Santrauka
Salyno sutartis buvo 1398 m. Vytauto ir didžiojo magistro susitarimas, galutinai patvirtintas Nemuno saloje Salyne spalio 12 d. Ivinskis ją apibūdina kaip aktą, kuriuo Vytautas užleido ordinui visus Žemaičius, pirmą kartą apytikriai nužymėjo ordinui tenkančių žemių sienas ir kuriame Salyno „amžinoji“ taika būtų reiškusi Lietuvos nustūmimą nuo jūros. 1930 m. veikale sutartis papildomai aiškinama kaip Vytauto galybės demonstracija Lenkijos pusėn ir grasinimas unijai.
Laikotarpis ir datos
1398 m. spalio 12 d.
Dalyviai ir vaidmenys
- Vytautas: sutarties patvirtintojas iš Lietuvos pusės.
- Ona: Vytauto žmona, dalyvavusi Salyno suvažiavime.
- Prūsų ir Livonijos ordinų magistrai: sutarties patvirtintojai.
Eiga
Po preliminarios Gardino taikos sutartis buvo iškilmingai ratifikuota Salyno saloje.
Rezultatas
Sutartimi Vytautas užleido ordinui Žemaitiją ir ryškiai paaštrino santykius su Lenkija.
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-001 1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. | c-001 | |
| t-003 Salyno sutartimi Vytautas užleido ordinui visus Žemaičius ir pirmą kartą apytikriai nužymėjo ordinui tenkančių žemių sienas. | c-003 | |
| t-004 Ivinskis pabrėžia, kad Salyno amžinosios taikos įgyvendinimas būtų reiškęs Lietuvos nustūmimą nuo jūros. | c-004 | |
| t-005 Salyno suvažiavimo puotoje Vytautas buvo paskelbtas Lietuvos karaliumi. | c-005 | |
| t-007 Salyne Vytautas elgėsi kaip aukščiausiasis Lietuvos ir Rusijos kunigaikštis, atidavė Ordinui visą Žemaitiją ir nutraukė ryšius su Karūna. | c-007 | |
| t-008 Šiame veikale Salyno sutartis aiškinama kaip Vytauto galybės gestas Lenkijai ir grasinimas unijai. | c-008 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: 1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
1398 m. buvo padarytas laikinis susitarimas, o kiek vėliau įvyko iškilmingas Vytauto ir magistro susitikimas, kurio metu buvo pasirašyta taikos sutartis. Susitikimas buvo Salyne (sala Nemune, buvusi apie dabartinę Kulautuvą). Nuo pasirašymo vie- tos ir sutartis vadinama Salyno sutartim. Ja Vytautas sutiko už- leisti ordinui Žemaičius iki pat Nevėžio; ordinui, be to, buvo pa- likta šiaurinė Suvalkų krašto dalis (anapus linijos, einančios nuo Salyno tiesiog į Šešupę, ir kairysis Šešupės krantas).
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Salyno sutartimi Vytautas ordinui užrašė Žemaičius iki Nevėžio ir pusę Sūduvos.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pasilikdamas sau Nevėžio žiotis, Vytautas kryžiuo čiams užleido visus Žemaičius. Salyno akte pirmą kartą apytikriai buvo nužymėtos ordinui tenkančių žemių sienos. Žemaičiuose jos ėjo Nevėžio tėkme, o jo aukštupyje nuo Vaišvilčių kaimo buvo pratęstos (Mūšos upe, Smardonės upeliu, Apaščios ežeru, netoli dabartinių Biržų), paskui tiesiai į šiaurę iki Pskovo respublikos valdų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Ivinskis Salyno taiką aiškina kaip galimą Lietuvos ir ordino santykių pervartą, jei ji būtų pastoviai įgyvendinta.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Toliau siena apytikriai buvo nužymėta upė mis (Šešupė, Neta, Bebras, Narevas). Vėlesnėmis lietuvių gyven vietėmis žymint, kryžiuočiai gavo anksčiau sūduvių gyventos žemės dalį linijoje į vakarus nuo Zapyškio, Kazlų-Rūdos, Marijam polės, S. Kalvarijos. Salyno « amžinoji » taika, kurios pastovus įgyvendinimas būtų reiškęs ne tik grynai lietuvių gyvenamų žemių atidavimą ordinui, bet ir visišką Lietuvos nustūmimą nuo jūros, palietė dar kitus
| teiginio_tipas | interpretacija |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Salyno suvažiavime bajorai Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi nimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių. Į iškilmingą ir visą savaitę trukusį Salyno suvažiavimą kartu su Vytautu buvo atvykę kunigaikščių, žymių jo didikų ir bajorų, kurie per Prūsų ir Livonijos magistrų surengtą puotą Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi. Tai turėjo būti atsa kymas į karalienės Jadvygos reikalavimą, kad Vytautas Lenkijai — ženklan didžiosios Lietuvos kunigaikštijos priklausomybės nuo Karūnos -— mokėtų tam tikrą mokestį^7.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Ši citata pabrėžia 1930 m. veikalo interpretaciją, kad Salyno akte Vytautas elgėsi kaip savarankiškas valdovas ir atidavė Ordinui visą Žemaitiją.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Tuo tikslu, t. y. gauti iš Ordino pagalbos ir įvyk sta 1398 m. spalių mėn. 12 d. Salyne Vytauto ir kryžiuočių ma gistro suvažiavimas^1 ). Vytautas atvyko su puikia ir gau sia svita. Čia jisai, laikydamas save aukščiausiu Lietuvos kun. (nors tas titulas priklausė tik Jogailai; jo vartojimas, sako Koch., yra aiškus Vytauto stokojimas lojalumo Jogailai ir Lenkijai), atidavė Ordinui visą Žemaitiją^2 ), o iškilmingai patvirtindamas visus reikalavimus kryžiuočių, besigrumiančių tuo metu su Len kija dėl Dobrynės, nutraukė visus ryšius su Karūna, žinodamas, kad savarankiškumas, o ypač nedraugingas Lietuvos pasielgi mas su Lenkija, negalėjo būti jos toleruojamas.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1930 m. veikale Salyno sutartis tiesiogiai vadinama Vytauto galybės ženklu ir grasinimu unijai.
Šaltinis: Vytautas Didysis 1350-1430 (1930 m.)
Šiaip ar taip Vy tauto užsimojimai, grasinimai Lenkijai, buvo jo galybės ženklas. Tą jis pareiškė ir tame suvažiavime, tituluodamas save „aukščiau siuoju Lietuvos ir Rusijos kun.“, ir kas labiausiai ypatinga, kad leido savo kunigaikščiams ir didikams paskelbti save Lietuvos ir Rusijos karalium. Visa tai buvo Vytauto galybės gestas Len kijos pusėn, grasinimas unijai.
| teiginio_tipas | interpretacija |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |