Santrauka
1274 m. kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, kad lietuviai ir žemaičiai nesikištų į prūsų karą. Sūduvos prūsai ir jiems padėję žemaičiai nusiaubė Kulmo kraštą, bet prie Liubavos pasitraukė nuo kryžiuočių puolimo. Prūsai ir žemaičiai prie Liubavos iš pasalų užpuolė grobio ieškojusius kryžiuočius ir padarė jiems didelį pralaimėjimą.
Laikotarpis ir datos
Nenurodyta
Dalyviai ir vaidmenys
Nenurodyta
Eiga
Nenurodyta
Rezultatas
Nenurodyta
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 1274 m. kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, kad lietuviai ir žemaičiai nesikištų į prūsų karą.
| c-001 | |||
t-002 Sūduvos prūsai ir jiems padėję žemaičiai nusiaubė Kulmo kraštą, bet prie Liubavos pasitraukė nuo kryžiuočių puolimo.
| c-002 | |||
t-003 Prūsai ir žemaičiai prie Liubavos iš pasalų užpuolė grobio ieškojusius kryžiuočius ir padarė jiems didelį pralaimėjimą.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: 1274 m. kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, kad lietuviai ir žemaičiai nesikištų į prūsų karą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131
Puslapis 130
1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve tima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu viai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko kios pagalbos prieš kryžiuo čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi ją nežygiuotų Žemaitijoje su telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie niais būriais, be kovos ženklų.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Sūduvos prūsai ir jiems padėję žemaičiai nusiaubė Kulmo kraštą, bet prie Liubavos pasitraukė nuo kryžiuočių puolimo.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko kios pagalbos prieš kryžiuo čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi ją nežygiuotų Žemaitijoje su telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie niais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš tą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa galbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi somis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra dėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry žiuočių riteriai, džiaugdamie si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi sklaidė grobio ieškoti ir sto vyklos plėšti; jie puolė, ne pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Prūsai ir žemaičiai prie Liubavos iš pasalų užpuolė grobio ieškojusius kryžiuočius ir padarė jiems didelį pralaimėjimą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Kry žiuočių riteriai, džiaugdamie si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi sklaidė grobio ieškoti ir sto vyklos plėšti; jie puolė, ne pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs. Kai prūsai ir žemaičiai, kurie pabėgę slapstė si netoli stovyklos brūzgynuose, tykodami progos su rengti pasalas, iš žvalgų sužinojo, jog priešas, jausda masis išvargęs po žygio ir saugus po pergalės, plėši kauja visiškai nesirūpindamas apsauga, tai, kariškai staiga susirikiavę, iššoko iš miškų ir užpuolė grobio ieškotojus, juos žudydami. Tada kryžiuočiai patyrė di delį pralaimėjimą: jie neteko kariuomenės, kautynėse krito karo vadai magistras Henrikas ir maršalas Dit- richas.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|