Po pareiškimo Jogailai Vytauto pasiuntiniai greitai išvyko iš Lenčicos.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Jogaila dar kartą pasitaręs su savo didikais, atsakė, kad apie tokį svarbų reikalą, kuris liečia Lenkiją ir Lietuvą, suvažiavime per mažai esą didikų ir riterių ir dėl to negalįs nieko galutinai atsakyti. Tada lietuvių delegacija Vytauto vardu griežtai pareiškė: ar Jogailai patiks ar nepatiks — Vytautas vis tiek karūną priims ir ant savo galvos užsidės^3 ). Paskum Vytauto pasiuntiniai greit išvyko iš Lenčicos.
1409 m. visuotiniame Lenčicos suvažiavime viršų gavo bendradarbiavimo su Lietuva idėja.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 194
Tada jie kreipėsi į Jogailą, klausdami: ar jis padės „išgamai“ Vytautui, jei jie kovotų dėl Žemaitijos susigrąžinimo. Bet 1409 m. visuotiname Lenčicos suvažiavime, kur turėjo būti tas klausimas išspręstas, gavo viršų bendradarbiavimo idėja su Lietuva. — Ordinui buvo trumpai atsakyta: jei jis pultų Žemaitiją, tada Jogaila užpultų Prūsus, nes „Lietuvos priešus laikome savais”^1 ).
1429 m. birželio 18 d. Vytauto pasiuntiniai Lenčicoje įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką. Jogaila, užimtas pasitarimais su kryžiuočiais, nesiskubino atsakyti Lietuvos delegatams.
1429 m. birželio 18 d. Vytauto delegatai Gedgaudas ir Rumbaudas atvyko į Lenčicą ir įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
PDF 237
Kai sužinojo, kad kryžiuočių pasiuntinys, Tomo komtūras, atvyko pas Jogailą į Lenčicą, pasiuntė ten ir Vytautas savo delegatus: Vilniaus vaivadą (palatinum) Gedgaudą (Gedigoldum) ir maršalką Rumbaudą (Rumpoldum). Atvykę jie į Lenčicą (1429 VI. 18), įteikė Jogailai Vytauto laišką.
Vytenis su 1800 raitelių įsiveržė į Lenčicos kraštą ir netikėtu antpuoliu užėmė Lenčicos miestą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 169
Mat bemaž tuo pačiu metu Vytenis lyg niekur nieko, tarytum tėvynė būtų visiškai saugi nuo prieV y te n is įsiv e ržia į šo, Mazovijos pasieniais įsiL en k iją ir u žim a Lenveržė, sutelkęs žygiui tūksčicą tantį aštuonis šimtus raitelių, į Lenčicos kraštą. Dėjosi šitai sekmadienį, todėl į miestą buvo prigužėję iš aplinkinių kaimų į pamaldas galybė kaimiečių ir bajorų. Tiesiai iš kelio, niekieno nelauktas, Vytenis užėmė miestą, kova ir grėsmė artėjo prie bažnyčios, padrikai puolančius karius bažnyčioje užsidariusi minia, iš siaubo įgavusi drąsos, atstūmė; į besiartinančius jie svaidė viską, kas tik pakliuvo po ranka, vis dėlto, kai užsidegė aplinkiniai namai, nuo dūmų ir liepsnos daugelis žuvo, galop bažnyčia buvo užimta ir išplėšta.
Lenčicos bažnyčioje lietuvių kariuomenė nužudė 400 krikščionių, tarp jų kunigų ir prelatų.
Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
PDF 183
Tais pačiais metais Vytenis, Lietuvos karaliaus sūnus, įsibrovė su aštuoniais šimtais vyrų į Lenkijos žemę540 ir per sekmines (birželio 6), kai Lenčicos bažnyčios kanauninkai, kunigai ir kiti dvasininkai, apsivilkę iškilmių arnotais, ėjo procesiją, žiauriai juos užpuolė, o bažnyčioje nužudė 400 krikščionių, kunigų ir prelatų;