Lenčica

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pasiuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palatinum) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rumpoldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Jogaila dar kartą pasitaręs su savo didikais, atsakė, kad apie tokį svarbų reikalą, kuris liečia Lenkiją ir Lietuvą, suvažiavime per mažai esą didikų ir riterių ir dėl to negalįs nieko galutinai atsakyti. Tada lietuvių delegacija Vytauto vardu griežtai pareiškė: ar Jogailai patiks ar nepatiks — Vytautas vis tiek karūną priims ir ant savo galvos užsidės^3 ). Paskum Vytauto pasiuntiniai greit išvyko iš Lenčicos.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Tada jie kreipėsi į Jogailą, klausdami: ar jis padės „išgamai“ Vytautui, jei jie kovotų dėl Žemaitijos susigrąžinimo. Bet 1409 m. visuotiname Lenčicos suvažiavime, kur turėjo būti tas klausimas išspręstas, gavo viršų bendradarbiavimo idėja su Lietuva. — Ordinui buvo trumpai atsakyta: jei jis pultų Žemaitiją, tada Jogaila užpultų Prūsus, nes „Lietuvos priešus laikome savais”^1 ).

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką. Jogaila, užimtas pasitarimais su kryžiuočiais, nesiskubino atsakyti Lietuvos delegatams.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat bemaž tuo pačiu metu Vytenis lyg niekur nieko, tarytum tėvynė būtų visiškai saugi nuo prieV y te n is įsiv e ržia į šo, Mazovijos pasieniais įsiL en k iją ir u žim a Lenveržė, sutelkęs žygiui tūksčicą tantį aštuonis šimtus raitelių, į Lenčicos kraštą. Dėjosi šitai sekmadienį, todėl į miestą buvo prigužėję iš aplinkinių kaimų į pamaldas galybė kaimiečių ir bajorų. Tiesiai iš kelio, niekieno nelauktas, Vytenis užėmė miestą, kova ir grėsmė artėjo prie bažnyčios, padrikai puolančius karius bažnyčioje užsidariusi minia, iš siaubo įgavusi drąsos, atstūmė; į besiartinančius jie svaidė viską, kas tik pakliuvo po ranka, vis dėlto, kai užsidegė aplinkiniai namai, nuo dūmų ir liepsnos daugelis žuvo, galop bažnyčia buvo užimta ir išplėšta.

Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)

Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų;