Santrauka
Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą. Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą. Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia | ||
|---|---|---|---|---|
t-001 Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą.
| c-001 | |||
t-002 Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą.
| c-002 | |||
t-003 Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
| c-003 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131
Puslapis 130
1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve tima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu viai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko kios pagalbos prieš kryžiuo čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi ją nežygiuotų Žemaitijoje su telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie niais būriais, be kovos ženklų.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Šią naują pilį, esančią per vieną mylią nuo Kauno, pavadino Gotesverderiu. Įkurdinęs čia K ry žiu o č ia i p a sta to stiprią įgulą, magistras Hen- L ie tu v o je p ilį rikas su likusia kariuomene patraukė krašto niokoti. Su grįžęs po to į Prūsiją, paragino maršalą Šindekopfą, ne seniai sutelktos kariuomenės vadą, vėl žygiuoti į Lie tuvą— ir tam, kad nauja pilis būtų geriau ginama, ir tam, kad priešas, nuniokojus jo valdas, būtų toliau nustumtas.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|
Santrauka: Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Prasidėjo iš tie sų žiaurus mūšis: ir vieni, ir kiti puolė iš paskutiniųjų. Kovos lauke krito tūkstan tis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo jant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi no riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi durdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau si ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš sekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti.
| teiginio_tipas | saltinio_teiginys |
|---|