Beveik visą amžių Lietuvos valdovai retai gyvendavo Žemutinėje Vilniaus pilyje, pirmenybę teikdami Trakų piliai. Karalienė Elena savo lėšomis Vilniaus pilyje pastatydino namą iš Maskvos atvykstantiems bojarinams ir pasiuntiniams. Vilnelės ir Vilijos santakoje buvo įsakyta pastatyti mūrinę pilį ant žmonių rankomis paaukštinto kalno.
Nepagelbėjo jam ir iš Krokuvos pakviestas tuose kraštuose pagarsėjęs ano meto alchemikas Balinskis, vėliau už gydymo nesėkmę ar už savo aiškiaregystes sumokėjęs laisvė46. Bet, kai totoriai didele * Karalienė Elena pati savo lėšomis pastatydino atskirą namą Vilniaus pilyje, skirtą apsistoti pas ją iš Maskvos atvykstantiems bojarinams ir pasiuntiniams. Knygoje, apimančioje Lietuvos Metrikos archyvo sąrašą, apie jį yra tokia žinia: „Namui Vilniaus pilyje, kur Maskvą laiko, gerbiamas Janas Filipovičius, daktaras, kustodas ir Vilniaus kanauninkas (Jan Philipowicz Doctor Custos i Canonik Wileński), pardavė savo paveldėtą sklypą Vilniaus pilyje su mūriniu rūsiu karalienei Elenai už devyniasdešimt kapų amžina teise", Vilniuje, vasario 12-tą dieną, 12 indikte, su antspaudu.
Kivirčai tarp brolių davė pradžią slaptoms, bet sumaniai parengtoms sutartims siekiant nuversti nuo sosto Jaunutį. Kęstutis iš Trakų, savo valdos sostinės, turėjęs geriausių galimybių stebėti visus brolio žingsnius, staiga 1345 m. lapkričio 22 dieną su stipriu pulku užpuola abi Vilniaus pilis ir apsupa didžiojo kunigaikščio buveinę.
Trumpas Aleksandro valdymas, gana nesėkmingas Lietuvai, nuo kurios visiems laikams buvo atplėšta tiek žemių, jos sostinei tam tikru atžvilgiu buvo naudingas. Beveik visą amžių Lietuvos valdovai, retai kada tegyvendavo Žemutinėje Vilniaus pilyje, nes, kelissyk įbauginti kryžiuočių antpuolių, pirmenybę teikė nuošaliai, bet patogiai ir saugiai, ežerų apsuptai Trakų piliai.
Man atrodo, kad jei Lietuvoje buvo keletas tokių šventų vietovių, tai Vilnius būtinai turėjo būti viena iš jų, o jeigu buvo tik ta vienintelė, tad tikriausiai po to smūgio Perkūno tikėjimo relikvijos ir Krivių Krivaitis su aukotojais iš Romainių buvo perkelti į Vilnių, taigi Vilnius XIII amžiaus gale jau galėjo būti tankiai gvvenama ir svarbi gyvenvietė. - • - 19 ## Puslapis 36 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS užėmęs įvairias Rusios kunigaikščių tėvonijas Voluinėje ir savo užkariavimais nusigavęs net už Kijevo, įsakė pastatyti mūrinę pilį ant kalno, tuo tikslu žmonių rankomis paaukštinto, Vilnelės bei Vilijos9 upių santakoje, ir į ten iš Trakų perkėlė savo buveinę. Jis, pirmasis iš visų Lietuvos kunigaikščių, keisdamas savo pirmtakų politiką, užmezgė ryšius su krikščioniškąja Europa, būtent Lenkija ir Rusia10.
Be šių akivaizdžių ir reikšmingų Šv. Onos bažnyčios fundacijos įrodymų, tolesnių jos egzistavimo Vilniaus pilyje pėdsakų vis dėlto nėra. O kadangi dabartinė to paties vardo bažnyčia, stovinti prie bernardinų bažnyčios, buvo užbaigta ir pašventinta po Žygimanto Augusto mirties, 1581 metais, tad gal būtų galima manyti, jog Žemutinės pilies teritorija tęsėsi iki bernardinų sienų, arba kad pirmutiniai Šv. Onos bažnyčios pamatai, šio karaliaus pilyje pastatyti, buvę 35 36 G w a g n i n i Kronika Sarmacyi Em- Žr.
paskui, sugrįžęs į Krokuvą, vėl bu- 234 ## Puslapis 251 III KNYGA lėtoju ir į kapą nužengė triumfuodamas. Mirė karalius Žemutinėje Vilniaus pilyje 1506 metų rugpjūčio 10 dienos naktį, o jo palaikai iškart buvo palaidoti koplyčioje, prie katedros, greta Šv. Kazimiero, nes lietuviai bijojo jį vežti į Krokuvą dėl pavojingos Glinskio puikybės.
Tad šių, mūsų valdų, ir dvarų, taip pat ir kito judamo ir nejudamo turto, kurį turime ir valdome, bet kokia teise mums priklausančio ir bet kokiu besivadinančio, darome, skelbiame paveldėtojomis karalaites: jos didenybę Kotryną, Švedijos karalienę, jos didenybę karalaitę Sofiją, Braunsbergo kunigaikštienę, jos didenybę Oną, dar iki šiol tebemergaujančią, šiuos visus dvarus lygiomis dalimis jų didenybėms duodame, dovanojame ir paskiriame bet kurioje valstybėje arba paviete esančius ir bet kur saugojamus su visa valstybinės nuosavybės teise, kaip juos patys turėjome ir valdėme, turime ir valdome. O už tai jų didenybes įpareigojame, kad mylimo Dievo garbei ir šlovei funduotų ir aprūpintų Šv. Onos bažnyčios kleboniją ir didžiojoje Vilniaus pilyje su dviem mūsų mansionieriais ir, kaip reikiant, pagal savo nuomonę, priderančiomis pajamomis bei tinkama provizija, kuria šie galėtų išsilaikyti ir mylimo Dievo tarnystei prie anos bažnyčios pasiliktų.