Pamaris

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną. Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s.

Šaltinis: Alfonsas Eidintas, Alfredas Bumblauskas, Antanas Kulakauskas, Mindaugas Tamošaitis, Lietuvos istorija (2013 m.)

Grėsmingas jis buvo ir Lenkijai, nes tebevaldė Pamarį – vienintelį Lenkijos išėjimą prie jūros. Tačiau Lenkijai nebuvo taip sunku, kaip Lietuvai.

Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)

1466 m. Torne buvo pasirašyta taika, kuria ordinas pasidarė Lenkijos vasalu ir perleido jai daug žemių. Lenkija atgavo savo Pamarį, Dancigą ir — buvusiam aisčių krašte — Elbingą, Marijenburgą ir visą Varmijos vyskupystę.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Galop 1093 metų pradžioje Vladislovas Hermanas, surinkęs gausias karines pajėgas, kokių lig tol dar niekada nebuvo išvestų į kovos su pamarėnais laukus, įsiveržė į jų kraštą.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)

artimiausias ir saugiausias herulų kelias vingiavo į Šiaurę per Pamarį, Kujaviją ir Mazoviją į Prūsiją