Pasak T. Narbuto, praėjus trims savaitėms po Prūsiją ištikusios nelaimės, Vytautas su ginkluotų žmonių būriu užpuolė Insterburgo ir Tamavos apylinkes, sunaikino išlikusius valsčius ir pagrobė daug žirgų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 218
Vos trys savaitės praėjo po tos baisios Prūsijai nelaimės, kai ku nigaikštis Vytautas su ginkluotų žmonių būriu užgriuvo Ins- terburgo ir Tamavos apylinkes, kur sunaikino dar išlikusius valsčius, pagrobdamas daugybę žirgų; tam antpuoliui buvo pa lankūs vasaros karščiai, tokie tais metais smarkūs, kad iš dau gelio upių, anksčiau neįmanomų persigauti, liko vien tiktai brastos.
Jaunasis kunigaikštis Vytautas, turėdamas tik penkis šimtus raitelių, užkirto priešui kelią, sunaikino jo etapus ir privertė riterius bėgti iki Tamau.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 221
Tuomet jaunasis kuni gaikštis Vytautas tik su penkiais šimtais savo raitelių užkirto priešui kelią, sunaikino jo etapus ir, be atvangos atakuoda mas, privertė bėgti - net iki Tamau. Riteriai bėgo, nuolat kęs dami badą, bijodami būti užpulti iš pasalų, praradę visą savo
Pasak T. Narbuto, Vytautienė pasiuntė žygūną į Vilnių prašyti Hanulo gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 279
Galop kunigaikštienė Vytautienė išsiuntė žygūną Vilniun, prašyda ma Hanulą kaip nors gauti didžiojo kunigaikščio apsaugos raštą jos kelionei į Mazoviją. Žygūnas, grįždamas su atsakymu ir apsaugos raštu, atvežė Marijos Vaidilienės laišką Prokšai**, skubinantį susidoroti su Vytautu, kai tik šio žmona išvažiuos iš Krėvos, nes dėl to kalinio Jogaila ima tižti.
Vytautas, savo iš lietuvių emigrantų sudarytą pulką papildęs žemaičiais, įžengė į dešiniosios Nemuno pakrantės žemę ir pirmasis puolė gimtuosius namus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 299-300
Vytautas su žemaičiais, kuriais sa vo pulką, sudarytą iš lietuvių emigrantų, gerokai papildė, įžen gęs į dešiniosios Nem uno pakrantės žemę, pirmasis puolė 1 Vygandas (ap. Voigt. - B. V. - S. 422) rašo, kad didysis magistras susce pit Samaitos in succursum, donans eis arma, equos, et vesta (atskubėjo že maičiams į pagalbą, parūpindamas jiems ginklų, arklių, drabužių). Dhigoss. - P. 67. 301 gimtuosius namus; po to su mūrdaužiais ir patrankomis štur muoti atsidangino kryžiuočiai
Pasak T. Narbuto, Julijonos Algirdienės pastangomis Vytautas iš katalikų tikėjimo perėjo į Rytų apeigų bažnyčios tikėjimą ir per krikštą gavo Aleksandro vardą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 321
O apie kunigaikštį Vytautą pasakytina, kad šis, susitaikęs su broliu Jogaila, savo palankumą pastarojo giminei įrodydamas, tuoj pat savo kuni gaikštystes Lietuvos Rusioje užėmęs, kunigaikštienės Julijo nos Algirdienės pastangomis, iš katalikų tikėjimo perėjo į Rytų apeigų bažnyčios tikėjimą. Iš jos, karštos krikščionės, tą tikėji mą išpažįstančios, dar gavo Lucką, pamėgtą miestą, kur daž niausiai vėliau mielai lankydavosi. Pereidamas į kitą tikėjimą to meto papročiu per krikštą gavo Aleksandro** vardą, vokiš ko vardo Vygandas atsisakė* 2.
Pasak T. Narbuto, karalius Vladislovas iš Krokuvos pasiuntė vienuolį Jeronimą Prahiškį ir pavedė jį kunigaikščiui Vytautui.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 349
Pirmasis at- vertėjas buvo vienuolis kamaldulis Jeronimas Prahiškis. Šį** karalius pasiuntė iš Krokuvos ir pavedė kunigaikščiui Vytautui;
Pasak T. Narbuto, 1387 m. Vladislovo Jogailos privilegija buvo paskelbta seime, kuriam pirmininkavo Jogaila ir kuriame dalyvavo Vytautas bei kiti Lietuvos didikai.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 351-352
Skirgaila, 1 Belskio kronika. - P. 273. 2 Apie tai randame pėdsakų Slaptajame Karaliaučiaus archyve (folian tas „D“), kur pats karalius viename rašte nurodo: Post annum Baptismi nostri misimus ad eundem Magistram multum solempnes ambaciadores et signanter dučėm Conradum Olesnicensem cum ceteris principibus volentes et petentes perpetuam cum ipso f acere unionem et median, te ipsius auxilio commodius gentes nostras potuissemus vocare ad Baptismum etc. (Prabėgus metams po to, kai priėmėme krikštą, pasiuntėme pas minėtąjį magistrą didžiai iškil mingą pasiuntinybę ir, pažymėtina, kartu kunigaikštį Konradą iš Olesnicos su kitais vadais, norėdami ir siekdami sudaryti su juo amžiną sąjungą ir kad galėtume, jo tarpininkaujami, savo gentis patraukti prie krikšto ir 1.1.). 3 Jau gavau ne vieną priekaištą ir ne sykį buvau skaudžiai kritikuotas, kad pernelyg paankstinu seimų Lietuvoje atsiradimą. Tačiau savo tiesai patvirtinti turiu apčiuopiamą įrodymą - 1387 metų Vladislovo Jogailos privilegiją, duotą „An. 1387. feria sexta post diem Cinerum“, tai yra vasario 22 dieną (apie šią privilegiją dar kalbėsime plačiau). Privilegija buvo paskelbta pačioje seimo 353 Vladimiras Kijevietis, Vytautas ir daugelis kitų Lietuvos kuni gaikščių, didikų ir aukštųjų bajorų sudarė tą didįjį tautos susirin kimą, kuriam Jogaila visa Lenkijos karaliaus iškilminga didybe pirmininkavo
Pasak to paties mokytojo, Vytautas įsakė Jeronimui išvykti iš savo kunigaikštystės.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 355
Tas pats m okintojas pasakoja: „Vytautas norė jo, kad geriau tegu Kristui žmonių trūksta negu kad jam “. Šit todėl paliepė Jeronim ui dangintis iš savo kunigaikštys tės.
Vytauto dukra Anastazija susižadėjo su Bazilijumi, kuris po šio įvykio su lenkų svita 1388 m. sausio 19 d. atvyko į Maskvą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 364-365
Ten kiek laiko viešėjęs susižiedavo su kunigaikščio Vytauto 366 dukra Anastazija1; po šio akto Bazilijus su lenkų svita 1388 metų sausio 19 dieną atvyko į M askvą1 2
1390 m. sausio 19 d. Vytautas ir Jonas Alšėniškis prie Lyko upės sudarė transakciją su Kryžiuočių ordino atstovais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 380
Tuo metu trys pasiųstieji kryžiuočiai riteriai: komtūras Arnoldas Burgelnas, Rastenbur- go valdytojas, lietuvis pabėgėlis Tomas Survila ir Markvardas Zalcbachas prie Lyko upės surengė pasitarimą su Vytautu ir Jonu Alšėniškiu. Ten jie sudarė tą atmintiną 1390 metų sausio 19 dienos transakciją, atnaujindami pirmesnius, sutartus, už rašymus ir kunigaikščius emigrantus atiduodami į Kryžiuočių ordino globą ir rankas
Būdamas šalia brolio Vytauto, Tautvila žuvo nuo patrankos šūvio; pas kryžiuočius jis buvo pakrikštytas Konrado vardu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 392
Nežinome priešo nuostolių, kuriuos kryžiuočiai iki juokingumo sumažina, vos kelias dešimtis žmonių nurodydami; betgi atminti na yra Tautvilos mirtis, jis krito nuo patrankos šūvio būdamas šalia brolio Vytauto; pas kryžiuočius jis buvo priėmęs krikštą, re gis, Konrado vardą gaudamas. Taip pat žuvo Hohenšteino grafas
Atidarius vartus ir nuleidus tiltą, Vytautas įėjo į tvirtovę, užėmė svarbiausius punktus, suėmė Ordino riterius bei pirklius ir įsakė sudeginti tiltus.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 412
Buvo nuleistas tiltas, atidaryti vartai; betgi kunigaikštis, įėjęs į tvirtovę, savo žmonėms ūmai įsakė užimti svarbiausius punktus, po to suėmė ordino riterius ir pirklius, išvijo užsienio svečius, paliepė sudeginti tiltus per Ne muną ir Nerį, sugriauti tvirtoves, kur negalėjo greitomis įsi kurti. Nuskubėjo į Gardiną, kurį savo įgulos priežiūrai atidavė ir ordino pareigūnus su jų žmonėmis taip pat į kalėjimą užda rė.
Pasak T. Narbuto, Vytautas ir Skirgaila, sujungę rūmų pulkus, patraukė kovoti su savo broliu, kurį autorius vadino nusižengusiu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 426
Didieji kunigaikščiai Vytautas ir Skir gaila, sujungę savo rūmų pulkus, tuojau pat patraukė kovon su nusižengusiu savo broliu. Pirmiausia atėjo į Drucką.
Pasak T. Narbuto, Vytautas, vedinas gausaus lietuvių ir lenkų raitelių būrio, patraukė prie miesto, o jo raiteliai stojo į dvikovas prie priešo stovyklos.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 436
Ketvirtą dieną atėjo žinia, kad Vytautas, vedinas labai gausiu raitelių būriu, sudarytu iš lietuvių ir lenkų, traukia to miesto link. Prasidėjo kautynės; didžiojo kunigaikščio raite liai palei pat priešo stovyklą rungėsi stoję į dvikovas, užtemp tos patrankos m ėtė sviedinius į didžiojo magistro ir maršalkos palapines.
Vytautas nuolat stebėjo priešo stovyklą, tai prie jos prisiartindamas, tai atsitolindamas, tačiau per susitikimus su Vytautu nieko nenuspręsta.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 441
Kai tai nepavyko, reikėjo galvoti apie atsitraukimą; keletą kartų buvo kal bėta su didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, kuris nuolat stebėjo prie šo stovyklą - tai prisiartindamas prie jos, tai kiek atsitolindamas; tačiau šiuose suėjimuose nieko nebuvo nuspręsta.
Žinia apie Skirgailos mirtį pasie kė Vytautą jam dar tebebūnant prie Smolensko.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 457
Žinia apie Skirgailos mirtį pasie kė Vytautą jam dar tebebūnant prie Smolensko. Reikėjo tuo jau pat imtis valstybės, likusios po ano m irties, valdymo; prijungė ją prie Lietuvos tokiu pat pagrindu kaip anksčiau, ir ją valdyti vietininku išsiuntė kunigaikštį Joną Algimantaitį Al šėniškį, bičiulį ir savo nuotykių bendražygį.
Smolenske Vytautas priėmė žentą Bazilijų Dmitrovičių ir dukrą, o su Bazilijumi sudarė sutartis dėl vietovių ribų ir valstybių sienų saugumo.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 459
Ir čia Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas surado išeitį, - kai atvyko į Smo lenską, kur priiminėjo apsilankiusį žentą Bazilijų Dmitrovičių ir savo dukrą, jo žmoną, nors ne perdėm atvira širdim dėl po litinių reikalų, tačiau meiliai ir maloniai, kadangi siejo gimi nystė. A pdaliję vieni kitus dovanom is, sudarė sutartis, nustatančias kai kurių vietovių ribas ir apskritai užtvirtinan čias sienų saugumą, netgi dėl savo valstybių apsaugojimo nuo svetimšalių užpuolimų ir pavaldžių kunigaikščių maištų.
