Vytautas

PDF 278

Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu­ čio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu buvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas — pusbrolis. Jo veikime reiškėsi svyravimo: jis norėjo prie­ šus sutaikinti, tarpininkavo. Kovai paaštrėjus, jis palaiko dau­ giau tėvą. Bet jo veikime nežymu dar didelio veiklumo, savos iniciatyvos jis nereiškė, pildė tik Kęstučio įsakymus.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Istoriniai reikšmingas Vytauto veikimas prasideda Kęstu­\nčio kovos metu su Jogaila. Jis atsidūrė sunkioje būklėje: abu\nbuvo jam artimi — Kęstutis kaip tėvas, Jogaila kaip draugas\n— pusbrolis. Jo veikime reiškėsi svyravimo: jis norėjo prie­\nšus sutaikinti, tarpininkavo.

PDF 115

Jo krikštatėviu buvo Ragainės komtūras Vy­ gandas von Baldersheimas, dėl to ir Vytautas apsikrikštijo Vy­ gando vardu^1 ). Jis turėjo tada 33 metus, ir krikščionybė jam nebuvo svetima, nes savo tėvo Kęstučio dvare Trakuose susi­ tikdavo su svečiais katalikais iš Mozūrijos, kur buvo nutekė­ jusi jo sesuo Danuta, iš Malburgo ir kartais iš kitų Vakarų Eu­ ropos kraštų, o per abi savo žmonas stačiatikes suartėjo su jų tikėjimu, nes mirus pirmajai žmonai Marijai, Vytautas vedė Smolensko kunigaikštytę Oną, taip pat stačiatikę. Pas Vokie­ čių Ordiną per apskritus metus su katalikybe susipažino dar ar­ čiau ir čia ji pakeitė Vytautui seną lietuvių tikėjimą.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Per menkos buvo dovanos, kad būtų vertusios veidmai­\nniauti kad ir pagoniško tikėjimo lietuvį. Lietuviai krikštijosi\nVytauto D. ir Jogailos paraginti ir pasiduodami jų įsakymams,\nnes buvo išleistas raštas, skelbiąs katalikybę Lietuvoje viešpa­\ntaujančiu tikėjimu ir įsakąs visiems jį priimti^1 ).

PDF 277

Nuo pat jaunystės Vytautas mėgo karo dalykus, ginklus. Šioje srityje nauji išradimai ypač jį domindavo. Visokių karo dalykų mielai mokydavosi ir lengvai juos pasisavindavo. Ypač jis sekdavo Vakarų Eurpos išradimus ir papročius.

PDF 156

Tų metų vasarą, rugpiūčio mėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę, Vytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą turėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo že­ mes^1 ).

PDF 261

Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čeki­ jos grašiai — tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį (rublis —^1 / 2 svaro gryno sidabro). Vytauto laikais čekų gra­ šiai buvo kalami ir Lietuvoje. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387-1390 m.

PDF 254

Jei jis negerai suprantąs tą tiesą, prašo pamo­ kyti, nes esąs pasiruošęs išpildyti visus Katalikų Bažnyčios nuostatus ir savo vyskupo pamokymus^3 ). Taip tad Vytautas, didysis mūsų valdovas, kaip geras ka­ talikas, susitaikinęs su Dievu, užmerkė akis ir paliko Lietuvą didelėms nelaimėms. Jo kūnas per aštuonias dienas buvo vie­ šai išstatytas, kad galėtų žmonės paskutinį kartą atsisveikinti su savo dideliu valdovu.

PDF 280

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai­ la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai suside­ rino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai — jo draugai.

PDF 258

Tai buvo tam tikra žemės valdymo reforma, Vytauto įvykdyta rusiškuose kraštuose, ir praplėtusi jo nuosavų žemių plotą, susiaurėjusi Lietuvoje. Vytauto dvarus administravo jo skiriami vietininkai. Jie rūpinosi visais dvaro ūkio reikalais, stengėsi padidinti jo pro­ duktingumą, išplėsti jį naujose, neapgyventose žemėse, įkur­ dinant juose dvaro žmones, arba nuomininkus.

PDF 248

Bet ir ligi to termino nieko nesulaukta. Vytautas, atsisveikinęs su svečiais, susirgo^4 ). Vis dėlto jis ir dabar dar nenustojo vilties karūnuotis.

PDF 16

Bet prieš pakeisdami ant greitųjų pastatytas medines bažnyčias mūrinėmis, Vilniaus valdovai turėjo pirma pasirūpinti sostinės saugumu ir kariniu jos sutvirtinimu. Yra pagrindo spėti, kad jau Vytauto Didžiojo metu, t. y. pir­ majame XV amžiaus ketvirtyje, buvo pastatyta mūrinė Aukštoji pilis (yra tikrai žinoma, kad bent iki 1413 metų ji tebebuvo medinė). Tuo būdu jos griuvėsiai ir bus pats seniausias iš tebesančių mūrinių senojo Vilniaus pa­ statų.

PDF 194

Vytautas šiuo laiku atmetė ir gundymą suardyti uniją, ka­ da jis buvo nuvykęs į Kėzmarką pas Vengrų karalių Zigmantą, norėdamas jį palenkti, kad ištesėtų paliaubas su Lenkija. Zig­ mantas atsisakė išpildyti tuo atveju, jei kiltų karas tarp Lenki­ jos ir Ordino. Užtat slaptai, nedalyvaujant lenkų ponams, ku­ rie kartu buvo atvykę su Vytautu, pasiūlė jam karaliaus karū­ ną, žadėdamas visišką nepriklausomybę nuo Jogailos ir Lenki­ jos ir net pagalbą prieš juos, jeigu jie priešintųsi. Bet Vytau­ tas, ką jis priminė vėliau lenkams, nesileido į jokias derybas tuo klausimu, bet priešingai, sugrįžęs tuojau pranešė Jogailai tuos pasitarimus^2 ).

PDF 25

Vytautas buvo Kęstučio iš eilės ketvirtas, o Birutės bene pirmagimis sūnus. Kuriais metais jis gimė, tiksliai sunku pasa­ kyti. Konradas Bitschinas savo kronikoje sako, kad Vytautas, turėdamas dvidešimt metų, dalyvavęs 1370 metais Rudavos mū­ šyje^2 ), 1430 metais mirdamas jis turėjęs aštuoniasdešimt metų, vadinasi turėjo gimti apie 1350 metus^3 ).

PDF 234

Juk tai buvo visos Lietuvos pažeminimas ir nepasitikėjimas jos ba­ jorų taryba. Tuojau iš čia Vytautas nurašė Jogailai laišką, su pasipiktinimu pabrėždamas, kaip jį skaudžiai jis įžeidė, pasisakęs nenorįs todėl palaikyti jo karūnacijos, kad Lie­ tuvos bajorai ir gyventojai neturi teisės laisvai išsirinkti valdo­ vo be Lenkijos baronų sutikimo^2 ). Toliau Vytautas pabrėžia, kad šis punktas galės būt pritai­ kintas tik jam mirus^3 ).

PDF 174

sustiprėjusi Vytauto padėtis. Ir Vytautas, nesitikėdamas tuo\ntarpu daugiau laimėti bei Henriko prikalbėtas, sulaužė antrą\nkartą sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą.\nVytautui grįžus, tarp jo ir Jogailos rugpiūčio mėn.

PDF 153

Lengviausia, žinoma, buvo įtraukti į karą Vokiečių Or­\ndiną, kurio magistru buvo išrinktas jam palankus Povilas\nRussdortas, vietoje atstatyto Küchmeisterio, nes Ordinas su\nVytautu nuo 1414 m. buvo tik per plauką nuo karo. Popiežiaus\npasiuntinys Zenonas norėjo dar Ordiną su Vytautu sutaikyti,\nbet neįstengė. Vytautas ir Jogaila, nelaukdami Ordino užpuo­\nlimo, 1422 m. liepos mėn. gale išžygiavo prieš Ordiną tuo pat\nkeliu, kaip ir į Žalgirio mūšį.

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Grįždamas iš šito žygio, Kryžiuočių Ordinas 1383 metų\nspalių mėn. 21 d. Tapiau miestelyje Vytautą be jokių iškilmių\npakrikštijo. Tai įvyko tuo pačiu laiku, kai Trakuose palikusi\njų įgula be vilties kovojo su gausiu priešu. Krikšte Vytautui\nbuvo duotas Vigando vardas. Tuo pat vardu buvo ir jo krikš­\ntatėvis, Ragainės komtūras.

PDF 277

Mokėjo ne tik vokiečių, bet ir lotynų kalbą. Galėjo mokėt ir rusų, nes su jų kunigaikščiais vedė daug reikalų ir giminia­ vosi. Galimas daiktas, kad Vytautas mokėjęs ir totorių kal­ bos, nes jo dvare totorių daug pasimaišydavo ir nuolat būdavo kun. tarnyboj; o iš kun. kanceliarijos, kaip užsimena Ghillebert de Lannoy, buvo siuntinėjami totorių kalba raštai.

PDF 280

1392 metai Vytauto gyvenime yra persilaužimo metai — jis galutinai atsisakė nuo sąjungos su Ordinu, susitaikė su Jogai­ la ir lenkais ir gavo valdyti ne tik tėviškę, bet ir visą Lietuvą. Jo santykiai su tauta pasikeitė. Jo asmeniški reikalai suside­ rino su tautos ir valstybės reikalais: tautos priešai yra ir jo priešai, tautos draugai — jo draugai.

PDF 261

Taip pat jau nuo Algirdo ir Kęstučio laikų Lietuvoje kursavo ir Čeki­ jos grašiai — tikros monetos, kurių 60 sudarydavo vieną rublį (rublis —^1 / 2 svaro gryno sidabro). Vytauto laikais čekų gra­ šiai buvo kalami ir Lietuvoje. Šalia jų kursavo ir lietuviški denariukai, atsiradę 1387-1390 m.

PDF 26

Todėl ji savo grynai lietuviškomis tradicijomis bei papročiais ir bus jam daugiausia įtakos padariusi. Bet iš ki­ tos pusės, Vytautui teko gyventi ne vien pagoniško tikėjimo pa­ sauliožiūros rate. Kaip Trakuose, taip ir dėdės Algirdo šeimoj Vilniuj tekdavo jam susidurti ir su krikščionybės idėjomis, nes čia dažnai atvykdavo iš Vakarų ir Rytų Europos įvairūs pasiuntiniai, riteriai, vienuoliai, kurie lankydavos ne tik naujo tikėjimo skelbimo reikalais, bet ir apsigyvendavo kunigaikščių dvaruose raštininkais, patarėjais.

PDF 105

Vytautas visą laiką, kai Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, lakstė kariuome­ nės tarpe, darė tvarką. „Aleksandras Vytautas, Didysis Lie­ tuvos kunigaikštis, pavedė save Dievo valiai, lakstė visur tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, dažnai mainydamas arklius“ (Dlugošas). Tai Vytauto apsauga.

PDF 120

Vytautas nuo pat pirmos krikšto dienos aktyviai daly­\nvavo krikštijimo darbe, aiškindamas žmonėms tikėjimą, ragin­\ndamas juos krikštytis. Jo, kaipo Gardino kunigaikščio, ant­\nspaudos pridėtos privilegijų raštuose; taigi jis prisidėjo ir prie\nnaujos visuomeninės tvarkos įvedimo. Tačiau viso šio darbo\nvadovu buvo Jogaila, kuris stengėsi Vytautą nustumti į šalį\nnuo rūpinimosi Lietuva ir krikšto reikalais.

PDF 156

Taigi šiam\nkarui pasibaigus, Vytautas visą savo energiją nukreipė į Psko­\nvo ir Naugardo miestus ir į Rusijos kraštus.\nGudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyk­\ntį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius,\nbet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai\nrengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio\nmėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę,\nVytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą\nturėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo že­\nmes^1 ).

A. Kučinskas, A. Šapoka, M. Krasauskaitė, P. Šležas, S. Sužiedėlis, V. Dėdinas, Zenonas Ivinskis, Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.).

Pskove turėjo savo kunigaikštį. Vytautas Didysis\nskersakiavo į šitą, Livoniją ir Maskvą jungiančią grandį, bet\nnieko negalėjo daryti dėl gresiančio 1422 m. karo. Taigi šiam\nkarui pasibaigus, Vytautas visą savo energiją nukreipė į Psko­\nvo ir Naugardo miestus ir į Rusijos kraštus.\nGudrūs Pskovo ir Naugardo pirkliai, pajutę Vytauto pyk­\ntį, keletą kartų siuntė pas jį su dovanomis savo pasiuntinius,\nbet Vytautas nenorėjo klausyti jų taikių pasiūlymų ir atvirai\nrengėsi karui, kuris įvyko 1426 m. Tų metų vasarą, rugpiūčio\nmėn. surinkęs didelę iš lietuvių, lenkų, čekų ir totorių kariuomenę,\nVytautas užpuolė Pskovą, nes Dorpato vyskupas, kuris Vytautą\nturėjo savo globėju, skundėsi, kad pskoviečiai vargina jo že­\nmes^1 ).

PDF 195

Ir tuo būdu prisiartino Vokiečių Ordinui lemianti valanda: 1410 m. liepos 15 d. Žalgirio laukuo­ se ištiko didelė ir žiauri kova lietuvių ir lenkų suvienytų jėgų — su Ordinu ir jo gausingais Vakarų Europos svečiais. Kryžiuo­ čių galybė buvo sutriuškinta. Rytai ginklų kovoje nugalėjo Vakarus, vadovaujant genialiam Vytautui, kuris neveltui vadi­ namas Didžiuoju. Norėdami būti objektyvūs, turime pasakyti, kad vargiai vieni lietuviai be lenkų sąjungininkystės, kad ir to­ kiam gabiam Vytautui vadovaujant, būtų nugalėję kryžiuočius.

PDF 155

Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­ nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Au­ kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­ nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­ gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­ sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.

PDF 208

Kai šį sprendimą sužinojo Vytautas ir Jogaila, kurie tada viešėjo Dauguose, abu taip balsiai pra­ virko, kad jų verksmas, kaip sako Dlugošas, iš tolo buvo girdėti. Toks įžeidžiantis ir neteisingas klausimo išsprendimas suglaudė abi valstybes į bendrą kovą. Vytautas kartu su karū­ nos pasiuntiniu Zbignievu Olesnickiu pasiuntė ir savo atstovą, sekretorių Mikalojų Cebulką, kuris jo vardu pareiškė Zigmantui nepasitenkinimą^3 ).

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­\ndislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­\nnavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­\nrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi \nKryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, \njei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino.

PDF 57

Kokios bu­\nvo šios sutarties pasekmės? Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas.

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­\ndislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­\nnavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­\nrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi \nKryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, \njei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 175-176

Širdgėlos ir senatvės kamuojamas, praradęs bet kokią viltį\n159\n\n## Puslapis 176\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nkada nors turėti taip godotą karūną, jis sunkiai susirgo, o \ngausiai susirinkę svetimšaliai pradėjo išsivažinėti iš Vilniaus. \nLiko tik vienas Fotijas, Maskvos metropolitas, ketinęs \nišprašyti Kijevo metropolijos prijungimą prie Maskvos; \ngražiai, kaip byloja Rusios metraštininkai, buvo Vytauto pri­\nimtas, bet dėl ano ligos nieko nelaimėjęs, irgi išvyko į Mask­\nvą. Tuo tarpu karalius, regėdamas didįjį kunigaikštį kasdien \nsilpstantį ir būdamas tikras, kad šis jau galutinai atsisakė \nsavo sumanymo, aukštuosius didikus iš savo tarybos išsiun­\ntė atgal į Lenkiją, kad jam netrukdytų Vytauto mirties atve­\nju. Mirtis ta galop ištiko 1430 metų spalio 30 dieną Trakuose, \ngedint visai Lietuvai ir net lenkams, kuriuos tiek kartų vedė \nį pergalingo mūšio lauką, kurių karalių tvirtu petimi parėmė \nir apsaugojo. Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškil­\nmingai palaidoti85.

PDF 27

Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl \ntiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve-\ntur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps \nmandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.\nMindaugas sukuria Lietuvos valstybę.

PDF 27

Lietuva liks savarankiška civilizacinė monada, todėl \ntiek Gediminas, tiek Algirdas, nelaukdami pripažinimo ir karūnos iš sve-\ntur, nemandagiai (Vakarų žvilgsniu) vadinsis karaliais. Tik Vytautas taps \nmandagesnis ir sieks įgyti karūną ir pripažinimą iš Vakarų.\nMindaugas sukuria Lietuvos valstybę.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

108 ## Puslapis 104 37. APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė­ jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo­ kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni­ gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo­ mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

108 ## Puslapis 104 37. APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė­ jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo­ kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni­ gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo­ mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija.

PDF 43-44

VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kuni- gaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lau- ke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarp- tautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kry- žiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai.

PDF 43-44

VYTAUTO IMPERIJA G edimino vaikaičio Vytauto valdymas 1392–1430 m. – epochinių permainų metas. Lietuvos Didžioji Kuni- gaikštija 1392 m. buvo šalis be rašto ir mokyklų, be didelių miestų ir cechų amatų industrijos, be sunkiosios raitijos – smogiamosios jėgos mūšio lau- ke. Jos valdovas Jogaila tapo Lenkijos karaliumi ir buvo pripažintas tarp- tautiniu mastu, bet už tai LDK prarado suverenios valstybės statusą. Kry- žiuočių kumštis grėsmingai tebekybojo ties Nemunu. O jau 1430 m. LDK buvo galinga kaip niekuomet – Vytauto galią jautė visas regionas, valdomas L I E T U V O S I S T O R I J A 44 imperiškai.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas\nsutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­\nnimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392\nm. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga,\nkai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių\nir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 334

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas\nsutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi­\nnimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392\nm. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga,\nkai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių\nir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno\nsuvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių\njo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą\npuotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.

PDF 57

Kokios bu­\nvo šios sutarties pasekmės? Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas.

PDF 175

Len­\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.

Anoniminis metraštininkas, Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.).

108 ## Puslapis 104 37. APIE JOGAILOS IR VYTAUTO KARĄ SU PROSUOS VOKIEČIAIS IR APIE JŲ NUGALĖJIMĄ MOSYJE PRIE DUBROVNOS Sesi tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt pirmaisiais metais nuo pasaulio sutvėrimo, o nuo dievo gimimo tūkstantis keturi šimtai dvyliktaisiais metais 1 prasidė­ jo Lenkijos karaliaus Vladislovo Jogailos ir jo brolio Lietuvos kunigaikščio Vytauto karas su Prūsijos vo­ kiečiais. Ir sutelkė abi pusės didžiulę kariuomenę: karalius Jogaila su visa Lenkų karalystės jėga, o didysis kuni­ gaikštis Vytautas su visomis Lietuvių ir Rusų pajėgo­ mis ir su daugeliu Ordos totorių, o Prūsijos magistras taip pat su savo pajėgomis ir su visa Vokiečių imperija.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 386

Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.

PDF 386

Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis\nkietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo\ncharakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač\nkai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams. Kai Vytautas, pvz., darė\n1428 m. prieš turtingą D. Naugardą žygį, kuris buvo daugiau jo\nprestižo ir garbės, o mažiau realios politikos reikalas, didelę dalį\n10.000 rb. gautos kontribucijos išdalijo jis žygio dalyviams lenkų\nkarininkams (riteriams).

PDF 386

Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.

PDF 382

Galutinis unijos sulaužymas butų reiškęs baisią Vytauto nuodėmę visų Vakarų krikščionių, ypač Romos kurijos, akyse. Tai butų davę progos vokiečių ordinui vesti vėl kietą propagandą prieš Lietuvą. Supratęs krikščionybės naudą, Vytautas aktyviai rūpinosi ją plėsti, ir kaip Lietuvos krikščionintojas, šalia Jogailos, turi jis žy­ mių, o gal ir žymesnių nuopelnų.

PDF 150

Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 50

Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste. \nSiekti karūnacijos Vytautas pradėjo išsprendęs savo politikos priori-\ntetą – 1422 m.

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.

PDF 50

Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lie-\ntuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju \nŽemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento \nvaldovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas \nįgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vy-\ntautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti \nį krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo for-\nmulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą \nreikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.