Lenčica – istorinė vieta, minima Lietuvos ir Lenkijos politinių santykių istorijoje. 1409 m. visuotiniame Lenčicos suvažiavime įsitvirtino bendradarbiavimo su Lietuva idėja: Lenkija įsipareigojo laikyti Lietuvos priešus savais ir grasino Ordinui atsaku, jei šis pultų Žemaitiją. 1429 m. birželio 18 d. į Lenčicą atvykę Vytauto pasiuntiniai įteikė Jogailai jo laišką, tačiau valdovas, tuo metu besitariantį su kryžiuočių pasiuntiniais, neskubėjo atsakyti. Šioje misijoje dalyvavo Vilniaus vaivada Gedgaudas ir maršalka Rumbaudas. Kitas šaltinis Lenčicą sieja su dramatišku karo epizodu: per vieną išpuolį lietuvių kariuomenė, anot kronikos, bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, tarp jų kunigų ir prelatų.
Jogaila dar kartą pasitaręs su savo didikais, atsakė, kad apie tokį svarbų reikalą, kuris liečia Lenkiją ir Lie tuvą, suvažiavime per mažai esą didikų ir riterių ir dėl to negalįs nieko galutinai atsakyti. Tada lietuvių delegacija Vytauto vardu griežtai pareiškė: ar Jogailai patiks ar nepatiks — Vytautas vis tiek karūną priims ir ant savo galvos užsidės^3 ). Paskum Vy tauto pasiuntiniai greit išvyko iš Lenčicos.
Šaltinis mini Lenčicos bažnyčią, kurioje per Sekmines buvo nužudyta 400 krikščionių, tarp jų kunigų ir prelatų; tai 1985 m. leidinyje perteiktas kronikos autoriaus aprašymas.
Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pasiuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palatinum) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rumpoldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Jogaila dar kartą pasitaręs su savo didikais, atsakė, kad apie tokį svarbų reikalą, kuris liečia Lenkiją ir Lietuvą, suvažiavime per mažai esą didikų ir riterių ir dėl to negalįs nieko galutinai atsakyti. Tada lietuvių delegacija Vytauto vardu griežtai pareiškė: ar Jogailai patiks ar nepatiks — Vytautas vis tiek karūną priims ir ant savo galvos užsidės^3 ). Paskum Vytauto pasiuntiniai greit išvyko iš Lenčicos.
Tada jie kreipėsi į Jogailą, klausdami: ar jis padės „išgamai“ Vytautui, jei jie kovotų dėl Žemaitijos susigrąžinimo. Bet 1409 m. visuotiname Lenčicos suvažiavime, kur turėjo būti tas klausimas išspręstas, gavo viršų bendradarbiavimo idėja su Lietuva. — Ordinui buvo trumpai atsakyta: jei jis pultų Žemaitiją, tada Jogaila užpultų Prūsus, nes „Lietuvos priešus laikome savais”^1 ).
Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką. Jogaila, užimtas pasitarimais su kryžiuočiais, nesiskubino atsakyti Lietuvos delegatams.
Mat bemaž tuo pačiu metu Vytenis lyg niekur nieko, tarytum tėvynė būtų visiškai saugi nuo prieV y te n is įsiv e ržia į šo, Mazovijos pasieniais įsiL en k iją ir u žim a Lenveržė, sutelkęs žygiui tūksčicą tantį aštuonis šimtus raitelių, į Lenčicos kraštą. Dėjosi šitai sekmadienį, todėl į miestą buvo prigužėję iš aplinkinių kaimų į pamaldas galybė kaimiečių ir bajorų. Tiesiai iš kelio, niekieno nelauktas, Vytenis užėmė miestą, kova ir grėsmė artėjo prie bažnyčios, padrikai puolančius karius bažnyčioje užsidariusi minia, iš siaubo įgavusi drąsos, atstūmė; į besiartinančius jie svaidė viską, kas tik pakliuvo po ranka, vis dėlto, kai užsidegė aplinkiniai namai, nuo dūmų ir liepsnos daugelis žuvo, galop bažnyčia buvo užimta ir išplėšta.
Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų;