Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytautas įsakė žemaičiams nuolat puldinėti Ordino pilis, taip dangstydamas jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus ir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo puolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žygiuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su visomis Ordino pajėgomis.
Alfonsas Eidintas knygoje „Lietuvos istorija“ rašo, kad Vytautas liepė žemaičiams nuolat puldinėti Ordino pilis ir taip maskavo jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko neapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baigtis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus ir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo puolančioji pusė.
„Lietuvos istorijoje“ teigiama, kad Vytautas įsakė žemaičiams nuolat puldinėti Ordino pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 46
Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko neapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baigtis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsakymą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietuvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus ir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo puolančioji pusė.
Zenonas Ivinskis rašo, kad Vytautas, apsimetęs ordino draugu, mainėsi su juo laiškais, davė patarimų, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Zenono Ivinskio teigimu, Vytautas apsimetė ordino draugu, mainėsi laiškais, dalijo patarimus, keitėsi brangiomis dovanomis ir dėjosi nematąs įvykių Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Pasak Zenono Ivinskio, Vytautas, dėdamasis ordino draugu, mainėsi laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs, kas vyko Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Zenonas Ivinskis teigia, kad Vytautas dėjosi ordino draugu, mainėsi laiškais, teikė patarimus, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ Zenonas Ivinskis rašo, kad Vytautas, apsimetęs ordino draugu, mainėsi laiškais, davė patarimų, keitėsi brangiomis dovanomis ir tarėsi nematąs įvykių Žemaičiuose.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 339
Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pastoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi įvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Žemaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė savo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės) ežere^44.
Zenonas Ivinskis rašo, kad gausūs Vytauto laiškai rodo, jog jis prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 379
Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susitvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažiavimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.
Michał Baliński teigimu, po sūnų Jono ir Jurgio netekties Vytautas puolėsi sudaryti sutartį su Jogaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 57
Kokios buvo šios sutarties pasekmės? Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas.
Pasak Michał Baliński, netekęs sūnų Jono ir Jurgio Vytautas puolėsi prie sutarties su Jogaila.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 57
Taigi greitai, 1385 metais, mažamečiai Vytauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Karaliaučiuje nunuodyti! Vytautas nevilty dėl savo sūnų netekties puolėsi prie sutarties su Jogaila, visą širdį dėdamas. Apgavystė, kurios ėmėsi išvykdamas iš kryžiuočių krašto, ir smūgiai, kuriuos šie nuo jo patyrė, galėtų būti prilyginti tai nelaimei, kokią pats per juos iškentėjo?
Michał Baliński teigimu, Vytauto viešpatavimo laikų užkariavimai pastūmėjo Lietuvos sienas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 150-151
Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.
Michał Baliński rašo, kad Vytauto valdymo laikų užkariavimai Lietuvos sienas pastūmėjo nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 150-151
Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.
Kaip nurodo Michał Baliński, Vytauto viešpatavimo užkariavimai išplėtė Lietuvos sienas nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 150-151
Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.
Veikale „Vilniaus miesto istorija“ Michał Baliński teigia, kad Vytauto užkariavimai pastūmėjo Lietuvos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 150-151
Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.
Michał Baliński teigimu, Vytauto karo su Skirgaila įsiliepsnojimas dar pablogino Vilniaus padėtį.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Šaltinyje „Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija“ teigiama, kad, įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila, Vilniaus padėtis dar pablogėjo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Michał Baliński rašo, kad, įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila, Vilniaus padėtis dar pablogėjo.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 132
Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“ teigia, kad, po karo suiručių sulaukęs ramybės ir pasijutęs saugus, Vytautas uoliai ėmėsi visoje valstybėje ginti „tikrąjį tikėjimą“.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 390
Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Chačibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilauV y ta u la s p u ola schizkęs ramybės, Vytautas pasim ą, p lin ta n čią jo va ijuto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrąjį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir visus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytauto valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.
Leidinyje „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ nurodoma, kad 1430 m. spalio 27 d. mirė Vytautas Didysis Kęstutaitis, jame įvardytas valstybės galybės kūrėju.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 68
Mūšio priešistorė 1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos valdovas, valstybės galybės kūrėjas Vytautas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio liudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos Algirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikščiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos valdovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila Algirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai tik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduomenės valią.
Knygoje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios Rytų Europos erdvės išteklius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Kaip teigiama knygoje „Lietuvos istorija“, Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios Rytų Europos erdvės išteklius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Leidinyje „Lietuvos istorija“ teigiama, kad Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios Rytų Europos erdvės išteklius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Kaip nurodoma Lietuvos metraštyje, Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai suėmė Kameneco seniūną Daugirdą ir užėmė Kamenecą bei kitas Podolės pilis.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 265
Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Kameneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tarybos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugirdą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis (Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos. LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją.
Lietuvos metraščio teigimu, Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai suėmė Kameneco seniūną Daugirdą ir užėmė Kamenecą bei kitas Podolės pilis.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 265
Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Kameneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tarybos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugirdą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis (Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos. LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją.
Istorikas Zenonas Ivinskis rašo, kad Trakų Galvės ežero salos pilis tapo Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 156
Vilniaus apgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į militarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti, naudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame laikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų (Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Istorikas Zenonas Ivinskis teigia, kad Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 219
politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lietuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.
Istorikas Zenonas Ivinskis rašo, kad Vytautas kautynių metu tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, visur jodinėjo keisdamas žirgus ir atstatinėjo pralaužtas vietas.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 346
Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip Zbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skaitėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiuntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas «tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas iki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė pulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kautynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.
Zenonas Ivinskis Trakų Galvės ežero salos pilį vadino Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 156
Vilniaus apgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į militarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti, naudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame laikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų (Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Zenono Ivinskio teigimu, Trakų Galvės ežero salos pilis tapo Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 156
Vilniaus apgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į militarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti, naudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame laikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų (Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasididžiavimu.
Michał Baliński teigimu, Vytautas siekė Lietuvos karaliaus karūnos, tačiau tam priešinosi Vladislovas Jogaila ir Lenkijos senatas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
Michał Baliński rašė, kad Vytauto siekiui gauti Lietuvos karaliaus karūną priešinosi Vladislovas Jogaila ir Lenkijos senatas.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 175
Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą stojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir maldavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų būdų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą Olesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarnovo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, tiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsakymą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu trokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats davė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p tėvynei nelaimę atneš.
Leidinio „Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos“ teigimu, 1399 m. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 21
Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis Vytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs Smolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas totoriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.
Zigmanto Kiaupos teigimu, vienas svarbiausių kovos dėl valdžios dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.
Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas: Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.) — Zigmantas Kiaupa, Kauno istorija. I tomas- Kauno istorija nuo seniausių laikų iki 1655 metų (2010 m.)
PDF 39
Po Algirdo mirties 1377 m. Lietuvoje įsiliepsnojo vidaus kovos dėl valdžios. Vienas iš svarbiausių tos kovos dalyvių Vytautas, neatlaikydamas varžovo Jogailos spaudimo ir ieškodamas paramos, 1382 m. pasitraukė į Vokiečių ordiną.
„Lietuvos istorijoje“ Kęstučio sūnus Vytautas Didysis, valdęs 1392–1430 m., vadinamas iškiliausiu Gediminaičių dinastijos atstovu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 34-35
Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai
Zenonas Ivinskis knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ Vytautui priskyrė taupumą ir didelį švaistymąsi materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 386
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Pasak Zenono Ivinskio veikalo „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“, Vytautui buvo būdingi ir taupumas, ir didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač tais atvejais, kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 386
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ Zenonas Ivinskis teigė, kad Vytautui buvo būdingas taupumas, bet kartu ir didelis materialinių gėrybių švaistymas, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 386
Šalia jo politikoje reikalingo didelio lankstumo, kyšojo nepaprasta ambicija. Šalia kronikininkų užfiksuoto švelnumo, slypėjo didelis kietumas, siejęsis su žiaurumu. Šalia taupumo, Vytautui buvo charakteringas didelis švaistymasis materialinėmis gėrybėmis, ypač kai reikėdavo pasirodyti užsieniečiams.
Michał Baliński teigimu, Jogaila ir Vytautas buvo paskatinti Lucke sušaukti monarchų ir kunigaikščių suvažiavimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173
Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš turkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas atmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas būtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą.
Michał Baliński rašo, kad Jogaila ir Vytautas buvo paskatinti monarchų ir kunigaikščių suvažiavimą sušaukti Lucke.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173
Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš turkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas atmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas būtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą.
Šaltinyje „Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija“ teigiama, kad Jogaila ir Vytautas buvo paskatinti Lucke sušaukti monarchų bei kunigaikščių suvažiavimą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173
Neva krikščioniškųjų valstybių sąjungos prieš turkus sudarymo dėlei, jis pribaudė Jogailą ir Vytautą, kad anas atmintinas daugelio monarchų ir kunigaikščių suvažiavimas būtų sušauktas Lucke. Tačiau kai ten išaiškėjo, kad, užuot aptarus turkų klausimą, imperatoriaus imamasi gudrių užmačių siūlyti Vytautui Lietuvos karūną, lenkai tuo bemat pasipiktino, svarstymai nutrūko ir visi skubinai išsivažinėjo. Zigmantas, vis dėlto pasėjęs nesantaikos sėklą tarp brolių ir dviejų tautų, pargrįžęs tuoj pat išleido pasiuntinius su karūna pas Vytautą.
Knygoje „Lietuvos istorija“ Kęstučio sūnus Vytautas Didysis, valdęs 1392–1430 m., vadinamas iškiliausiu dinastijos atstovu.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 34-35
Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai
Alfonso Eidinto, Alfredo Bumblausko, Antano Kulakausko ir Mindaugo Tamošaičio „Lietuvos istorijoje“ 1392–1430 m. valdęs Kęstučio sūnus Vytautas Didysis apibūdinamas kaip iškiliausias dinastijos atstovas.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 34-35
Dail A. Penkowskis, 1838 m. Italo Aleksandro Gvanjini (Alessandro Guagnini) XVI a. piešti įsivaizduojami Lietuvos valdovų portretai
Zenono Ivinskio teigimu, Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir, Markvardo Salzbacho įžeistas kaltinimu išdavus Ordiną, skundėsi magistrui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 341
Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusiplauti ». Vedant derybas, Markvardas Salzbaclias jį įžeidė, pasakydamas, jog jis jau _tris_ kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą kartą sulaužius priesaiką, sunku butų pasiteisinti prieš krikščionių valdovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magistrui^62.
Knygoje „Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties“ Zenonas Ivinskis rašo, kad Vytautas viešai dėjosi nekaltas, o Markvardo Salzbacho įžeistas dėl kaltinimų išdavus Ordiną skundėsi magistrui.
Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 341
Vytautas viešai dėjosi nekaltas ir norėjo « savo rankas nusiplauti ». Vedant derybas, Markvardas Salzbaclias jį įžeidė, pasakydamas, jog jis jau _tris_ kartus esąs išdavęs ordiną; o ketvirtą kartą sulaužius priesaiką, sunku butų pasiteisinti prieš krikščionių valdovus. Užsigavęs dėl tokių kalbų, Vytautas skundėsi magistrui^62.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ teigia, kad Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvyko pas Vytautą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 149-150
133 ## Puslapis 150 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS gyveno kryžiuočių sostinėje Marienburge. Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48.
Michał Baliński „Vilniaus miesto istorijoje“ teigia, kad Mazovijos kunigaikštis Henrikas su slaptu Jogailos pavedimu atvyko pas Vytautą.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 150
Nepaprastas Ringailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su slaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, kad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nominuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmonas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Henrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį karaliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat narsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir pridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.
Michał Baliński veikale „Vilniaus miesto istorija“ rašo, kad 1430 m. Vytautas, sukvietęs žymiausius Šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketino jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173-174
Toje pat Pulavų bibliotekoje riaus Zigmanto įkalbinėjimų, nesi- yra popiežiaus Martyno laiškai ryžtų karūnuoti Vytauto T,ietuvos ir Nr. 99, kuriame atkalbinėja Romos 157 ## Puslapis 174 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS priešinimasis, nei pagaliau Jogailos pasiskelbimas, kad perleidžiąs Lenkijos karūną Vytautui. Vytautas, vienintelio troškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 metais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo didžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir Riazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Maskvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sūnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos magistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84.
Pasak Michał Baliński veikalo „Vilniaus miesto istorija“, Vytautas 1430 m. sukvietė žymiausius Šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius ir ketino jų akivaizdoje karūnuotis Lietuvos karaliumi.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173-174
Toje pat Pulavų bibliotekoje riaus Zigmanto įkalbinėjimų, nesi- yra popiežiaus Martyno laiškai ryžtų karūnuoti Vytauto T,ietuvos ir Nr. 99, kuriame atkalbinėja Romos 157 ## Puslapis 174 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS priešinimasis, nei pagaliau Jogailos pasiskelbimas, kad perleidžiąs Lenkijos karūną Vytautui. Vytautas, vienintelio troškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 metais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo didžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir Riazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Maskvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sūnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos magistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84.
Michał Baliński knygoje „Vilniaus miesto istorija“ teigiama, kad 1430 m. Vytautas ketino karūnuotis Lietuvos karaliumi, dalyvaujant jo sukviestiems žymiausiems Šiaurės šalių kunigaikščiams arba jų pasiuntiniams.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 173-174
Toje pat Pulavų bibliotekoje riaus Zigmanto įkalbinėjimų, nesi- yra popiežiaus Martyno laiškai ryžtų karūnuoti Vytauto T,ietuvos ir Nr. 99, kuriame atkalbinėja Romos 157 ## Puslapis 174 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS priešinimasis, nei pagaliau Jogailos pasiskelbimas, kad perleidžiąs Lenkijos karūną Vytautui. Vytautas, vienintelio troškimo apimtas, sukviečia pas save įžymiausius šiaurės šalių kunigaikščius arba jų pasiuntinius, ketindamas jiems dalyvaujant karūnuotis Lietuvos karaliumi. Į Trakus (1430 metais), kur didysis kunigaikštis paprastai gyvendavo didžiulėje pilyje, ir į Vilnių atvyksta: Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus Vasiljevičius, vadintas Akluoju, Tverės ir Riazanės kunigaikščiai bei daugelis kitų iš Rusios; Maskvos metropolitas Fotijas, Valakijos vaivada Aleksandro sūnus Elijas, Prūsijos didysis magistras Rusdorfas, Livonijos magistras, Mazovijos kunigaikščiai ir totorių chanai84.