Salyno sutartis

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

b. Salyno suvažiavimas ir jo reikšmė. — 1396 m. jau buvo padarytos paliaubos, o 1398.IV.23 d. surašyta preliminarinė taika Gardine, kur, be kitų, iš ordino pusės dalyvavo komtūrai: Elbingo — Kyburgas ir Ragainės -— M. Salzbacbas^4. Tą patį rudenį (X.12), susivažiavę arti Nevėžio žiočių Nemuno saloje — « Salyne », kiek žemiau Kulautuvos^5 , Vytautas ir K. Jungingenas galutinai patvirtino sutartį^6.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

1398 m. Gardine padarė preliminarinę (prirengiamąją) sutartį, kuria Vytautas: 1. Atidavė Ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir pasižadėjo jam padėti pastatyti dvi ar tris pilis. 2. Abi pusės prižadėjo paleisti belaisvius, jų skaičiuj ir Vytauto brolį Zigmantą. 3. Vytautas padės užkariauti Ordinui Pskovą, o šis Vytautui — Naugardą D. 4. Nepraleis jokios kariuomenės per savo žemes, einančios prieš kryžiuočius. 5. Jei Ordinas pageidautų, Vytautas turi, jei tokia jo būtų valia, pasistengti, kad ta sutartis būtų patvirtinta Jogailos^1 ). Iškilmingas tos sutarties ratifikavimas (patvirtinimas) įvyko tų pačių metų spalių 12 d. Salyno saloj (Nemune). Dalyvavo Prūsų ir Livonijos Ordinų magistrai, Varmijos ir Sambijos vyskupai ir daug komtūrų. Iš lietuvių pusės dalyvavo Vytautas su žmona Ona, daugybė kunigaikščių, bajorų ir palydovų.

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

sta 1398 m. spalių mėn. 12 d. Salyne Vytauto ir kryžiuočių magistro suvažiavimas^1 ). Vytautas atvyko su puikia ir gausia svita. Čia jisai, laikydamas save aukščiausiu Lietuvos kun. (nors tas titulas priklausė tik Jogailai; jo vartojimas, sako Koch., yra aiškus Vytauto stokojimas lojalumo Jogailai ir Lenkijai), atidavė Ordinui visą Žemaitiją^2 ), o iškilmingai patvirtindamas visus reikalavimus kryžiuočių, besigrumiančių tuo metu su Lenkija dėl Dobrynės, nutraukė visus ryšius su Karūna

Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)

Šiaip ar taip Vytauto užsimojimai, grasinimai Lenkijai, buvo jo galybės ženklas. Tą jis pareiškė ir tame suvažiavime, tituluodamas save „aukščiausiuoju Lietuvos ir Rusijos kun.“, ir kas labiausiai ypatinga, kad leido savo kunigaikščiams ir didikams paskelbti save Lietuvos ir Rusijos karalium. Visa tai buvo Vytauto galybės gestas Lenkijos pusėn, grasinimas unijai.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Salyno « amžinoji » taika, kurios pastovus įgyvendinimas būtų reiškęs ne tik grynai lietuvių gyvenamų žemių atidavimą ordinui, bet ir visišką Lietuvos nustūmimą nuo jūros, palietė dar kitus

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlyginimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsakymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai — ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo Karūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuočiams užleido visus Žemaičius. Salyno akte pirmą kartą apytikriai buvo nužymėtos ordinui tenkančių žemių sienos. Žemaičiuose jos ėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo pratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli dabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos valdų.