Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131 ## Puslapis 130 1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams kokios pagalbos prieš kryžiuočius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsiją nežygiuotų Žemaitijoje sutelkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavieniais būriais, be kovos ženklų.
Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 249
Šią naują pilį, esančią per vieną mylią nuo Kauno, pavadino Gotesverderiu. Įkurdinęs čia K ry žiu o č ia i p a sta to stiprią įgulą, magistras HenL ie tu v o je p ilį rikas su likusia kariuomene patraukė krašto niokoti. Sugrįžęs po to į Prūsiją, paragino maršalą Šindekopfą, neseniai sutelktos kariuomenės vadą, vėl žygiuoti į Lietuvą— ir tam, kad nauja pilis būtų geriau ginama, ir tam, kad priešas, nuniokojus jo valdas, būtų toliau nustumtas.
Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Prasidėjo iš tiesų žiaurus mūšis: ir vieni, ir kiti puolė iš paskutiniųjų. Kovos lauke krito tūkstantis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuojant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vidurdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gausi ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų išsekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti.
Kryžiuočių riterių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu ir reikalavo priesaikos, kad lietuviai bei žemaičiai nesikiš į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Atrodė, jog kryžiuočiams šį 5* 131 ## Puslapis 130 1274 m eta i Ž em a ičia i gina p r ū sus ir m u ša k r y ž iu o čius karą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas jėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti svetima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietuviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams kokios pagalbos prieš kryžiuočius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsiją nežygiuotų Žemaitijoje sutelkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavieniais būriais, be kovos ženklų.