitiems ištraukus jo persekioti. Todėl kuo greičiausiai patraukė su savo vyrais prie tvirtovių, be jokio vargo užėmė beveik neginamus įtvirtinimus, juos nusiaubė, sudegino, sugriovė ir po pergalės sugrįžo pas saviškius.

Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.).

Išsiuntęs žygūną, turintį Olesnickiui pranešti apie jo atvykimą, patraukė liesiai į Vilnių. Olesnickis, iš anksto gavęs karaliaus nurodymus, nerimastingai visą laiką laukė Vytauto, dabar, rodydamas atvykusiam visokiausią prielankumą, įlydėjo jį į miestą. Jis rodė O lesn ick is iškilm invisokeriopą pagarbą tam, kugai įv e d a į V iln ių ris, kaip gerai žinojo, atvyko, turėdamas vilties užimti valdžią.

PDF 343

Su stipria kariuomene, sutelkta Podolėje ir Valachijoje, jis patraukė prieš Vytautą ir susidūrė su juo prie Braclavo. Vytauto šalininkai, didžiuodamiesi dviem pergalėmis, su tokiu įniršiu puolė priešą, kad pirmuoju smūgiu palaužė jo jėgas. Kariams pasileidus bėgti, Teodoras, Vytauto smarkiai persekiojamas, vargais negalais paspruko į Kamenecą. Jis nevaliojo greitosiomis suburti kariuomenės, kuri galėtų stoti į atvirą kovą.

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.

PDF 277

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos pasisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Eurpos išradimus ir papročius.

PDF 160

Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka — turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Balkanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijatikos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jogailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam parašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė. Vytautas rėmė prieš turkus Moldavijos Aleksandrą — savo švogerį ir Konstantinopolio ciesorių Manuelį, už kurio sūnaus Jono Paleologo buvo išleidęs savo dukraitę — Maskvos kunigaikštytę, bet tas nepakenkė geriems Vytauto santykiams su turkais, apie ką jis pats gyrėsi Zigmantui.

PDF 153

Lengviausia, žinoma, buvo įtraukti į karą Vokiečių Ordiną, kurio magistru buvo išrinktas jam palankus Povilas Russdortas, vietoje atstatyto Küchmeisterio, nes Ordinas su Vytautu nuo 1414 m. buvo tik per plauką nuo karo. Popiežiaus pasiuntinys Zenonas norėjo dar Ordiną su Vytautu sutaikyti, bet neįstengė. Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuolimo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat keliu, kaip ir į Žalgirio mūšį.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuolimo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat keliu, kaip ir į Žalgirio mūšį. Tačiau šį kartą Vytautui neteko su Ordino kariuomene susitikti atvirame mūšyje, nes vokiečiai buvo užsidarę pilyse ir reikėjo kiekvieną jų imti atskirai.

PDF 228

Šis pavojus ir turėjo būt aptartas suvažiavime, kurį paskyrė popiežius, o Vytautas sušaukė 1429 m. sausio mėn. 6 d. Lucke^1 ). Į šį nepaprastą Vytauto kviečiamą susirinkimą gausiai suplaukė svečių tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų Europos.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.).

negėrė vyno ir alaus. Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje.

PDF 240

Nežiūrint visų nesusipratimų su lenkais, Vytautas ir dabar atvykusiems pasiuntiniams buvo malonus ir vaišingas: nesigailėjo jiems visokių dovanų, o išvykstant, pats palydėjo iki Volkovisko. Čia su jais atsisveikindamas, jis diplomatiškai pareiškė, kad pats nedėsiąs pastangų gauti karūnos, bet atsiųstos — neatmesiąs^1 ). Apie karą su Lenkija, jis nemanąs, bet kiekvieną jos puolimą atremsiąs^2 ).

PDF 26

Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Bet iš kitos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pasauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais.

PDF 26

Bet iš kitos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pasauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais. Vienas Vytauto mokytojas buvo kryžiuotis, nes tėvo dvare vokiečių belaisvių nestigdavo; todėl jis iš jų bus išmokęs skaityti ir rašyti.

PDF 243

Bet ir tada nebuvo išspręstas. Sužinojęs iš savo pasiuntinio apie suvažiavimo pasekmes Vytautas įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, Vytautas dabar laukė karūnos, kaip ženklo, kuris turi išgelbėti valstybę^3 ) ir jos laisvę^4 ). Jedlnos nutarimai buvo priešingi ir Horodlės unijos aktams, nes juose pasakyta, kad valdovus renka viena pusė su žinia kitos pusės, dabar lenkai išsirinko sau Jogailos įpėdinį be Vytauto ir lietuvių bajorų žinios ir pritarimo.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Vytautas laukė, kad čia bus išspręstas jo ginčas su Jogaila. Bet ir tada nebuvo išspręstas. Sužinojęs iš savo pasiuntinio apie suvažiavimo pasekmes Vytautas įsitikino, kad geruoju su Lenkija nesusitars, Vytautas dabar laukė karūnos, kaip ženklo, kuris turi išgelbėti valstybę^3 ) ir jos laisvę^4 ).

PDF 219

politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lietuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.

PDF 333

Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvirtino sutartį^6. Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuočiams užleido visus Žemaičius.

