Santrauka
Valdžia, norėdama sudaryti krašte carui atsidavusį visuomenės sluoksnį, tų dvarų žemę išdalino valstiečiams, tereikalaudama mokėti palyginti labai mažą činšą (bajoriškųjų valstiečių būklė buvo daug sunkesnė).
Teiginiai
| Teiginys | Kontekstas | Pagrindžia |
|---|---|---|
| t-005 Vytautas ir Ordinas pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių valstiečių. | c-001 c-004 | |
| t-006 Činšininkas citatoje aiškinamas kaip duoklininkas, tai yra duoklę mokantis valstietis. | c-003 | |
| t-007 Vytautas Ordinui aiškino, kad vadinamieji „czinshaftige“ buvo asmenys, mokėję duokles bajorams. | c-002 | |
| t-008 Karalienė teigė, kad Lietuva jai turi mokėti činšą, nes Jogaila kraštą jai atidavė kaip vestuvinę dovaną. | c-005 | |
| t-009 1632 m. Akademijos rektorius Frizijus iš 800 auksinų metinio činšo Valerijono bursai mokėjo 400 auksinų. | c-006 | |
| t-010 Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo. | c-007 |
Reikšmingi paminėjimai
Santrauka: Vytautas ir Ordinas pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių valstiečių.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Pasižadėdamas ordinui padėti užimti Žemaičius, Vytautas sutiko ten jam pastatyti dvi naujas pilis. Jos turėjo reikšti atlygi nimą už Vytauto sunaikintąsias ordino pilis prie Nemuno per 1392 m. atsimetimą. Ordino ir Vytauto santykiams buvo reikšminga, kai abi pusi pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių ir nelaisvu valstiečių.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas Ordinui aiškino, kad vadinamieji „czinshaftige“ buvo asmenys, mokėję duokles bajorams.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
tas aiškino, jog kryžiuočiai prie valstiečių (« gebuwer ») yra priskaitę tokius laisvus žmones, kurie esą giminiavęsi net su tvirtais bajo rais^21. Plačiai išdėstydamas ordinui luominius santykius Žemai čiuose, kur tada dar buvo daug laisvų ūkininkų, Vytautas tesutiko grąžinti tik tuos, kurie anksčiau buvo priklausę bajorams, buvę jų « eygene » — baudžiauninkai, arba jiems mokėję duokles — vadi namieji « czinshaftige ».
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Činšininkas citatoje aiškinamas kaip duoklininkas, tai yra duoklę mokantis valstietis.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
c. Žemaičių sukilimai. — Ilgas ir įkyrus aiškinimasis su Vy tautu, kas Žemaičiuose yra laisvas ir kas činšininkas — duoklinin kas, nieko gera nedavė.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Vytautas ir Ordinas pasižadėjo iš kito krašto nepriiminėti činšą mokančių valstiečių.
Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)
Grįžęs iš laimingai baig tos Smolensko operacijos, 1404 rugpiūčio viduryje Vytautas su didžiuoju magistru susivažiavo prie Lampėdžių (arti Kauno) Ritters werderio saloje^33. Jis rodė ordinui didelį palankumą. Akivaizdoje savo žymiųjų didikų, kurie patvirtino susitarimus su Konradu Jungingenu, Vytautas pažadėjo per dešimtį metų nepriiminėti iš ordino žemių (Žemaičių) činšininkų.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | aukstas |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Karalienė teigė, kad Lietuva jai turi mokėti činšą, nes Jogaila kraštą jai atidavė kaip vestuvinę dovaną.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
144
Puslapis 161
Il KNYGA keti činšą, kuris jai iš Lietuvos priklausantis, kadangi šis kraštas karaliaus Vladislovo Jogailos jai atiduotas kaip vestuvinė do vana. Vytautas, gavęs tą iššūkį, sukviečia Lietuvos ir Rusios didikus į tarybą, liepia jiems skaityti laišką ir klausia: ar jie norį būti pavaldūs Lenkijai ir jai mokėti duoklę? Pasigirsta vi sų kaip vieno balsai, kad jie esą laisvi ir kad jų tėvai niekados nemokėję Lenkijai duoklių - toks buvo atsakymas į tą prama naus Vytauto klausimą.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: 1632 m. Akademijos rektorius Frizijus iš 800 auksinų metinio činšo Valerijono bursai mokėjo 400 auksinų.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
1632 metais sausio 2-ą Akademijos Rektorius Frizijus iš Žemaičių vyskupo Merkelio Geišos Eljaševičiaus, jo mūrinį quondam [kitados] Eljaševičiaus, ad praesens [dabar] Vaito va dinamą, nupirkęs, iš metinio činšo, siekiančio 800 auksinų, pusę to činšo, 400 auksinų, Valerijono bursai moka, kas iki šiol būdavo punktualiai atiduodama Valerijono konvikto gy ventojams. Bet Vilniaus mūriniai namai, Valerijono bursai užrašyti vyskupo Valerijono Protasevičiaus, prieš 1670 metus, prie šo puolimo metu, kaip ir visas miestas, buvo apiplėšti ir su deginti.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |
Santrauka: Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo.
Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
Tą Fi- lipovo namą kunigaikščio Kristupo tėvas Mikalojus Radvila Juodasis, Vilniaus vaivada, Lietuvos kancleris, nuomojo iš kapitulos pagal sutartį nuo 1541 metų ir kasmet mokėjo po 20 kapų lietuviškų grašių dėl to, kad sujungęs su savo namu, turėtų erd vesnį būstą. Šis činšas buvo mokamas vienuolika metų, bet paskui liautasi mokėti, ir kapitula su kunigaikščiu Kristupu pradėjo teismo procesą dėl Filipovo namo. Tačiau 1573 metais kovo 26 dieną su kapitula įsigaliojo sutartis.
| teiginio_tipas | faktas |
|---|---|
| patikimumo_lygis | vidutinis |
| patikimumo_saltinis | ai |