Pasak T. Narbuto, Vytautas pripažino Kiprijoną visos Rusios ganytoju, suteikė jam dvasinę valdžią savo valstybėse ir pakvietė į Kijevą.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 459
Vytautas geranoriškai išklausė jo samprotavimų, pripažino jį visuotiniu visos Rusios ganyto ju, turinčiu dvasininkijos valdžią visose jo valstybėse ir pakvietė į metropolijos sostinę Kijevą, tad Kiprijonas, ištaikęs progą, ten atvyko; per aštuoniolika mėnesių įvedė hierarchinį valdy mą.
Spalio 1 dieną Vytautas užėmė Riazanę, privertė Olegą slėptis girioje, o lietuviai jo kunigaikštystėje prisiplėšė.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 460
Betgi Vytautas, sparčiai ėmęsis rū pintis savo krašto saugumu, jau buvo Riazanės kunigaikštys tėje, Riazanę užėmė spalio 1 dieną1; tiek buvo prirėmęs Olegą, kad šis girioje turėjo ieškoti prieglobsčio, ir lietuviai užtekti nai prisiplėšė jo kunigaikštystėje. Didysis kunigaikštis, grįžda mas iš to žygio, kuris tikriausiai nebuvo toks kruvinas, kaip kad rusų metraštininkai nusako, juk pasipriešinimas buvo la bai pakrikęs, užvažiavo į Kolomną, kur pasimatė su didžiuoju kunigaikščiu Bazilijumi; ten kelias dienas linksmai kartu pra leidęs, sugrįžo į Vilnių.
Pasak T. Narbuto, siekdamas atlyginti už Tochtamyšo skriaudas ir nubausti Podolę puldinėjusius totorius, Vytautas pasiuntė kariauną, kuriai vadovavo lietuvių didikas, Kromerio vadintas Algirdu.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 461-462
Bemaž tuoj pat didysis kunigaikš tis Vytautas, norėdamas atlyginti už Tochtamyšo skriaudas ir nubausti totorius už žygius į Podolę, gan dažnai tuo laikotar piu rengtus, pasiuntė savo kariauną, vadovaujamą vieno lietu vių didiko, Kromerio vadinto Algirdu1 2, kurį lydėjo ir pabėgėlis chanas. Jie, sustoję prie Dono, stepėse, vadintose Laukinėmis 1 Danilavičiaus „Metraštininkas“. - P. 216; Naugardo kronika, įdėta Ka- ramzino veikale (t. V - Pastaba nr. 172), kalba apie 1393 metais Naugardo sudarytą sutartį su Vytautu; Karamzin. - T. V. - S. 140, 141. - Nota nr. 169. 2 Strijkovskis (p. 475) skelbtąjį buvus tik lietuvių didiku. Kromeris (kn. XVI. - P. 252) vadina kunigaikščiu. 463 stepėmis (Dzikie Pola), užklupo tris totorių cariukus, visus tris brolius, valdžiusius tris mažas ordas, vadintas Krymo, Kirkelsko ir M ankopo1, kuriuos visiškai nugalėjo, netgi patys tie vadai atgulė mūšyje
Gardino sutarties papildyme, pasak T. Narbuto, didysis magistras įsipareigojo nesijungti į sąjungas prieš didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valstybę.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 492
Prasidėjo pasitarimas: nedaug buvo pasakyti no dėl Gardine sutartų punktų; detaliai pažymėta siena, einanti nuo Livonijos per Salyno salą net iki Mazovijos; nuomonių atitikimas, vienybė, abipusė pagarba vyravo garbingų žmonių pasitarime, tad spalio 12 dieną buvo visiškai susikalbėta dėl sutarties. Buvo patvirtinta visa Gardino sutartis, tik dar pri durta: didysis magistras su niekuo ir jokiais pretekstais nesi- dės į sąjungas, nukreiptas prieš didįjį kunigaikštį Vytautą ir jo valstybę. Pastarasis pasižadėjo ir tvirtai garantavo visose savo valstybės provincijose krikščioniškąjį tikėjimą visomis išgalė mis ir visais būdais skleisti; būti Romos bažnyčiai ir valstybei priklausomas, kaip kiti krikščionys kunigaikščiai priklauso; nie kada neleisti, kad į ordino valdas, kaip priešo, nuo jo valstybės sienų būtų rengiami išpuoliai.
Pasak T. Narbuto, lietuvių didikai Vytautą pavadino Lietuvos ir Rusios karaliumi, vokiečiai tam pritarė, tačiau Vytautas šio titulo atsisakė.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 493
Vieną dieną, po pietų, lietuvių didikai vieningai paskelbė tostą: „Už Lietuvos ir Rusios karalių Vytautą!“, jam vokiečiai karštai pritarė, pasigir do šūksmai, ir buvo primygtinai prašoma, kad būtų leista tuo didelės garbės vardu jį visada sveikinti. Didysis kunigaikštis m a loniai padėkojo ir kukliai atsisakė nuo tokio aukšto titulo, esą dar nedrįstąs manyti esąs vertas priimti1 2.
Vytautas atsakė: „Einu pats su juo pasimatyti“.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 502
Prieš įsirengiant stovyklą, atvyko pasiuntiniai nuo aukš čiausiojo chano Timūro Kutluko; jie, stoję prieš didįjį kuni gaikštį, kalbėjo: „Kunigaikšti, atiduok Tochtamyšą, kadaise galingą valdovą, dabar - niekingą bėglį, toks yra nepakeičia mas chano nuosprendis“. Vytautas atsakė: „Einu pats su juo pasimatyti“.
Pasak T. Narbuto, po karo su totoriais Vytautas dėkojo teisingajam Dievui už išgelbėtą gyvybę ir fundavo dvi bažnyčias su pranciškonų vienuolynais.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 508
Pats didysis kunigaikštis Vytautas, po karo su toto riais numaldytas nepalaužiamos Aukščiausiojo valios, dažną kar tą sutrypiančios žemiškųjų valdovų puikybės pilnus siekius - tiek jų pačių pamokymui ir labui, tiek norint apsaugoti žmoniją nuo nelaimių - padėkojo teisingajam Dievui bent jau už išgel bėtą paties gyvybę. Ir įamžindamas tą atminimą fundavo dvi bažnyčias su pranciškonų vienuolynais: Kaune ir
T. Narbuto cituojamame rašte Vytautas įvardytas Lucko ir Gardino kunigaikščiu ir įsipareigojo laikytis visų Konradui Ciolneriui bei Ordinui duotų raštų ir pažadų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 539
Mes, Vytautas, Dievo malone Lucko ir Gardino kunigaikš tis, skelbiame ir viešai šiuo raštu pripažįstame, kad tvirtai ir be išlygų norime laikytis visų savo raštų ir maloningajam dva siškajam valdovui, Vokiečių ordino didžiajam magistrui po nui Konradui Ciolneriui Rotenšteinui ir ordinui duotų pažadų
T. Narbutas atmetė paplitusią nuomonę, esą Vytautas tris kartus emigravo pas kryžiuočius ir tris kartus nuo jų atsiskyrė, teigdamas, kad šaltiniai po 1390 m. nurodo tik vieną tokį atvejį.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 546
Visuotinai buvo įprasta manyti, kad esą Vytautas tris kar tus emigravo pas kryžiuočius ir tris kartus nuo jų atsimetė. Tai klaida, kartojama net geriausių istorikų (De Wal. Histoire de l’O rdre Theutonique; Baczko. Preuss. Geschichte; Kotzebue. Preuss. ält. Geschichte; Hlebowicz. Krötki rys žycia Witolda). Tuo tarpu patys patikimiausi šaltiniai (Lindenblatt. - S. 85-87; Wigand. - P. 302; foliantas „E“. - P. 54, 112, 257; didžiojo magistro laiškas Danijos karalienei (Registr. - S. 25), esantis Slaptajame Karaliaučiaus archyve; rankraštinė Lietuvos (By- chovco) kronika. - P. 51 sequ.) visai nieko nežino apie antrąją iš eilės emigraciją, juolab apie antrąjį atsimetimą nuo kryžiuo čių, kitaip sakant, po 1390 m etų tik kartą Vytautui priskiria tokį atsitikimą.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 315
Savo grįžimu iš ordino Vytautas, pradžioje tik Skirgailos vietą\nteužėmęs kaip «dux Lithuaniae », pradėjo naują laikotarpį. Vy\ntauto ir jo žmonos Onos Astrave (Ostrowe) Jogailai ir Jadvygai\nduoti dokumentai (1392.VIII.5) rodo, kad jis su Ona jau titulavosi\nTrakų ir Lucko kunigaikščiais2S.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 277
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo nei namuose nei kelionėje. Ar klausy damas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas atsakymus ir patarimus — visur vadavosi teisybe. Ta savybe jis užsipelnė didelės apgarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba eida mas šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
PDF 379
Jogaila bandė teisintis, kad Vytautą įžeidžiąs laiškas (iš Krokuvos — imperatoriui Zigmantui) buvęs parašytas be kara liaus žinios^12. Vytautui tai davė progos Jogailą kaltinti, jog jis jau visai patekęs savo patarėjų įtakon, nenorįs jų pašalinti ir nesi rūpinąs turėti geresnių. Visos aplinkybės taip susidėjo, kad Vytautui jėga reikėjo vai niką išsikovoti.
Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 161
Valstybės ir tautos didvyriu pasirinktas senovės Lietuvos valdovas – Vytautas, Lietu- vos didysis kunigaikštis, didis karo vadas, tautos genijus. 1930 m. iškil- mingai pažymėtas Vytauto mirties 500 metų jubiliejus.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 257
Visi kiti žemvaldžiai priklausė nuo di\ndžiojo kunigaikščio malonės. Taigi didysis Lietuvos kunigaikš\ntis buvo didžiausias visoje valstybėje žemvaldys ir turėjo pla\nčiausių teisių žemės valdymo srityje.\nVytautas Didysis, ėmęs valdyti Lietuvą, taip pat pasidarė\ndidelis žemvaldys, paveldėdamas didž. kunigaikščiui priklau\nsančias žemes ir jų dvarus.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 160
Vadinasi, taip stipriai Vytautas buvo užatakavęs šiuos stepių gyventojus, kurie nuo Aukso Ordos įkūrimo laikų (1273) vargi no rusus duoklėmis ir baidė Europą^2 ). Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka — turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Bal kanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijati kos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jo gailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam pa rašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jogaila nudžiugo gavęs progą sutelkti kariuomenę, šiek tiek pažygiavo link Seversko, po to staiga pasuko kita linkme ir skubiai patraukė į Vilnių; čia, pilies viršininkui Hanului bei miesto magistratui išdavus, naktį buvo įleistas į miesto vidų, užėmė pilis, ■dalį Kęstučio įgulos išžudė, o kitus suėmė. Tuo būdu užėmęs Vilnių, išsiuntė žygūnus į Prūsiją bei Livoni ją, prašydamas pagalbos; pats, palikęs mieste stiprią savo įgulą, pailsėjusią ir papildytą kariuomenę nuve dė į Trakus prieš Vytautą. Vytautas, iš draugų apie viską sužinojęs, spėjo su pamote Birute pasitraukti į Gardiną.
Susietas teiginys: t-665
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Žinoma, neprotinga kurstyti savo pagalba karus tarp tų tautų, iš kurių taikos atveju daugiau naudos gali tikėtis. Ne besitikėdamas gauti iš jų pagalbos, Vytautas nusigrie bė kito sumanymo ir, ieškodamas savo troškimams 3 04 saugesnio uosto, perėjo pas kryžiuočius. Čia, kaip ir vylėsi, Konradas Celneris, ordino magistras, visokerio pai parėmė jo sumanymus. Iš M a z o v ijo s į Prū- Nors Urbonas IV, Romos po- siją piežius, prieš metus ir buvo išleidęs raštą, rimtai ragin damas ir karalių, ir kryžiuočių riterius laikytis taikos, tačiau Celneris su džiaugsmu nutarė nepraleisti pro gos pradėti karą. Dėdamasis, kad gailisi tremtinio, jis siūlė šiam visko, ko tik reikia karui f' pats iš visos šir dies trokšdamas ir tikėdamasis Lietuvoje išplėsti savo valdas, Konradas gana greitai paskyrė karių bei lėšų kaiui.
Susietas teiginys: t-167
Susieti teiginiai: t-167
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Vargu ar būtų sėkmingai įveikęs pilį, kuri, pačios gam tos, rodos, sukurta tvirtovei, ligi tol atrėmė bet kokias žmonių pajėgas ir pastangas, tačiau negi esti tokių gynybinių įtaisų ir tokių įtvirtinimų, kurių nepalaužtų nesantaika? Negi kur esti tokia kalno viršūnė, kurios nepasiektų nesantarvė? Gal dėl Vytauto klastingumo, gal dėl kokios kitos priežasties tarp Podolės ir Valachi- jos karių kilo nesutarimai, Sulaukia K a m e n e c o kurie tarytum išgriovė gyny- k a p itu lia c ijo s bines sienas ir atvėrė priešui kelią: dėl asmeniškos neapy kantos įtūžusios širdys visiškai užmiršo rūpintis ben drais reikalais.
Susietas teiginys: t-622
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Drucko kunigaikščiai, pirmųjų Rusios valdo vų palikuonys, kurie šių neramumų pradžioje mažai klausė Vytauto ir atvirai rėmė Švitrigailą, po staigaus antpuolio sutriuškinti, supra- S u tra m d o rusų didi- to, jog kur kas geriau mal kus dauti Vytautą — kad ir ne patikimo — atlaidumo, nei iš naujo ginkluotis ir griebtis kalavijo, todėl nesunkiai, pažadėję ir prisiekę ištikimybę Vytautui bei jo įpėdi niams, susilaukė, ko prašė. Taip pat ir Jurijus Svia- toslavovičius, Smolensko valdovas, nors ir elgėsi kaip neabejotinas priešas, kol Vytautas dar nebuvo atvykęs, tačiau, išsigandęs atvykusios kariuomenės, užslėpė ne draugiškus jausmus ir prijungė, puoselėdamas tam tik rus sumanymus, savo karines jėgas prie Vytauto. Smo- lenskiečiams prisidėjus, padidėjusi Vytauto kariuomenė buvo nuvesta į Vitebską.
Susietas teiginys: t-580
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Jogaila, ne be pagrindo įtardamas, jog visas reikalas kreipiamas J o g a ila n u sp ren d žia į neišvengiamą ginkluotą su- k a riau ti p rieš k r y - sirėmimą, skubiai išvyko į žiu o čiu s Lietuvos Brestą pasitarti dėl karo su skitų chanu ir Vytau tu. Ten jie nusprendė visomis jėgomis pradėti bendrą karą prieš kryžiuočius. Jie ilgai svarstė reikšmingą ir svarbų klausimą, galintį nulemti visų įvykių raidą, bū tent, kas daryti, kad kryžiuočių pusėje nekariautų nei imperatorius Zigmantas, nei karalius Vaclovas. Jogaila manė, kad, negavę pagalbos iš vengrų bei čekų, kry žiuočiai nepajėgsią ilgiau at- S ten giasi p a la ik y ti sispirti; antra vertus, dar te- d ra u g y stę su im pera- begaliojo sutartis, sudaryta to riu m i Z ig m a n tu šešiolikai metų tarp šių šalių valdovų ir Lenkijos bei Lie tuvos, pagal kurią jie neturėjo teikti kryžiuočiams pa galbos.
Susietas teiginys: t-609
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Sugrįžti nuo tikėjimo reikalų prie vals tybės rūpesčių paragino Vytautą tai, kad netrukus turė jo baigtis dvejų metų paliaubos su kryžiuočiais. Nus prendė susitikti Veliuonoje, kur abi šalys turėjo aiškiai pasisakyti, ko nori: ar pratęsti jau sudarytą susitarimą, ąr susiderėti dėl amžinos taikos. Kadangi kryžiuočiai atmetė vieną po kitos visas 1418 m e ta i siūlomas taikos sąlygas, pasi- S u sitik im a s d ė l tai- pūtėliškai reikalaudami visos k o s a tn eša k a rą Žemaitijos, susitikimas neat nešė jokios naudos, ir netru kus kryžiuočiai iš pasalų pradėjo atvirą karą.
Susietas teiginys: t-629
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Pirmiausia jis kuo iškalbingiausiai išliaupsino Vytautą bei Lietuvą, o pastebėjęs, jog šių žodžių go džiai klausoma, ryžosi lemiamu žingsniu palenkti nuo pataikavimo apsalusią širdį. Jis esą smarkiai apgai lestaująs, kad šitaip išgarsėjęs karo žygiais bei šito kių didelių žemių valdovas, karalius savo padėtimi bei svoriu, neturįs karaliaus titulo ir vainiko. Niekuo ne- siskiriąs nuo kitų karališkųjų didenybių, jam trūkstą vardo, tiktai dėl to jis esąs menkesnis už kitus kara lius, toli pranokdamas juos galybe bei turtais. Jis tie siog negalįs suprasti, kodėl Vytautas kratąsis minties gauti jo orumui deramą vardą. Šiaip ar taip, kad ir labai Vytautas nesirūpinąs savimi, jis, krikščioniškasis imperatorius, jaučiąsis turįs atlikti savo pareigą ir pa sistengti, kad kuo greičiausiai Lietuvos valdovas Im p era to riu s su a rtė ja su V y ta u tu , ž a d in d a m a s ja m v iltį g a u ti L ietu vo s karaliaus v a in ik ą i i .
Susietas teiginys: t-853
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šitaip susitarus, kai kariams pranešė apie taiką (vietos žmo nių kalba — mir), vienas Vytauto bajoras, pasipiktinęs, kad negirdi kovos ženklo, o santarvės šūkį, garsiai pa sipriešino šitokiai baigčiai, kartodamas: ne mir, ne mir. Dėl to bičiulių pavadintas N e m y r ų šeim o s kil- Nemyra (anksčiau buvęs va rne dinamas Nagora), davė pra džią labai garsiai šeimai, bū tent Nemyrų. Po to galima buvo tikėtis, kad Maskvos valdovas laikysis tvirtos taikos, tačiau dingstį naujam
Susietas teiginys: t-289
Susieti teiginiai: t-289
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Didysis kunigaikštis Vytautas prieš Ria- zanės kunigaikštį Olegą pasiuntė kunigaikštį Simoną Lengvenį su didele kariuomene ir su Smolensko pajė gomis; tie parsivarė daugybę belaisvių riazaniečių ir su dideliu grobiu sugrįžo pas Vytautą (1396)13. Tą pačią žiemą, pavasariop H, į Smolenską, pas savo tėvą uošvį, didįjį kunigaikštį Vytautą, atvažiavo Mask vos didysis kunigaikštis Vasilijus Dimitrijevičius ir pa gerbė didįjį kunigaikštį brangiomis dovanomis; auksi nėmis grandinėmis ir diržais, sabalais, brangakmeniais, auksiniais indais ir bachmatais ls. O didysis kunigaikštis Vytautas taip pat pagerbė savo žentą, didįjį kunigaikš tį, ir dovanojo jam įvairių dovanų: perlais siuvinėtų drabužių, brangių aksomų, vertingiausių brangakmenių, žirgų su aukso balnais ir daug kitų nuostabių daiktų ir, išlydėjęs jį su didele pagarba į Maskvą, pats išvyko j Lietuvą l6.
Susietas teiginys: t-329
Susieti teiginiai: t-329