T. Narbuto cituojamame rašte Vytautas įvardytas Lucko ir Gardino kunigaikščiu ir įsipareigojo laikytis visų Konradui Ciolneriui bei Ordinui duotų raštų ir pažadų.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 539
Mes, Vytautas, Dievo malone Lucko ir Gardino kunigaikštis, skelbiame ir viešai šiuo raštu pripažįstame, kad tvirtai ir be išlygų norime laikytis visų savo raštų ir maloningajam dvasiškajam valdovui, Vokiečių ordino didžiajam magistrui ponui Konradui Ciolneriui Rotenšteinui ir ordinui duotų pažadų
T. Narbutas atmetė paplitusią nuomonę, esą Vytautas tris kartus emigravo pas kryžiuočius ir tris kartus nuo jų atsiskyrė, teigdamas, kad šaltiniai po 1390 m. nurodo tik vieną tokį atvejį.
Lietuvių tautos istorija, t. 5
PDF 546
Visuotinai buvo įprasta manyti, kad esą Vytautas tris kartus emigravo pas kryžiuočius ir tris kartus nuo jų atsimetė. Tai klaida, kartojama net geriausių istorikų (De Wal. Histoire de l’O rdre Theutonique; Baczko. Preuss. Geschichte; Kotzebue. Preuss. ält. Geschichte; Hlebowicz. Krötki rys žycia Witolda). Tuo tarpu patys patikimiausi šaltiniai (Lindenblatt. - S. 85-87; Wigand. - P. 302; foliantas „E“. - P. 54, 112, 257; didžiojo magistro laiškas Danijos karalienei (Registr. - S. 25), esantis Slaptajame Karaliaučiaus archyve; rankraštinė Lietuvos (Bychovco) kronika. - P. 51 sequ.) visai nieko nežino apie antrąją iš eilės emigraciją, juolab apie antrąjį atsimetimą nuo kryžiuočių, kitaip sakant, po 1390 m etų tik kartą Vytautui priskiria tokį atsitikimą.
Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 50
Taigi, visa Vytauto politika buvo orientuota į bažnytinę politiką ir Lietuvos konversiją, kuri kartais perdėm formaliai užbaigiama vadinamuoju Žemaičių krikštu. Atrodo, kad visa Vytauto politika orientuota į „švento valdovo“ įvaizdį – kaip prieš kelis šimtmečius Vengrijos valdovas Steponas įgijo aukštesnį statusą nei Didysis – tapo šventuoju Steponu. Kadangi Vytautui iš tikrųjų teko didžiulė užduotis įvykdyti konversiją – ne tik atvesti į krikščionybę pagoniškas Lietuvos erdves, bet ir ieškoti sugyvenimo formulių su stačiatikiškąja arba graikiškąja tradicija, jo karūnacijos projektą reikėtų matyti Lietuvos christianizacijos ir europeizacijos kontekste.
Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)
PDF 45-46
„Senovės nekeitimo“ tezė tėra istoriografinis mitas – Lietuvos ekspansija Kijevo Rusios erdvę reikšmingai perskėlė į dvi dalis: Kijevo ir Maskvos, kurių istorija keliems amžiams nuėjo savarankiškais keliais. Vytauto centralizacijos politika sutelkė plačios erdvės Rytų Europoje išteklius. Labiausiai integruota į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenimą tapo Voluinė, kurią Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas ėmė
Pasak 1930 m. biografijos, kitas Lietuvos bažnyčias po Jogailos pirmųjų iniciatyvų statė Vytautas ir Lietuvos didikai.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 228
Šis pavojus ir turėjo būt aptartas suvažiavime, kurį paskyrė popiežius, o Vytautas sušaukė 1429 m. sausio mėn. 6 d. Lucke^1 ). Į šį nepaprastą Vytauto kviečiamą susirinkimą gausiai suplaukė svečių tiek iš Vakarų, tiek ir iš Rytų Europos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 254
Jei jis negerai suprantąs tą tiesą, prašo pamokyti, nes esąs pasiruošęs išpildyti visus Katalikų Bažnyčios nuostatus ir savo vyskupo pamokymus^3 ). Taip tad Vytautas, didysis mūsų valdovas, kaip geras katalikas, susitaikinęs su Dievu, užmerkė akis ir paliko Lietuvą didelėms nelaimėms. Jo kūnas per aštuonias dienas buvo viešai išstatytas, kad galėtų žmonės paskutinį kartą atsisveikinti su savo dideliu valdovu.
1377 m. Vytautas surengė žygį į Ordino žemes ir pasirodė kaip savarankiškas lietuvių kariuomenės vadas.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 174
sustiprėjusi Vytauto padėtis. Ir Vytautas, nesitikėdamas tuo tarpu daugiau laimėti bei Henriko prikalbėtas, sulaužė antrą kartą sutartį su Ordinu ir su savo šalininkais sugrįžo į Lietuvą. Vytautui grįžus, tarp jo ir Jogailos rugpiūčio mėn.
Vytautas pats vedė savo kariuomenę, o Lenkijos kariuomenė iš pradžių neturėjo vadų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 105
Vytautas visą laiką, kai Jogaila tarėsi su pasiuntiniais, lakstė kariuomenės tarpe, darė tvarką. „Aleksandras Vytautas, Didysis Lietuvos kunigaikštis, pavedė save Dievo valiai, lakstė visur tarp lenkų ir lietuvių kariuomenių, dažnai mainydamas arklius“ (Dlugošas). Tai Vytauto apsauga.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 160
Vadinasi, taip stipriai Vytautas buvo užatakavęs šiuos stepių gyventojus, kurie nuo Aukso Ordos įkūrimo laikų (1273) vargino rusus duoklėmis ir baidė Europą^2 ). Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka — turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Balkanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijatikos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jogailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam parašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė.
Vytautas dėl teisingo elgesio pelnė didelę pagarbą tarp savųjų ir svetimųjų.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 277
Didelis ir darbininkas. Mokėjo laiką taip suvartoti, jog nė minutė nenueidavo niekais. Pasižymėjo stropiu valdymu: savo pareigų neužmiršdavo nei namuose nei kelionėje. Ar klausydamas žmonių skundų ir prašymų, ar duodamas atsakymus ir patarimus — visur vadavosi teisybe. Ta savybe jis užsipelnė didelės apgarbos tiek savųjų, tiek svetimųjų tarpe. Laisvesnį laiką, jei jo kiek atlikdavo, praleisdavo medžioklėje arba eidamas šachmatais. Bet visur kur matėsi saikas.
1930 m. biografijos autorius Vytauto žygius prieš Aukso Ordos stepių gyventojus vertino kaip itin stiprius smūgius.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 160
Vadinasi, taip stipriai Vytautas buvo užatakavęs šiuos stepių gyventojus, kurie nuo Aukso Ordos įkūrimo laikų (1273) vargino rusus duoklėmis ir baidė Europą^2 ). Vytautas turėjo neblogus santykius ir su kita mongolų šaka — turkais, kurie jo valdymo metu vis daugiau spraudėsi į Balkanų pusiasalį. Kai jie vieną kartą puolė Bosniją (prie Adrijatikos jūros), o Konstancijos susirinkimas ragino Vytautą ir Jogailą padėti besiginantiems vengrams, tai abiem valdovam parašius grasinantį sultonui laišką, turkai iš Bosnijos pasitraukė.
Žalgirio mūšio metu Vytautas Didysis pats vedė savo kariuomenę ir vadovavo visai sąjunginei kariuomenei.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 277
Citatos tekstas nepasiekiamas.
Vytautas šaltinyje vaizduojamas kaip savo politinę mokyklą išugdęs valdovas, kurio politinis pragmatizmas įgijo tęstinumą.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 56
buvo Vytauto išauginti pareigūnai. Taigi Vytautas išaugino savo mokyklą. Jo politinis pragmatizmas įgijo tęstinumą. O tai buvo labai svarbu ginant Lietuvos valstybingumą. Vy
Vytauto laikais 1422 m. Melno taikos sutartis su Vokiečių ordinu ir 1426 m. sutartis su Livonijos ordinu buvo skirtos sienų delimitacijai, po jų buvo kasami kapčiai ir grioviai bei medžiuose kalami Vytauto ir kitokie ženklai.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 30
Naujas tarpsnis sienų istorijoje yra Vytauto laikai. Tiek Melno taikos sutartis su Vokiečių ordinu 1422 m., tiek su Livonijos ordinu 1426 m. buvo skirtos sienų su ordinu delimitacajai, o po šių sutarčių vyko sudėtingi ženklinimo darbai – kasami kapčiai ir grioviai, ant medžių iškalami Vytauto ir kitokie ženklai.
Vytauto valdymas (1392–1430) šaltinyje įvardijamas kaip ryški permaina LDK istorijoje.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštija ir jos tradicija
PDF 124
Ryškia permaina LDK istorijoje tapo Vytauto valdymas (1392–1430).
Ir didysis kunigaikštis Vytautas, jo prašomas, atvy ko prie Ugros upės, pasiėmęs su savimi vieną didiką, vardu Andrių.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 101
Ir didysis kunigaikštis Vytautas, jo prašomas, atvyko prie Ugros upės, pasiėmęs su savimi vieną didiką, vardu Andrių
VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 172
I. VYTAUTO SKUNDAS PRIEŠ JOGAILĄ IR SKIRGAILĄ
Lietuvos metraštis Vytautą vadina didžiuoju kunigaikščiu ir Lietuvos, Rusų bei daugelio kitų šalių valdovu.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
Vytautas mirė Trakuose 1430 m. spalio 27 d.
Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
PDF 264
Vytautas mirė Trakuose 1430 m. spalio 27 d.
Narbutas pateikia 1420 m. Vytauto laiško imperatoriui Zigmantui ištrauką apie Aukštaitijos pavadinimą ir Lietuvos geografinį padalijimą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 283-284
Tas pats autorius pateikia didžiojo kunigaikščio Vytauto imperatoriui 1 Voigt. Gesch. Preuss. B. V. S. 62; Griinzbuch. Lit. B, P. 124. Taip pat: Formularbucb. S. 62. 273 Zigmantui rašyto 1420 metais laiško ištrauką, kur jis aiškina Aukštaitijos pavadinimo arba geografinio Lietuvos padalijimo, apie kurį rašėme, reikšmę1
Vytauto privilegija, datuota 1439 metų kovo 3 dieną, buvo pakartota Švitrigailos privilegijoje.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 510
Neseckiui šis herbas, pavadintas Krunevičiaus vardu, yra žinomas. Rankoje turiu nuorašą Švitrigailos privilegijos, datuotos Lucke 1451 metų vasario 18 dieną, kuria jis pakartoja 1439 metų kovo 3 dienos Vytauto privilegiją, taip pat atnaujina Algirdo privilegiją (nuorašas), kuria patvirtinama riteriška kilmė ir herbas raudoname lauke: ryšulys strėlių, tris kartus kryžmai perjuostų auksine juosta, o iš abiejų pusių du pusmėnuliai, žiūrintys vienas j kitą, ant šalmo— riterio kepurė, o abipus du erelio sparnai. Herbas buvo duotas Ostapui Kropotkovui kartu su Podbužo dvaru Voluinėje už nuopelnus kare su totoriais.
Au kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu sę, turėjo palikti jai tas apeigas.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 155
Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ugnies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams. Aukuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės liekanas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kunigaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pusę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina.
Žuvus vyrui ir jau Vytautui viešpataujant Lietuvoje, ji sugrįžo atgal į Pa langą ir ten, laikydamasi savo senojo tikėjimo, 1416 metais užbaigė gyvenimą.
Šiam teiginiui atskira vieša citata dar nesusieta.
1414 metais kunigaikštis Vytautas gyveno Veliuonos pilyje ir administravo kraštą.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 130
1414 metais kunigaikštis Vytautas, gyvendamas Veliuonos pilyje, administravo tą kraštą, įsteigė Veliuonos vėliavininkų ą, arba apskritį, užrašė bažnyčiai daugiau pajamų
Tame krašte buvo daug vienodai garbinamų giraičių; kai tik Jeroni mas susiruošdavo jas kirsti, nesuskaičiuojamos verkiančių ir aimanuojančių moterų minios atbėgdavo skųstis Vytautui, kad kertami šventi miškai ir iš dievų atimamas prieglobstis.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 455
Tame krašte buvo daug vienodai garbinamų giraičių; kai tik Jeronimas susiruošdavo jas kirsti, nesuskaičiuojamos verkiančių ir aimanuojančių moterų minios atbėgdavo skųstis Vytautui, kad kertami šventi miškai ir iš dievų atimamas prieglobstis.
1413 m. Vytautas pareiškė, kad prūsų žemės iki Osos yra jo tėvų palikimas.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 12
1413 m., Salyno derybų metu, Vytautas griežtai pareiškė kryžiuočiams, jog „...Prūsai taip pat yra buvę mano tėvų žemė ir aš reikalausiu jų iki Osos (t. y. visų prūsų žemių iki Vyslos su Pamede imtinai — R. B.), nes jie yra mano tėvų palikimas“41.