Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą. Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą. Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū \nsus ir m u ša k r y ž iu o \nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų.
Šią naują pilį, esančią per vieną mylią nuo Kauno, pavadino Gotesverderiu. Įkurdinęs čia K ry žiu o č ia i p a sta to stiprią įgulą, magistras Hen- L ie tu v o je p ilį rikas su likusia kariuomene patraukė krašto niokoti. Su grįžęs po to į Prūsiją, paragino maršalą Šindekopfą, ne seniai sutelktos kariuomenės vadą, vėl žygiuoti į Lie tuvą— ir tam, kad nauja pilis būtų geriau ginama, ir tam, kad priešas, nuniokojus jo valdas, būtų toliau nustumtas.
Prasidėjo iš tie sų žiaurus mūšis: ir vieni, ir kiti puolė iš paskutiniųjų. Kovos lauke krito tūkstan tis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo jant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi no riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi durdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau si ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš sekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti.
Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū \nsus ir m u ša k r y ž iu o \nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų.