Po pareiškimo Jogailai Vytauto pasiuntiniai greitai išvyko iš Lenčicos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Jogaila dar kartą pasitaręs su savo didikais, atsakė, kad apie tokį svarbų reikalą, kuris liečia Lenkiją ir Lie tuvą, suvažiavime per mažai esą didikų ir riterių ir dėl to negalįs nieko galutinai atsakyti. Tada lietuvių delegacija Vytauto vardu griežtai pareiškė: ar Jogailai patiks ar nepatiks — Vytautas vis tiek karūną priims ir ant savo galvos užsidės^3 ). Paskum Vy tauto pasiuntiniai greit išvyko iš Lenčicos.
1409 m. visuotiniame Lenčicos suvažiavime viršų gavo bendradarbiavimo su Lietuva idėja.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 194
Tada jie kreipėsi į Jogailą, klausdami: ar jis padės „išgamai“ Vytautui, jei jie kovotų dėl Žemaitijos susigrąžinimo. Bet 1409 m. visuotiname Lenčicos suvažiavime, kur turėjo būti tas klausimas išspręstas, gavo viršų bendradarbiavimo idė ja su Lietuva. — Ordinui buvo trumpai atsakyta: jei jis pultų Žemaitiją, tada Jogaila užpultų Prūsus, nes „Lietuvos priešus laikome savais”^1 ).
1429 m. birželio 18 d. Vytauto pasiuntiniai Lenčicoje įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vy tauto laišką. Jogaila, užimtas pasitarimais su kryžiuočiais, nesi skubino atsakyti Lietuvos delegatams.
1429 m. birželio 18 d. Vytauto delegatai Gedgaudas ir Rumbaudas atvyko į Lenčicą ir įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pa siuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palati num) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rum poldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vy tauto laišką.
Vytenis su 1800 raitelių įsiveržė į Lenčicos kraštą ir netikėtu antpuoliu užėmė Lenčicos miestą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 169
Mat bemaž tuo\npačiu metu Vytenis lyg niekur nieko, tarytum tėvynė\nbūtų visiškai saugi nuo prie-\nV y te n is\nįsiv e ržia\nį\nšo, Mazovijos pasieniais įsi-\nL en k iją ir u žim a Len-\nveržė, sutelkęs žygiui tūks-\nčicą\ntantį aštuonis šimtus raitelių,\nį Lenčicos kraštą. Dėjosi šitai\nsekmadienį, todėl į miestą buvo prigužėję iš aplinkinių\nkaimų į pamaldas galybė kaimiečių ir bajorų. Tiesiai\niš kelio, niekieno nelauktas, Vytenis užėmė miestą, ko\nva ir grėsmė artėjo prie bažnyčios, padrikai puolan\nčius karius bažnyčioje užsidariusi minia, iš siaubo įga\nvusi drąsos, atstūmė; į besiartinančius jie svaidė vis\nką, kas tik pakliuvo po ranka, vis dėlto, kai užsidegė\naplinkiniai namai, nuo dūmų ir liepsnos daugelis žuvo,\ngalop bažnyčia buvo užimta ir išplėšta.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dėjosi šitai sekmadienį, todėl į miestą buvo prigužėję iš aplinkinių kaimų į pamaldas galybė kaimiečių ir bajorų. Tiesiai iš kelio, niekieno nelauktas, Vytenis užėmė miestą, ko va ir grėsmė artėjo prie bažnyčios, padrikai puolan čius karius bažnyčioje užsidariusi minia, iš siaubo įga vusi drąsos, atstūmė; į besiartinančius jie svaidė vis ką, kas tik pakliuvo po ranka, vis dėlto, kai užsidegė aplinkiniai namai, nuo dūmų ir liepsnos daugelis žuvo, galop bažnyčia buvo užimta ir išplėšta. Po to kariai buvo pasiųsti plėšti aplinkinių kaimų, kuriuos jie per trumpą laiką klaikiai nusiau- N u žu d o m a s K a zim ie- bė. Tuo tarpu Kazimieras, ras, L en čico s ku n i- Lenčicos kunigaikštis, sku- g a ik štis biai apginkluoja kovai su staiga pasirodžiusiu priešu greitosiomis sutelktą būrį, pasivijęs lietuvius netoli Sochačevo, stoja į kovą, kur kas didesnę narsą rody damas, nei susilaukdamas sėkmės.