Kryžiuočių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas priesaikos nesikišti į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū \nsus ir m u ša k r y ž iu o \nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų.
Magistras Henrikas, įkurdinęs stiprią įgulą Gotesverderio pilyje prie Kauno, su likusia kariuomene niokojo kraštą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 249
Šią naują pilį, esančią per vieną mylią nuo Kauno, pavadino Gotesverderiu. Įkurdinęs čia K ry žiu o č ia i p a sta to stiprią įgulą, magistras Hen- L ie tu v o je p ilį rikas su likusia kariuomene patraukė krašto niokoti. Su grįžęs po to į Prūsiją, paragino maršalą Šindekopfą, ne seniai sutelktos kariuomenės vadą, vėl žygiuoti į Lie tuvą— ir tam, kad nauja pilis būtų geriau ginama, ir tam, kad priešas, nuniokojus jo valdas, būtų toliau nustumtas.
Mūšyje kryžiuočiai neteko ordino magistro Henriko ir dvidešimt šešių kilmingųjų ordino riterių.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 251
Prasidėjo iš tie sų žiaurus mūšis: ir vieni, ir kiti puolė iš paskutiniųjų. Kovos lauke krito tūkstan tis lietuvių, tačiau ir kryžiuočiai neteko (neskaičiuo jant paprastų karių) dvidešimt šešių kilmingųjų ordi no riterių bei paties vado — ordino magistro Henriko; kadangi abiejų šalių nuostoliai rodėsi vienodi, ligi vi durdienio nebuvo aišku, katron pusėn krypsta sėkmė. Gal ir buvo pamato tikėtis pergalės, tačiau Kęstutis bei Algirdas nenorėjo puoselėti abejotinų vilčių: abu gerokai nuogąstavo, kad jų kariuomenė, ne tokia gau si ir ne taip gerai ginkluota (be to, smarkiai kovų iš sekinta), ilgainiui neprarastų drąsos ir nepasileistų bėgti.
Kryžiuočių riterių magistras Henrikas atnaujino santarvę su Germantu ir reikalavo priesaikos, kad lietuviai bei žemaičiai nesikiš į prūsų karą.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 130
Atrodė, jog kryžiuočiams šį\n5*\n131\n\n## Puslapis 130\n\n1274 m eta i\nŽ em a ičia i gina p r ū \nsus ir m u ša k r y ž iu o \nčius\nkarą pavyks užbaigti tada, kai sutrauks iš karto visas\njėgas ir neleis priešui kokiu nors būdu pasinaudoti sve\ntima pagalba. Tuo metu kryžiuočių riterių magistras\nbuvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su\nGermantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu\nviai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios\npriežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko\nkios pagalbos prieš kryžiuo\nčius, tačiau nieko negalėjo\npadaryti, kad slapta į Prūsi\nją nežygiuotų Žemaitijoje su\ntelkta kariuomenė, remiama\natskirų asmenų, tiesa, pavie\nniais būriais, be kovos ženklų.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Tuo metu kryžiuočių riterių magistras buvo Henrikas: jis pirmiausia atnaujino santarvę su Germantu, reikalaudamas, kad šis prisiektų, jog lietu viai bei žemaičiai nesikiš j prūsų karą. Dėl tos pačios priežasties valdovas neleido viešai teikti prūsams ko kios pagalbos prieš kryžiuo čius, tačiau nieko negalėjo padaryti, kad slapta į Prūsi ją nežygiuotų Žemaitijoje su telkta kariuomenė, remiama atskirų asmenų, tiesa, pavie niais būriais, be kovos ženklų. Nusiaubę Kulmo kraš tą, Sūduvos prūsai kartu su žemaičiais, atėjusiais į pa galbą, sustojo prie Liubavos, tačiau, kryžiuočiams vi somis jėgomis ėmus juos pulti, neišdrįso atvirai pra dėti mūšio ir, be tvarkos pabėgę, palikę stovyklą ir gurguoles, išsislapstė artimiausiuose miškuose. Kry žiuočių riteriai, džiaugdamie si nekruvina pergale, tuojau pat be jokios tvarkos išsi sklaidė grobio ieškoti ir sto vyklos plėšti; jie puolė, ne pasirūpinę saugumu, vytis paskutiniųjų priešo būrių ir apskritai elgėsi, nelyginant bet koks pavojus būtų praėjęs.
Susietas teiginys: t-004
Susieti teiginiai: t-004