Vytautas

PDF 150

Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 150

Nepaprastas Rin­\ngailės grožis taip pakerėjo Mazovijos kunigaikštį Henriką, su \nslaptu Vladislovo Jogailos pavedimu atvykusį pas Vytautą, \nkad, nepaisydamas padėties, kurią jau turėjo būdamas nomi­\nnuotas į Plocko vyskupus, nė kiek nedvejojo imdamas į žmo­\nnas patikusią lietuvaitę. Tačiau tas netikėtas ryšys, kuris Hen­\nrikui, vėliau grįžus į Plocką, kainavo gyvybę, lėmė greitesnį \nkaraliaus susitarimą su Vytautu48. Tasai kunigaikštis, toks pat \nnarsus, kaip ir apsukrus, skubinai išvyksta iš Marienburgo, ir \npridurmais puolusiems kryžiuočiams nuo jo gerokai kliūna.

PDF 163

Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai. \nTaip formuotas Vytauto Didžiojo kultas, priminęs lietuviams šlovingą \njų senovės laikų didvyrio praeitį ir su juo susiejęs stipraus tautos vado – \nA. Smetonos, tarsi ir antrojo Vytauto – valdomą Lietuvos valstybę.

PDF 163

Vytauto tolerancija patiko tautinėms mažumoms – \njuk jis pasikvietė totorius į Lietuvą, o žydams suteikė tokių privilegijų, ko-\nkias Europoje jie gavo gerokai vėliau. Be to, Vytautas įkūnijo kiekvienam \nlietuviui priimtiną tautinį ir politinį idealą – vadavo Lietuvą iš priklau-\nsomybės nuo lenkų, jis ir palaidotas Vilniuje. Vytauto Didžiojo mirties \n500-ųjų metinių komitetas nutarė pastatyti Kaune Vytauto Didžiojo karo \nmuziejų, kaip atminimo panteoną, po visą Lietuvą nešiotas Vytauto pa-\nveikslas – šias apeigas lydėjo daugybė įvairiausių renginių visuose Lietu-\nvos miestuose ir miesteliuose, jam pastatyti paminklai.

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po­ lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po­ lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 30

labai siaurą priėjimą prie Baltijos (Palangos), kurią čia pirmą kartą pamatė Jogaila, jau būdamas žilas senelis (1428)^3. Vytauto pasirodymas Dniepro žemupio plotuose, užvaldymas anos klajoklių bei nomadų tautų (vengrų, pečeniegų, chazarų, po­ lovcų-kumanų, pagaliau mongolų-totorių), viena po kitos šimtmečių bėgyje teriotos ar laikinai apgyventos stepės, turėjo atnešti čia pastovesnius santykius. Vytauto «arklių girdymas» Juodojoje jūroje ilgai pasiliko žmonių atminime.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 166

VILNIAUS MIESTO ISTORIJA I TOMAS\nVytautas savo sostinėje su visa ištaiga priėmė Vladislovą Jo­\ngailą, vėl apsilankiusį Lietuvoje, kad numaldytų nuolatos at­\nsinaujinančius kivirčus su kryžiuočiais, ir dosniai ją apdalijo \ndovanomis; bet vėliau Vilniaus reikalai darėsi liūdnesni. Kai \nVilniuje (1418 m.) mirė Vytauto žmona Ona, kuri kadaise di­\ndžiausios pagarbos vertu pasišventimu jį iš Krėvos pilies ka­\nlėjimo didvyriškai išvadavo73, didysis kunigaikštis nuspren­\ndė vesti jos dukterėčią Julijoną, Alšėnų kunigaikščio Jono \nAlgimantaičio dukterį. Tačiau Vilniaus vyskupas Petras tam \nprieštaravo, atsisakydamas sutuokti dėl tokios artimos gimi­\nnystės, tad tarp jo ir Vytauto kilo karšti ginčai, kad kokios, \nbūtų ir prie didesnių dalykų priėję, jeigu ne Kujavų vyskupas \nJanas Kropidła iš Jogailos svitos, kurį Vytautui pavyko įkalbė­\nti, ir kuris palaimino tą santuoką.

PDF 463

Luomai, susirinkę į Tra­ kus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmoksli­ ninkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o ne- čia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį ta­ me pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto pa­ laikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužu­ dytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.

PDF 463

Luomai, susirinkę į Tra­ kus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmoksli­ ninkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o ne- čia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį ta­ me pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto pa­ laikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužu­ dytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.

PDF 463

Luomai, susirinkę į Tra­ kus, nutarė, pasiūlius Goštautui bei Kęsgailai, surengti kuo puikiausias šermenis Žygimantui. Mat sąmoksli­ ninkams nedera jausti neapykantos nužudytajam, o ne- čia, surengę iškilmingas laidotuves, į kurias suplaukė gausybė paprastų žmonių bei senatorių, palaidojo jį ta­ me pačiame kape, kur jau ilsėjosi jo brolio Vytauto pa­ laikai. Nelaimingi metai, ne tik dėl to, kad tapo nužu­ dytas valdovas, bet ir todėl, kad krito galybė paprastų atsitiko.

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis\nVytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs\nSmolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto-\nriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis\nVytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs\nSmolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto-\nriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 21

Vienas galingiausių Lietuvos valdovų, didysis kunigaikštis\nVytautas maksimaliai išplėtė Lietuvos valstybę, rytuose prijungęs\nSmolenską ir pasiekęs Juodąją jūrą. Vytauto pralaimėjimas toto-\nriams prie Vorsklos 1399 m. sulėtino Lietuvos plėtrą rytuose.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 132

Reikia pripažinti, jog ta didelė reforma, kurios ėmėsi Vla­\ndislovas Jogaila, iš pradžių Lietuvai ir jos sostinei daug kai­\nnavo, tačiau tai buvo būtinas barbariško būvio, ligi tol tvy­\nrojusio tame krašte, pergalėjimas, kam iš visų jėgų priešinosi \nKryžiuočių ordinas, aiškiai numatydamas savo nuopuolį, \njei Lietuva ir Lenkija ateityje sustiprėtų. Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino.

PDF 46

Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė. O dabar įsiveržiama į Vokiečių ordino teritoriją ir žy-\ngiuojama tiesiai link sostinės, siekiant strateginio tikslo – susidurti su vi-\nsomis Ordino pajėgomis.

PDF 46

Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko \nneapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baig-\ntis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė.

PDF 46

Tačiau išvedus visą kariuomenę iš Lietuvos, liko \nneapsaugotos pilys ir staigus Ordino puolimas prie Nemuno galėjo baig-\ntis katastrofa. Vytautas apgavo Ordino vadus – davė žemaičiams įsaky-\nmą nuolat puldinėti jo pilis, taip dangstant jungtinės Lenkijos ir Lietu-\nvos kariuomenės puolimo kryptį. Apskritai Vytauto planas buvo įžūlus \nir netikėtas – paprastai karuose su Lenkija ar su Lietuva Ordinas būdavo \npuolančioji pusė.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 339

Apsimetęs ordino draugu, ir čia Vytautas teikė pagalbą. Jis pas­\ntoviai mainėsi draugiškais laiškais, davinėjo patarimus, keitėsi\nįvairiomis brangiomis dovanomis^43 , tarėsi nematąs, kas dėjosi Že­\nmaičiuose. Vytautui paslaugus ordinas iš Karaliaučiaus atsiuntė\nsavo meisterį į Trakus garsiajai salos piliai statyti Trakų (Galvės)\nežere^44.

PDF 379

Lietuvos kunigaikštijos priklausomybę nuo Karūnos. Susi­ tvenkęs skaudulys tarp abiejų valstybių turėjo pratrukti Vytauto vainikavimą vykdant (1429), kai Vytautas sukvietė Lucko suvažia­ vimą^8. Gausus ir platus laiškai^9 rodo, jog Vytautas prieš lenkų nusistatymą gynė visos Lietuvos reikalus ir jos nepriklausomybę, nepakęsdamas D. L. kunigaikštijos žeminimo.

PDF 57

Kokios bu­\nvo šios sutarties pasekmės? Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas.

PDF 57

Taigi \ngreitai, 1385 metais, mažamečiai Vy­\ntauto sūnūs, Jonas ir Jurgis, buvo Ka­\nraliaučiuje nunuodyti! Vytautas ne­\nvilty dėl savo sūnų netekties puolėsi \nprie sutarties su Jogaila, visą širdį \ndėdamas. Apgavystė, kurios ėmėsi \nišvykdamas iš kryžiuočių krašto, ir \nsmūgiai, kuriuos šie nuo jo patyrė, \ngalėtų būti prilyginti tai nelaimei, \nkokią pats per juos iškentėjo?

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 150-151

Warsz. \nrašo, kad jo laikais buvę „Vytauto \nužrašai Krokuvos pilyje, karaliaus \niždinėje, kuriuose prisipažįsta susi­\ntaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skir­\ngaila dėl Lietuvos Didžiosios Kuni­\ngaikštystės viršenybės, ir taip pat su \njuo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną \npriešą, išskyrus Lenkijos karalių\", - \nką savo laiškais ir Vytauto žmona \nOna patvirtina.\n134\n\n## Puslapis 151\n\nIl KNYGA\nTačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas \nVytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, ku­\nrie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o \nvakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiauri­\nnės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epo­\ncha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, \nnesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis ne­\nvaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias \napgultis.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus \npadėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skir­\ngaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas \nduotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lie­\ntuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklau­\nsančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padė­\ntis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename \nžingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiks­\nmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, \nkad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 390

Šios siuntos, upėmis pavandeniui nuplukdytos į Juodąją jūrą, iš Cha- čibėjaus, tuo metu Lietuvai priklausiusio uosto, buvo gabenamos didesniais laivais į Konstantinopolį. Po karo suiručių susilau- V y ta u la s p u ola schiz- kęs ramybės, Vytautas pasi- m ą, p lin ta n čią jo va i- juto saugus ir uoliai įniko d o se ginti visoje valstybėje tikrą­ jį tikėjimą. Nuo seno įpratę teikti šventuosius sakramentus pagal graikų papročius, rusų šventikai bei vienuolynų viršininkai priėmė ir vi­ sus kitus graikų paklydimus, kaip ir šie, atsisakė Vytau­ to valdose klausyti popiežiaus ir bendrauti su Romos bažnyčia.

PDF 68

Mūšio priešistorė\n\n1430 m. spalio 27 d. mirė didis Lietuvos\nvaldovas, valstybės galybės kūrėjas Vytau-\ntas Didysis Kęstutaitis. Lietuvos metraščio\nliudijimu, Lietuvos aukščiausiojo kuni-\ngaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos\nAlgirdaičio teikimu, Lietuvos kunigaikš-\nčiams ir diduomenei pritariant, į Lietuvos\nvaldovo sostą buvo pasodintas Švitrigaila\nAlgirdaitis, nors realiai Jogaila greičiausiai\ntik patvirtino jau esamą padėtį, LDK diduo-\nmenės valią.

PDF 45-46

„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi- nis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava- rankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi.

PDF 45-46

„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi- nis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava- rankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi.

PDF 45-46

„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografi- nis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo sava- rankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gy- venimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė L I E T U V O S I S T O R I J A 46 laikyti tėvonijos dalimi.

PDF 265

Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Ka- meneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tary­ bos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugir­ dą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis (Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos. LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją.

PDF 265

Vytautui mirštant, lenkų kilmės Podolės bajorai, vadovaujami Podolės Ka- meneco vyskupo Povilo ir Hrickos Klrdejevičiaus, Lenkijos Tary­ bos nurodymu, suėmė Podolės sostinės Kameneco seniūną Daugir­ dą ir užėmė Kamenecą bei kitas LDK priklausančias Podolės pilis (Cervonogradą, Skalą. Smotričių) Ir prijungė prie Lenkijos. LDK metraščių TS ir PS nuorašuose yra atskiras pasako|imas apie Podolės patekimą Lenkijos valdžion, Vytautui mirus, bet BK autorius jo j savo tekstą nebojtrauke, jo vieton patelkdamas savo originalią literatūrine konflikto dėl Podolės versiją.

PDF 156

Vilniaus\napgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į\nmilitarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti,\nnaudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame\nlaikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų\n(Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasidi­\ndžiavimu.

PDF 219

politinį gyvenimą. Ir socialiniu atžvilgiu jie skyrėsi nuo kitų lie­ tuvių žemių. Žemaičiai į Lietuvos valstybę labiau buvo įjungti Vytauto laikais, nors savo skirtingas privilegijas išlaikė iki pat XVI amž. Žemaičius įveikti kryžiuočiams buvo sunku.

PDF 346

Dlugošas turėjo žinių ir iš kitų dalyvių, pasižymėjusių riterių, kaip\nZbignievo Olesnickio. Pagal kronikininką, karalius formaliai skai­\ntėsi vyriausiuoju vadu. Jis šventino riterius, priėmė ordino pasiun­\ntinius, o pačių kautynių metu 60-ties raitelių buvo saugojamas\n«tarp vežimų ir palapinių »^17. Esą, karalius iš tolo, šaukdamas\niki užkimimo, karius skatinęs kovai^18. Tuo metu Vytautas tvarkė\npulkus, davinėjo įsakymus, keisdamas žirgus visur jodinėjo, kau­\ntynių metu atstatinėjo pralaužtas vietas ar keitė naujais daliniais^19.

PDF 156

Vilniaus\napgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į\nmilitarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti,\nnaudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame\nlaikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų\n(Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasidi­\ndžiavimu.

PDF 156

Vilniaus\napgulimas). Visas viešasis gyvenimas buvo perdėm nukreiptas į\nmilitarizmą, kai vyko didelis tautos jėgų įtempimas tikslu apsiginti,\nnaudojant reikšmingą Nemuno ir kitų paupių pilių sistemą. Šitame\nlaikotarpyje buvo pastatyta ir eilė mūro pilių, jų tarpe Trakų\n(Galvės) ežero salos didelė pilis, tapusi Vytauto Didžiojo pasidi­\ndžiavimu.

PDF 175

Len­\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.

PDF 175

Len­\nkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvir­\nti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, \no karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Len­\nkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui už­\ndėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebau­\ndžiamiems. Vytautas, vėl su įkarščiu išsakęs savo didelį norą \nstojęs prieš karalių ir senatorius, kai visi jo prašymai ir mal­\ndavimai buvo tačiau visai atmesti, nusprendė imtis kitų bū­\ndų: palenkti dovanomis ir pažadais Krokuvos vyskupą \nOlesnickį, kuris kartu su Krokuvos vaivada Janu iš Tarno­\nvo turėjo lemiamą balsą karaliaus taryboje. Bet šis vyras, \ntiesus ir nepalaužiamas, davė jam tokį įsidėmėtiną atsaky­\nmą: „Nors Vytautas ir vertas yra karūnos, tačiau, jeigu \ntrokšta jos nepaisydamas šventos priesaikos, kokią pats da­\nvė, užuot savo šlovę apvainikavęs, gėdą sau užtrauks, p \ntėvynei nelaimę atneš.