PDF 308

Sugrįžęs iš ordino, Vytautas penkerius metus (1384-89) tarnavo Jogailai ir rėmė visus jo politinius bei kultūrinius žygius, Lietuvos ir Lenkijos ateičiai palikusius savo pėdsakų iki pat šių dienų. Pusbroliui išsikėlus Krokuvon, Kęstutaitis galėjo tikėtis įgyti žymesni vaidmenį Lietuvoje. Bet jis nesulaukė užtarnauto įvertinimo.

PDF 278

Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstučio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu buvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas — pusbrolis. Jo veikime reiškėsi svyravimo: jis norėjo priešus sutaikinti, tarpininkavo. Kovai paaštrėjus, jis palaiko daugiau tėvą. Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstučio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu buvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas — pusbrolis. Jo veikime reiškėsi svyravimo: jis norėjo priešus sutaikinti, tarpininkavo.

PDF 261

Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čekijos grašiai — tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį (rublis —^1 / 2 svaro gryno sidabro). Vytauto laikais čekų grašiai buvo kalami ir Lietuvoje. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387-1390 m.

PDF 254

Jei jis negerai suprantąs tą tiesą, prašo pamokyti, nes esąs pasiruošęs išpildyti visus Katalikų Bažnyčios nuostatus ir savo vyskupo pamokymus^3 ). Taip tad Vytautas, didysis mūsų valdovas, kaip geras katalikas, susitaikinęs su Dievu, užmerkė akis ir paliko Lietuvą didelėms nelaimėms. Jo kūnas per aštuonias dienas buvo viešai išstatytas, kad galėtų žmonės paskutinį kartą atsisveikinti su savo dideliu valdovu.

PDF 280

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogaila ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai susiderino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai — jo draugai.

PDF 258

Tai buvo tam tikra žemės valdymo reforma, Vytauto įvykdyta rusiškuose kraštuose, ir praplėtusi jo nuosavų žemių plotą, susiaurėjusi Lietuvoje. Vytauto dvarus administravo jo skiriami vietininkai. Jie rūpinosi visais dvaro ūkio reikalais, stengėsi padidinti jo produktingumą, išplėsti jį naujose, neapgyventose žemėse, įkurdinant juose dvaro žmones, arba nuomininkus.

PDF 248

Bet ir ligi to termino nieko nesulaukta. Vytautas, atsisveikinęs su svečiais, susirgo^4 ). Vis dėlto jis ir dabar dar nenustojo vilties karūnuotis.

PDF 16

Bet prieš pakeisdami ant greitųjų pastatytas medines bažnyčias mūrinėmis, Vilniaus valdovai turėjo pirma pasirūpinti sostinės saugumu ir kariniu jos sutvirtinimu. Yra pagrindo spėti, kad jau Vytauto Didžiojo metu, t. y. pirmajame XV amžiaus ketvirtyje, buvo pastatyta mūrinė Aukštoji pilis (yra tikrai žinoma, kad bent iki 1413 metų ji tebebuvo medinė). Tuo būdu jos griuvėsiai ir bus pats seniausias iš tebesančių mūrinių senojo Vilniaus pastatų.

PDF 194

Vytautas šiuo laiku atmetė ir gundymą suardyti uniją, kada jis buvo nuvykęs į Kėzmarką pas Vengrų karalių Zigmantą, norėdamas jį palenkti, kad ištesėtų paliaubas su Lenkija. Zigmantas atsisakė išpildyti tuo atveju, jei kiltų karas tarp Lenkijos ir Ordino. Užtat slaptai, nedalyvaujant lenkų ponams, kurie kartu buvo atvykę su Vytautu, pasiūlė jam karaliaus karūną, žadėdamas visišką nepriklausomybę nuo Jogailos ir Lenkijos ir net pagalbą prieš juos, jeigu jie priešintųsi. Bet Vytautas, ką jis priminė vėliau lenkams, nesileido į jokias derybas tuo klausimu, bet priešingai, sugrįžęs tuojau pranešė Jogailai tuos pasitarimus^2 ).

PDF 25

Vytautas buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Kuriais metais jis gimė, tiksliai sunku pasakyti. Konradas Bitschinas savo kronikoje sako, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, dalyvavęs 1370 metais Rudavos mūšyje^2 ), 1430 metais mirdamas jis turėjęs aštuoniasdešimt metų, vadinasi turėjo gimti apie 1350 metus^3 ).

PDF 234

Juk tai buvo visos Lietuvos pažeminimas ir nepasitikėjimas jos bajorų taryba. Tuojau iš čia Vytautas nurašė Jogailai laišką, su pasipiktinimu pabrėždamas, kaip jį skaudžiai jis įžeidė, pasisakęs nenorįs todėl palaikyti jo karūnacijos, kad Lietuvos bajorai ir gyventojai neturi teisės laisvai išsirinkti valdovo be Lenkijos baronų sutikimo^2 ). Toliau Vytautas pabrėžia, kad šis punktas galės būt pritaikintas tik jam mirus^3 ).

PDF 174

sustiprėjusi Vytauto padėtis. Ir Vytautas, nesitikėdamas tuo tarpu daugiau laimėti bei Henriko prikalbėtas, sulaužė antrą kartą sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą. Vytautui grįžus, tarp jo ir Jogailos rugpiūčio mėn.

PDF 277

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminiavosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kalbos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

PDF 26

Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Bet iš kitos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pasauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais.