Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
Lietuvos valdovas, XIV–XV a.
373 teiginiai325 įrašai779 ryšiai
Šaltiniai ir citatos
Visi 373 objekto teiginiai. Su kiekvienu teiginiu susietos citatos ir šaltiniai atveriami pačiame teiginyje.
Grįžti į objekto apžvalgą201–250 iš 373 teiginių
Kol Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, Vytautas Didysis judėjo tarp kariuomenių ir rūpinosi jų tvarka.
PDF 105
Vytautas visą laiką, kai Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, lakstė kariuomenės tarpe, darė tvarką. „Aleksandras Vytautas, Didysis Lietuvos kunigaikštis, pavedė save Dievo valiai, lakstė visur tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, dažnai mainydamas arklius“ (Dlugošas). Tai Vytauto apsauga.
Vytautas Didysis nuo pirmos krikšto dienos aktyviai dalyvavo krikštijime, aiškino tikėjimą ir ragino žmones krikštytis.
PDF 120
Vytautas nuo pat pirmos krikšto dienos aktyviai dalyvavo krikštijimo darbe, aiškindamas žmonėms tikėjimą, ragindamas juos krikštytis. Jo, kaipo Gardino kunigaikščio, antspaudos pridėtos privilegijų raštuose; taigi jis prisidėjo ir prie naujos visuomeninės tvarkos įvedimo. Tačiau viso šio darbo vadovu buvo Jogaila, kuris stengėsi Vytautą nustumti į šalį nuo rūpinimosi Lietuva ir krikšto reikalais.
Tų metų rugpjūtį Vytautas Didysis su lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomene užpuolė Pskovą.
PDF 156
Taigi šiam karui pasibaigus, Vytautas visą savo energiją nukreipė į Pskovo ir Naugardo miestus ir į Rusijos kraštus. Gudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyktį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius, bet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai rengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio mėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę, Vytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą turėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo žemes^1 ).
A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).
Pskove turėjo savo kunigaikštį. Vytautas Didysis skersakiavo į šitą, Livoniją ir Maskvą jungiančią grandį, bet nieko negalėjo daryti dėl gresiančio 1422 m. karo. Taigi šiam karui pasibaigus, Vytautas visą savo energiją nukreipė į Pskovo ir Naugardo miestus ir į Rusijos kraštus. Gudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyktį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius, bet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai rengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio mėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę, Vytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą turėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo žemes^1 ).
1410 m. liepos 15 d. Žalgirio mūšyje Vytautas Didysis vadovavo kovai su Vokiečių Ordinu.
PDF 195
Ir tuo būdu prisiartino Vokiečių Ordinui lemianti valanda: 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio laukuose ištiko didelė ir žiauri kova lietuvių ir lenkų suvienytų jėgų — su Ordinu ir jo gausingais Vakarų Europos svečiais. Kryžiuočių galybė buvo sutriuškinta. Rytai ginklų kovoje nugalėjo Vakarus, vadovaujant genialiam Vytautui, kuris neveltui vadinamas Didžiuoju. Norėdami būti objektyvūs, turime pasakyti, kad vargiai vieni lietuviai be lenkų sąjungininkystės, kad ir tokiam gabiam Vytautui vadovaujant, būtų nugalėję kryžiuočius.
Narbutas aiškina, kad Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami jos palenkti į krikščionybę, turėjo palikti jai apeigas.
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Sužinojęs sprendimą Dauguose, Vytautas pasiuntė savo atstovą, sekretorių Mikalojų Cebulką, jo vardu pareikšti Zigmantui nepasitenkinimą.
PDF 208
Kai šį sprendimą sužinojo Vytautas ir Jogaila, kurie tada viešėjo Dauguose, abu taip balsiai pravirko, kad jų verksmas, kaip sako Dlugošas, iš tolo buvo girdėti. Toks įžeidžiantis ir neteisingas klausimo išsprendimas suglaudė abi valstybes į bendrą kovą. Vytautas kartu su karūnos pasiuntiniu Zbignievu Olesnickiu pasiuntė ir savo atstovą, sekretorių Mikalojų Cebulką, kuris jo vardu pareiškė Zigmantui nepasitenkinimą^3 ).
Knygoje „Lietuvos istorija“ Vytauto karūnacijos projektą siūloma matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
PDF 50
Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju Žemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
Michał Baliński teigimu, įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila, liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo.
PDF 132
Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino.
Kaip rašo Michał Baliński, sūnų Jono ir Jurgio netekties apimtas nevilties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
PDF 57
Kokios buvo šios sutarties pasekmės? Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas.
Michał Baliński teigimu, įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila, Vilniaus padėtis dar pablogėjo.
PDF 132
Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino.
Michał Baliński teigimu, Jogailai išvykus į Lenkiją, kiekviename žingsnyje akylai stebimas Vytautas negalėjo savarankiškai imtis veiksmų.
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Michał Baliński rašo, kad Vytautas priėmė Maskvos metropolitą Fotijų, tačiau šis nieko nelaimėjęs išvyko į Maskvą.
PDF 175-176
Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį 159 ## Puslapis 176 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS kada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o gausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. Liko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs išprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; gražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto priimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Maskvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien silpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė savo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiuntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atveju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, gedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė į pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė ir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti85.
Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Vytautas siekė įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.
PDF 27
Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš svetur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų. Mindaugas sukuria Lietuvos valstybę.
Pasak Alfonso Eidinto, Vytautas siekė gauti karūną ir Vakarų pripažinimą.
PDF 27
Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl tiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš svetur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps mandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų. Mindaugas sukuria Lietuvos valstybę.
Pasak Zenono Ivinskio, Vytautas, apsimetęs Ordino draugu, mainėsi draugiškais laiškais, davė patarimų, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose.
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytauto valdymo pabaigoje LDK buvo itin galinga, o jo galią jautė visas regionas.
PDF 43-44
VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kryžiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas
Pasak „Lietuvos istorijos“, Vytauto valdymo pabaigoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo itin galinga, o Vytauto galią jautė visas regionas.
PDF 43-44
VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lauke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarptautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kryžiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas
Zenonas Ivinskis rašo, kad per Salyno suvažiavimo puotą Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi.
PDF 334
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlyginimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.
Pasak Zenono Ivinskio, Vytautas per Salyno suvažiavimo puotą buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi.
PDF 334
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlyginimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.
Veikale „Vilniaus miesto istorija“ Michał Baliński pasakoja, kad po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
PDF 57
Kokios buvo šios sutarties pasekmės? Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigiama, kad Vytautas siekė Lietuvos karaliaus karūnos, tačiau tam priešinosi Vladislovas Jogaila ir Lenkijos senatas.
PDF 175
Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
Autorius Michał Baliński teigia, kad Jogailai išvykus į Lenkiją Vytautas buvo akylai stebimas ir negalėjo savarankiškai imtis veiksmų.
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Pasak veikalo „Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija“, Jogailai išvykus į Lenkiją, akylai stebimas Vytautas nevaliojo savarankiškai veikti.
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Knygoje „Vilniaus miesto istorija“ Michał Baliński rašo, kad Jogailai išvykus į Lenkiją Vytautas buvo akylai stebimas ir nevaliojo savarankiškai imtis jokių veiksmų.
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Zenono Ivinskio teigimu, Vytautui buvo būdingas taupumas, tačiau jis smarkiai švaistydavosi materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
PDF 386
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Pasak Zenono Ivinskio, šalia Vytautui būdingo taupumo reiškėsi didelis materialinių gėrybių švaistymas, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
PDF 386
Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. Kai Vytautas, pvz., darė 1428 m. prieš turtingą D. Naugardą žygį, kuris buvo daugiau jo prestižo ir garbės, o mažiau realios politikos reikalas, didelę dalį 10.000 rb. gautos kontribucijos išdalijo jis žygio dalyviams lenkų karininkams (riteriams).
Zenonas Ivinskis rašo, kad Vytauto taupumą lydėjo didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač tais atvejais, kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
PDF 386
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Zenonas Ivinskis teigia, kad Vytautas aktyviai rūpinosi krikščionybės plėtra ir, kaip Lietuvos krikščionintojas, greta Jogailos turėjo žymių nuopelnų.
PDF 382
Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žymių, o gal ir žymesnių nuopelnų.
Michał Baliński rašo, kad Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą.
PDF 150
Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytauto karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
PDF 50
Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. Siekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos prioritetą – 1422 m.
Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istorijoje“ Vytauto karūnacijos projektą siūloma vertinti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
PDF 50
Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju Žemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad, atrodo, visa Vytauto politika buvo orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį.
PDF 50
Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju Žemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
Michał Baliński rašė, kad Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą.
PDF 150
Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ teigia, kad Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu buvo atvykęs pas Vytautą.
PDF 150
Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų.
PDF 163
Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. Taip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą jų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – A. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytautas įkūnijo tautinį ir politinį idealą, siejamą su Lietuvos vadavimu iš priklausomybės nuo lenkų.
PDF 163
Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – juk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, kokias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam lietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklausomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties 500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo muziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto paveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.
Zenono Ivinskio knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ teigiama, kad pasakojimas apie Vytauto „arklių girdymą“ Juodojoje jūroje ilgai išliko žmonių atmintyje.
PDF 30
labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, polovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.
Pasak Zenono Ivinskio, Vytauto „arklių girdymo“ Juodojoje jūroje motyvas ilgai išliko žmonių atmintyje.
PDF 30
labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, polovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.
Veikale „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ Zenonas Ivinskis rašo, kad pasakojimas apie Vytauto „arklių girdymą“ Juodojoje jūroje ilgai gyvavo žmonių atmintyje.
PDF 30
labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, polovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ rašo, kad 1418 m. Vilniuje mirus Vytauto žmonai Onai, Vytautas nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną.
PDF 166
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos atsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise didžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies kalėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką.
Veikale „Vilniaus miesto istorija“ Michał Baliński teigia, kad 1418 m. Vilniuje mirus Onai, jos vyras Vytautas nusprendė vesti Onos dukterėčią Julijoną.
PDF 166
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos atsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise didžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies kalėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ nurodo, kad Vytautas, 1418 m. Vilniuje mirus jo žmonai Onai, nusprendė vesti Onos dukterėčią Julijoną.
PDF 166
VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS Vytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jogailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos atsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo dovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai Vilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise didžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies kalėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nusprendė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono Algimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam prieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos giminystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, būtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas Janas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbėti, ir kuris palaimino tą santuoką.
Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje“ rašoma, kad Žygimantas buvo palaidotas tame pačiame kape, kuriame jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai.
PDF 463
Luomai, susirinkę į Trakus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmokslininkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o nečia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį tame pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužudytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.
Pasak Alberto Vijūko-Kojelavičiaus veikalo „Lietuvos istorija“, Žygimantas buvo palaidotas tame pačiame kape, kuriame jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai.
PDF 463
Luomai, susirinkę į Trakus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmokslininkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o nečia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį tame pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužudytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ rašo, kad Žygimantas palaidotas tame pačiame kape, kuriame jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai.
PDF 463
Luomai, susirinkę į Trakus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmokslininkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o nečia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį tame pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto palaikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužudytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.
Leidinyje „Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ Vytautas vadinamas vienu galingiausių Lietuvos valdovų ir teigiama, kad jis maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą.
PDF 21
Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
Pasak šaltinio „Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“, Vytautas buvo vienas galingiausių Lietuvos valdovų ir maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungdamas Smolenską ir pasiekdamas Juodąją jūrą.
PDF 21
Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
Šaltinyje „Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ teigiama, kad Vytautas, laikomas vienu galingiausių Lietuvos valdovų, maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę – rytuose prijungė Smolenską ir pasiekė Juodąją jūrą.
PDF 21
Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
Michał Baliński teigimu, įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila, Vilniaus padėtis dar labiau pablogėjo.
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Pasak „Vilniaus miesto istorijos“, Vytauto karas su Skirgaila dar labiau pablogino Vilniaus padėtį.
PDF 132
Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vladislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kainavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvyrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi Kryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, jei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino.