Vytautas

PDF 49

Šventasis valdovas Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje buvęs išgelbėtas Švč. Mergelės Marijos – iškart po šio mūšio funduota Vytauto bažnyčia Kaune buvo pašvęsta Švč. Mergelei. Ir dauguma Vytauto funduotų bažnyčių pavadintos Švč. Mergelės Marijos vardu. Galima sakyti, kad Švč. Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.

PDF 49

Šventasis valdovas Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje buvęs išgelbėtas Švč. Mergelės Marijos – iškart po šio mūšio funduota Vytauto bažnyčia Kaune buvo pašvęsta Švč. Mergelei. Ir dauguma Vytauto funduotų bažnyčių pavadintos Švč. Mergelės Marijos vardu. Galima sakyti, kad Švč. Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.

PDF 49

Šventasis valdovas Vytautas tikėjo, kad viename pralaimėtame mūšyje buvęs išgelbėtas Švč. Mergelės Marijos – iškart po šio mūšio funduota Vytauto bažnyčia Kaune buvo pašvęsta Švč. Mergelei. Ir dauguma Vytauto funduotų bažnyčių pavadintos Švč. Mergelės Marijos vardu. Galima sakyti, kad Švč. Mergelės garbinimo tradiciją Lietuvoje pradėjo Vytautas, nors jo bažnytinę politiką Lietuvos krikšto akcijoje užgožė Jogaila, o pagrindinis Vytauto tikslas buvo pastatyti Lietuvą Europos katalikiškųjų šalių greton.

PDF 150-151

Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.

PDF 150-151

Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.

PDF 150-151

Warsz. rašo, kad jo laikais buvę „Vytauto užrašai Krokuvos pilyje, karaliaus iždinėje, kuriuose prisipažįsta susitaikęs ir sutaręs su pusbroliu Skirgaila dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės viršenybės, ir taip pat su juo suėjo į sąjungą prieš kiekvieną priešą, išskyrus Lenkijos karalių", ką savo laiškais ir Vytauto žmona Ona patvirtina. 134 ## Puslapis 151 Il KNYGA Tačiau tas amžių amžiams Lietuvos monarchijai atmintinas Vytauto viešpatavimas, tie neišmatuojami užkariavimai, kurie jos sienas nuo Baltijos iki pat Juodosios jūros pastūmė, o vakaruose atitolinę rytų link tarp Lenkijos iki tolimų šiaurinės Rusios pakraščių nustatė, dar nebuvo pati gražiausia epocha Vilniaus miesto istorijoje. Tiekos negandų nukamuota, nesiliaujant vaidams viduje ir antpuoliams iš svetur, šalis nevaliojo greit pakilti iš vargų, kokius patyrė per pastarąsias apgultis.

PDF 161

LDK tradicija, lietuvių ir jų kunigaikščių bei bajorijos, karvedžių Gedimino, Kęstučio, Vytauto Didžiojo vardai visuomet kėlė atgimstančios lietuvių tautos sąmonę. Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškilmingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.

PDF 35

Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.

PDF 35

Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.

PDF 35

Gediminaičių dinastijos valdymas susijęs su Lietuvos istorijos laikotarpiu, istorinėje tautos sąmonėje laikomu šlovingiausiu. Mūsų kultūroje ypač garbingą vietą užima žymiausių jos atstovų – Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto – vardai, o dinastijos ženklas – Gediminaičių stulpai – yra vienas iš svarbiausių lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės simbolių. PAGONIŲ VALSTYBĖ.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 176

Vytauto palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti85. Vytautas savo laikais buvo didžią šlovę pelnęs karžygys, šiaurės kraštuose labiausiai aukštinamas monarchas; nė vienas iš tuomet viešpatavusiųjų, jam neprilygo narsa ir kario šlove. Veiklus, santūrus, kilnus, mylintis tėvynę, pasižymėjęs mūšiais, sumanymais ir politika, tačiau ūmus, per daug ambicingas, kartais siekiantis savo tikslo bet kokiomis priemonėmis, - tokie tad buvo Vytauto geri ir blogi bruožai.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 132

Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18. Vytautas, visus savo brolius ir gimines gabumais lenkiantis, pasigviešęs valdžios ir garbės, negalėjo taikstytis nei su jam daromomis skriaudomis, nei su Skirgailos, kuris neturėjo jokių sugebėjimų valdyti, išskyrus tą privalumą, kad buvo tikras karaliaus brolis, paaukštinimu, tad susimokęs Gardine su jam palankiais Lietuvos kunigaikščiais ir didikais, nusprendė išvyti iš sostinės Skirgailą ir paimti valdžią.

PDF 132

Ta liūdna Vilniaus padėtis dar pablogėjo įsiliepsnojus Vytauto karui su Skirgaila. Įtarusis Jogaila nepasitikėjo Vytautu ir, laužydamas duotus pažadus sutariant dėl tarpusavio taikos, ne tik Lietuvos valdymo, bet ir paveldo, po Kęstučio mirties priklausančio, negrąžino. Karaliui išvykus į Lenkiją, Vytauto padėtis tapo dargi nesaugi: mat akylai stebimas kiekviename žingsnyje, nevaliojo savarankiškai imtis kokių nors veiksmų, o dėl Skirgailos niršaus būdo negalėjo netgi būti tikras, kad nebus pasikėsinta į jo gyvybę18.

PDF 45

1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos, o G. Camblako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstance, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją (ji įgyvendinta vėliau – 1439 m. Florencijoje).

PDF 45

1415 m. Naugarduke sušaukęs LDK stačiatikių vyskupų suvažiavimą, Vytautas įkūrė LDK stačiatikių metropoliją ir į ją paskyrė vieną žymiausių to meto stačiatikybės teologų Grigorijų Camblaką. Be to, „Kijevo ir visos Rusios“ metropolitas buvo tvirtai įkurdintas Vilniuje: jam pastatyta katedra ir rezidencija, Vilniaus „rusėnų pusėje“ suformuota metropolito jurisdikcija, gyvavusi iki pat XVIII a. pabaigos, o G. Camblako vadovaujama LDK stačiatikių delegacija nuvyko į Katalikų bažnyčios susirinkimą Konstance, kur iškėlė visuotinės bažnyčių unijos idėją (ji įgyvendinta vėliau – 1439 m. Florencijoje).

PDF 2

Išvažiuojančiam ambasadoriui Vytautas davęs dvi šilko šiūbas, sabalų kailiais pamuštas, keturis šilko drabužius, ketvertą arklių, keturis savo livrėjos kapiušonus [riteriai turnyruose pasikaišydavo šalmus livrėja kaspinu - jų damų pamėgtos spalvos], dešimt išsiuvinėtų galvos apdarų, keturias poras rusiškų tasetų, totorišką lanką su saidoku ir strėlomis ir 1.1.

PDF 2

1429 m. Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Jogaila, Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, Tverės, Riazanės ir kiti rusų sritiniai kunigaikščiai, be to, daugelio vokiečių miestų ir kunigaikščių atstovai, pasiuntiniai.

PDF 5

Feodalinę sutartį labiau primena Vytauto dokumentas Vokiečių ordino didžiajam magistrui, kurį lietuvių kunigaikštis paskelbė pirmojo pabėgimo į Ordino teritoriją metu (1384).

PDF 5

Tie patys principai įrašyti ir Vokiečių ordino didžiojo magistro dokumente Vytautui, kuriame tiksliau apibūdinama feodalinė išmaros teisė (infeudum illi collatum succedamus

PDF 6

Lietuvoje tik didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais (1392-1430) prasidėjo žemės valdų „suteikimo-patvirtinimo" akcija, siekiant valdovo ir didikų santykiams, lig tol grįstiems daugiausia asmenine ištikimybe, pritaikyti feodalinės leninės visuomenės kategorijas. Beje, kiek anksčiau Podolės valdose tokią benefidnę politiką buvo pradėję vykdyti minėti kunigaikščiai Karijotaičiai 22. Vytauto dovanojimus 23 galima interpretuoti kaip bandymą nauju pagrindu integruoti diduomenę, tradicinius asmenine ištikimybe besiremiančius valdovo ir kilmingųjų santykius perkelti į feodalinį senjoro ir vasalo lygmenį. Valdovas už tarnybą dovanodavo didikams žemių ir ši beneficinė politika juos galutinai pavertė valdovo vasalais.

PDF 7

Panašaus pobūdžio buvo ir 1392 m. Astravo dokumentas, kuriuo Vytautas pažadėjo ištikimybę Jogailai, už tai gaudamas teises valdyti Trakų ir Lucko kunigaikštystes. Feodalinės leno teisės principų išmanymą Vytautas parodė ir Jogailos ginče su Mazovijos kunigaikščiais, kai pasisakė prieš reikalavimą asmeniškai prisiekti kiekvienam Mazovijos kunigaikščiui. Buvo pasitenkinta tik dinastijos vyresniojo priesaika karaliui 25.

PDF 9

Čia aptartos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų visuomenės raidos kontekste toliau nagrinėsime sąvokos ius feodali vartojimą XV ir XVI a. dokumentuose. Pirmą kartą šią sąvoką aptinkame didžiojo kunigaikščio Vytauto kanceliarijoje XV a. antrame dešimtmetyje. Formulė iure tamen feodali alias lenskim vartota kai kuriose žemės valdų suteiktyse 38.

PDF 417

Vytautas, 1429 metais viešėdamas Lucke pas imperatorių Žygimantą, dovanojo jam vieną prabangią taurę.

PDF 13

T Narbutas pažymi, kad po krikšto žemaičiai nebuvo „aiškioje Skirgailos valdžioje“, „verčiau norėjo būti pavaldūs Vytautui“, o faktiškai „tapo tarsi atskira federacine respublika“29.

PDF 218

Vos trys savaitės praėjo po tos baisios Prūsijai nelaimės, kai kunigaikštis Vytautas su ginkluotų žmonių būriu užgriuvo Insterburgo ir Tamavos apylinkes, kur sunaikino dar išlikusius valsčius, pagrobdamas daugybę žirgų; tam antpuoliui buvo palankūs vasaros karščiai, tokie tais metais smarkūs, kad iš daugelio upių, anksčiau neįmanomų persigauti, liko vien tiktai brastos.

PDF 221

Tuomet jaunasis kunigaikštis Vytautas tik su penkiais šimtais savo raitelių užkirto priešui kelią, sunaikino jo etapus ir, be atvangos atakuodamas, privertė bėgti - net iki Tamau. Riteriai bėgo, nuolat kęsdami badą, bijodami būti užpulti iš pasalų, praradę visą savo

PDF 279

Galop kunigaikštienė Vytautienė išsiuntė žygūną Vilniun, prašydama Hanulą kaip nors gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją. Žygūnas, grįždamas su atsakymu ir apsaugos raštu, atvežė Marijos Vaidilienės laišką Prokšai**, skubinantį susidoroti su Vytautu, kai tik šio žmona išvažiuos iš Krėvos, nes dėl to kalinio Jogaila ima tižti.

PDF 299-300

Vytautas su žemaičiais, kuriais savo pulką, sudarytą iš lietuvių emigrantų, gerokai papildė, įžengęs į dešiniosios Nem uno pakrantės žemę, pirmasis puolė 1 Vygandas (ap. Voigt. - B. V. - S. 422) rašo, kad didysis magistras suscepit Samaitos in succursum, donans eis arma, equos, et vesta (atskubėjo žemaičiams į pagalbą, parūpindamas jiems ginklų, arklių, drabužių). Dhigoss. P. 67. 301 gimtuosius namus; po to su mūrdaužiais ir patrankomis šturmuoti atsidangino kryžiuočiai

PDF 321

O apie kunigaikštį Vytautą pasakytina, kad šis, susitaikęs su broliu Jogaila, savo palankumą pastarojo giminei įrodydamas, tuoj pat savo kunigaikštystes Lietuvos Rusioje užėmęs, kunigaikštienės Julijonos Algirdienės pastangomis, iš katalikų tikėjimo perėjo į Rytų apeigų bažnyčios tikėjimą. Iš jos, karštos krikščionės, tą tikėjimą išpažįstančios, dar gavo Lucką, pamėgtą miestą, kur dažniausiai vėliau mielai lankydavosi. Pereidamas į kitą tikėjimą to meto papročiu per krikštą gavo Aleksandro** vardą, vokiško vardo Vygandas atsisakė* 2.

PDF 349

Pirmasis atvertėjas buvo vienuolis kamaldulis Jeronimas Prahiškis. Šį** karalius pasiuntė iš Krokuvos ir pavedė kunigaikščiui Vytautui;

PDF 351-352

Skirgaila, 1 Belskio kronika. - P. 273. 2 Apie tai randame pėdsakų Slaptajame Karaliaučiaus archyve (foliantas „D“), kur pats karalius viename rašte nurodo: Post annum Baptismi nostri misimus ad eundem Magistram multum solempnes ambaciadores et signanter dučėm Conradum Olesnicensem cum ceteris principibus volentes et petentes perpetuam cum ipso f acere unionem et median, te ipsius auxilio commodius gentes nostras potuissemus vocare ad Baptismum etc. (Prabėgus metams po to, kai priėmėme krikštą, pasiuntėme pas minėtąjį magistrą didžiai iškilmingą pasiuntinybę ir, pažymėtina, kartu kunigaikštį Konradą iš Olesnicos su kitais vadais, norėdami ir siekdami sudaryti su juo amžiną sąjungą ir kad galėtume, jo tarpininkaujami, savo gentis patraukti prie krikšto ir 1.1.). 3 Jau gavau ne vieną priekaištą ir ne sykį buvau skaudžiai kritikuotas, kad pernelyg paankstinu seimų Lietuvoje atsiradimą. Tačiau savo tiesai patvirtinti turiu apčiuopiamą įrodymą - 1387 metų Vladislovo Jogailos privilegiją, duotą „An. 1387. feria sexta post diem Cinerum“, tai yra vasario 22 dieną (apie šią privilegiją dar kalbėsime plačiau). Privilegija buvo paskelbta pačioje seimo 353 Vladimiras Kijevietis, Vytautas ir daugelis kitų Lietuvos kunigaikščių, didikų ir aukštųjų bajorų sudarė tą didįjį tautos susirinkimą, kuriam Jogaila visa Lenkijos karaliaus iškilminga didybe pirmininkavo

PDF 355

Tas pats m okintojas pasakoja: „Vytautas norėjo, kad geriau tegu Kristui žmonių trūksta negu kad jam “. Šit todėl paliepė Jeronim ui dangintis iš savo kunigaikštystės.

PDF 364-365

Ten kiek laiko viešėjęs susižiedavo su kunigaikščio Vytauto 366 dukra Anastazija1; po šio akto Bazilijus su lenkų svita 1388 metų sausio 19 dieną atvyko į M askvą1 2

PDF 380

Tuo metu trys pasiųstieji kryžiuočiai riteriai: komtūras Arnoldas Burgelnas, Rastenburgo valdytojas, lietuvis pabėgėlis Tomas Survila ir Markvardas Zalcbachas prie Lyko upės surengė pasitarimą su Vytautu ir Jonu Alšėniškiu. Ten jie sudarė tą atmintiną 1390 metų sausio 19 dienos transakciją, atnaujindami pirmesnius, sutartus, užrašymus ir kunigaikščius emigrantus atiduodami į Kryžiuočių ordino globą ir rankas

PDF 392

Nežinome priešo nuostolių, kuriuos kryžiuočiai iki juokingumo sumažina, vos kelias dešimtis žmonių nurodydami; betgi atmintina yra Tautvilos mirtis, jis krito nuo patrankos šūvio būdamas šalia brolio Vytauto; pas kryžiuočius jis buvo priėmęs krikštą, regis, Konrado vardą gaudamas. Taip pat žuvo Hohenšteino grafas

PDF 412

Buvo nuleistas tiltas, atidaryti vartai; betgi kunigaikštis, įėjęs į tvirtovę, savo žmonėms ūmai įsakė užimti svarbiausius punktus, po to suėmė ordino riterius ir pirklius, išvijo užsienio svečius, paliepė sudeginti tiltus per Nemuną ir Nerį, sugriauti tvirtoves, kur negalėjo greitomis įsikurti. Nuskubėjo į Gardiną, kurį savo įgulos priežiūrai atidavė ir ordino pareigūnus su jų žmonėmis taip pat į kalėjimą uždarė.

PDF 426

Didieji kunigaikščiai Vytautas ir Skirgaila, sujungę savo rūmų pulkus, tuojau pat patraukė kovon su nusižengusiu savo broliu. Pirmiausia atėjo į Drucką.

PDF 436

Ketvirtą dieną atėjo žinia, kad Vytautas, vedinas labai gausiu raitelių būriu, sudarytu iš lietuvių ir lenkų, traukia to miesto link. Prasidėjo kautynės; didžiojo kunigaikščio raiteliai palei pat priešo stovyklą rungėsi stoję į dvikovas, užtemptos patrankos m ėtė sviedinius į didžiojo magistro ir maršalkos palapines.

PDF 441

Kai tai nepavyko, reikėjo galvoti apie atsitraukimą; keletą kartų buvo kalbėta su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kuris nuolat stebėjo priešo stovyklą - tai prisiartindamas prie jos, tai kiek atsitolindamas; tačiau šiuose suėjimuose nieko nebuvo nuspręsta.

PDF 457

Žinia apie Skirgailos mirtį pasiekė Vytautą jam dar tebebūnant prie Smolensko. Reikėjo tuojau pat imtis valstybės, likusios po ano m irties, valdymo; prijungė ją prie Lietuvos tokiu pat pagrindu kaip anksčiau, ir ją valdyti vietininku išsiuntė kunigaikštį Joną Algimantaitį Alšėniškį, bičiulį ir savo nuotykių bendražygį.

PDF 459

Ir čia Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas surado išeitį, - kai atvyko į Smolenską, kur priiminėjo apsilankiusį žentą Bazilijų Dmitrovičių ir savo dukrą, jo žmoną, nors ne perdėm atvira širdim dėl politinių reikalų, tačiau meiliai ir maloniai, kadangi siejo giminystė. A pdaliję vieni kitus dovanom is, sudarė sutartis, nustatančias kai kurių vietovių ribas ir apskritai užtvirtinančias sienų saugumą, netgi dėl savo valstybių apsaugojimo nuo svetimšalių užpuolimų ir pavaldžių kunigaikščių maištų.

PDF 459

Vytautas geranoriškai išklausė jo samprotavimų, pripažino jį visuotiniu visos Rusios ganytoju, turinčiu dvasininkijos valdžią visose jo valstybėse ir pakvietė į metropolijos sostinę Kijevą, tad Kiprijonas, ištaikęs progą, ten atvyko; per aštuoniolika mėnesių įvedė hierarchinį valdymą.

PDF 460

Betgi Vytautas, sparčiai ėmęsis rūpintis savo krašto saugumu, jau buvo Riazanės kunigaikštystėje, Riazanę užėmė spalio 1 dieną1; tiek buvo prirėmęs Olegą, kad šis girioje turėjo ieškoti prieglobsčio, ir lietuviai užtektinai prisiplėšė jo kunigaikštystėje. Didysis kunigaikštis, grįždamas iš to žygio, kuris tikriausiai nebuvo toks kruvinas, kaip kad rusų metraštininkai nusako, juk pasipriešinimas buvo labai pakrikęs, užvažiavo į Kolomną, kur pasimatė su didžiuoju kunigaikščiu Bazilijumi; ten kelias dienas linksmai kartu praleidęs, sugrįžo į Vilnių.

PDF 461-462

Bemaž tuoj pat didysis kunigaikštis Vytautas, norėdamas atlyginti už Tochtamyšo skriaudas ir nubausti totorius už žygius į Podolę, gan dažnai tuo laikotarpiu rengtus, pasiuntė savo kariauną, vadovaujamą vieno lietuvių didiko, Kromerio vadinto Algirdu1 2, kurį lydėjo ir pabėgėlis chanas. Jie, sustoję prie Dono, stepėse, vadintose Laukinėmis 1 Danilavičiaus „Metraštininkas“. - P. 216; Naugardo kronika, įdėta Karamzino veikale (t. V - Pastaba nr. 172), kalba apie 1393 metais Naugardo sudarytą sutartį su Vytautu; Karamzin. - T. V. - S. 140, 141. - Nota nr. 169. 2 Strijkovskis (p. 475) skelbtąjį buvus tik lietuvių didiku. Kromeris (kn. XVI. - P. 252) vadina kunigaikščiu. 463 stepėmis (Dzikie Pola), užklupo tris totorių cariukus, visus tris brolius, valdžiusius tris mažas ordas, vadintas Krymo, Kirkelsko ir M ankopo1, kuriuos visiškai nugalėjo, netgi patys tie vadai atgulė mūšyje

PDF 492

Prasidėjo pasitarimas: nedaug buvo pasakytino dėl Gardine sutartų punktų; detaliai pažymėta siena, einanti nuo Livonijos per Salyno salą net iki Mazovijos; nuomonių atitikimas, vienybė, abipusė pagarba vyravo garbingų žmonių pasitarime, tad spalio 12 dieną buvo visiškai susikalbėta dėl sutarties. Buvo patvirtinta visa Gardino sutartis, tik dar pridurta: didysis magistras su niekuo ir jokiais pretekstais nesidės į sąjungas, nukreiptas prieš didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valstybę. Pastarasis pasižadėjo ir tvirtai garantavo visose savo valstybės provincijose krikščioniškąjį tikėjimą visomis išgalėmis ir visais būdais skleisti; būti Romos bažnyčiai ir valstybei priklausomas, kaip kiti krikščionys kunigaikščiai priklauso; niekada neleisti, kad į ordino valdas, kaip priešo, nuo jo valstybės sienų būtų rengiami išpuoliai.

PDF 493

Vieną dieną, po pietų, lietuvių didikai vieningai paskelbė tostą: „Už Lietuvos ir Rusios karalių Vytautą!“, jam vokiečiai karštai pritarė, pasigirdo šūksmai, ir buvo primygtinai prašoma, kad būtų leista tuo didelės garbės vardu jį visada sveikinti. Didysis kunigaikštis m aloniai padėkojo ir kukliai atsisakė nuo tokio aukšto titulo, esą dar nedrįstąs manyti esąs vertas priimti1 2.

PDF 502

Prieš įsirengiant stovyklą, atvyko pasiuntiniai nuo aukščiausiojo chano Timūro Kutluko; jie, stoję prieš didįjį kunigaikštį, kalbėjo: „Kunigaikšti, atiduok Tochtamyšą, kadaise galingą valdovą, dabar - niekingą bėglį, toks yra nepakeičiamas chano nuosprendis“. Vytautas atsakė: „Einu pats su juo pasimatyti“.

PDF 508

Pats didysis kunigaikštis Vytautas, po karo su totoriais numaldytas nepalaužiamos Aukščiausiojo valios, dažną kartą sutrypiančios žemiškųjų valdovų puikybės pilnus siekius tiek jų pačių pamokymui ir labui, tiek norint apsaugoti žmoniją nuo nelaimių - padėkojo teisingajam Dievui bent jau už išgelbėtą paties gyvybę. Ir įamžindamas tą atminimą fundavo dvi bažnyčias su pranciškonų vienuolynais: Kaune ir