Narbutas, remdamasis Herodotu, rašo, kad pelazgai iš Samotrakės atsikėlė į Peloponesą, atsinešė dalį Kabirų ir įvedė jų paslaptingą garbinimo ritualą.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
E Noelis mano, kad Kabirus anksčiausiai pradėta garbinti Egipte, kadangi Memfyje buvo seniausia jų šventykla. Herodotas sako, kad pelazgai, iš Samotrakės salos atsikėlę į Pelaponesą, atsinešė dalį Kabirų ir įvedė paslaptingą jų garbinimo ritualą. Antikos laikais šviesiausi ir žymiausi žmonės veržėsi būti tų paslapčių dalyviais.
Teodoro Narbuto aiškinimu, įvairios pelazgų kartos perėjo į helenų tautą, o iš pelazgų kalbos susiformavo graikų kalba.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Būtent dėl šių priežasčių įvairios pelazgų kartos perėjo į helenų tautą, ir iš pelazgų kalbos susiformavo graikų kalba. 17 Pelazgai laikui bėgant* tapo didžiule tauta.1, laibai plačiai pasklidusia Juodosios ir Viduržemio jūrų pakrantėse, pradedant nuo Po ir Arno upių žiočių net iki Dnepro ir Dono.
Teodoro Narbuto teigimu, pelazgai buvo žmonės, atklydę nuo Tibeto prie Viduržemio jūros pakrančių.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
18 Neginčijamas dalykas yra ir tai, kad pelazgai buvo tos kartos žmonės, kuriuos laikėme atklydusiais nuo Tibeto prie Viduržemio jūros pakrančių (§ 15). Tikra ir tai, kad jonėnai ir trojėnai kilę iš pelazgų. Šios tautos plėtėsi nuo 1700 iki 1200 metų prieš Kristaus gimimą. Per tuos penkis amžius pelazgai įsigalėjo artimesnėje Hesperijoje, arba Italijoje, ir apie 1500 metus prieš Kristaus gimimą davė pradžią dorėnams ir achajams. Vėliau iš jų kilo 1 i d a i, sikelai, makedonai, tesalai ir daug kitų tautų.
Nibūras2 teigia, jog pelazgai labai skyrėsi nuo helėnų, nors jų kalbos, nepaisant tarpusavio skirtumų, archetipų požiūriu buvo gana panašios.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Nibūras2 teigia, jog pelazgai labai skyrėsi nuo helėnų, nors jų kalbos, nepaisant tarpusavio skirtumų, archetipų požiūriu buvo gana panašios. Šios dvi tautos, gal ir skirtingos kilmės, turėjo artimų tarpusavio santykių ir 1 Vidurinėje Azijoje nusidriekę Himalajų kalnai, sudarantys Kinijos pietų sieną, anot naujesnių duomenų, savo vidutiniu aukščiu viršija Cimborasą, Amerikos Kordiljerų grandinės kalną, lig šiol laikytą aukščiausiu Žemės kalnu. Anglų keliautojas mokslininkas ponas Bleikas (Blake)* pateikia vieno Himalajų kalno — Baltojo — aukštį (28 000 angliškų pėdų); jis beveik du kartus aukštesnis negu Monblanas Prancūzijoje.
Getai, pelazgų giminės gentis, ne praleido progos pasistūmėti prie Dnestro, įsiterpdami tarp klajoklių skitų ordų.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Getai, pelazgų giminės gentis, nepraleido progos pasistūmėti prie Dnestro, įsiterpdami tarp klajoklių skitų ordų
Pelazgų kalba, pasak Narbuto, buvo viena iš seniausių šakų, iš kurių išsivystė graikų, lotynų ir lietuvių kalbos.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Pelazgų kalba yra viena iš seniausių šakų, iš kurios išsivystė graikų, lotynų ir lietuvių kalbos.
(Kaip iš tikrųjų pats praktiškai patyriau, kiek kartų su jais pačiais graikuodamas kalbėjau, be to, jie yra mano tėvynės kaimynai.) graikiškumo pėdsakus patvirtina iš amžių glūdumos atė ję garsūs lietuvių tautos padavimai apie (protėvius pelazgus.
Įrodymai (1)
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Kilęs iš Prūsijos Vilichijus, komentavęs Tacitą, labiausiai tikina, jog lietuviai yra kilę iš graikų, nes galėjo su jais susikalbėti jų kalba4. Tuos 1 Rozprawa o począt, Nar. i jęz. Lit. Warszawa 1808: Rocz. Tow. Warsz. P. N. T. VIII, Rok 1811. 2 Ait. und neues Preuss. S. 58. 3 Rerum Saxonicar. Lib. I, in. pr. 4 Kalba apie kitapus Nemuno Prūsijos atžvilgiu gyvenančius žmones: Sicut ipse usu comperi quoties ipsis graecissando locutus sum; ut qui patriae meae vicini sunt. Jodocus Willichius. Comment, in Lib. Taciti. De Morib. Germ. Parte II. C. 14. P. 476 (Anno 1560). (Kaip iš tikrųjų pats praktiškai patyriau, kiek kartų su jais pačiais graikuodamas kalbėjau, be to, jie yra mano tėvynės kaimynai.) 198 graikiškumo pėdsakus patvirtina iš amžių glūdumos atėję garsūs lietuvių tautos padavimai apie (protėvius pelazgus