Lenkijos senatas buvo Lenkijos politinis organas, dalyvavęs sprendžiant karūnos, unijos ir karo bei taikos klausimus. Vilniuje jo pasiuntiniai Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytautui karu, jei šis neatsisakys sumanymo siekti Lietuvos karaliaus karūnos. Šiame epizode senato valia kartu su Vladislovo Jogailos valia tapo kliūtimi Vytauto karūnavimui. Kitame susitarime buvo įtvirtinta, kad Lietuvos unijos su Lenkija reikia laikytis amžinai, o Žygimantas negali siekti karaliaus titulo ar karališkųjų insignijų be karaliaus ir karalystės luomų pritarimo. Birželio 9 d. diplomatiniame pareiškime senatas Zlotorijos, Bobrovnikų ir Dobrynės užėmimą laikė taikos su Kryžiuočių ordinu nutraukimu ir protestavo dėl Lenkijos Karūnos nuosavybės pasisavinimo.
Teodoro Narbuto pasakojime apie Lenkijos senato 15–16 a. diplomatinius veiksmus.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 5 (2001 m.)
TikslaiŠaltinių nesutarimas
Laikytis Lietuvos unijos su Lenkija ir riboti Žygimanto pastangas gauti karaliaus titulą bei karališkąsias insignijas be karaliaus ir karalystės luomų žinios bei pritarimo
Siekti Lenkijos Karūnos draugystės ir išlaikyti taiką su Kryžiuočių ordinu
Albertas Vijūkas-Kojelavičius taip aprašo susitarimo sąlygas.
Teodoras Narbutas perteikia gegužės 8 d. Lenkijos senato laiške išdėstytą poziciją; taikos galiojimas pateikiamas kaip senato užklausa.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 5 (2001 m.)
VeiklaŠaltinių nesutarimas
Turėjo lemiamą įtaką sprendimui dėl Lietuvos karaliaus karūnos uždėjimo Vytautui: prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią karūnos nebuvo galima uždėti
Siuntė pasiuntinius į Vilnių, kurie grasino Vytautui karu, jei jis neatsisakys sumanymo
Diplomatiniame pareiškime protestavo dėl Zlotorijos, Bobrovnikų ir visos Dobrynės užėmimo, laikydamas tai taikos ir draugiškų santykių nutraukimu bei Karūnos nuosavybės pasisavinimu
Michał Balińskis taip aprašo Vytauto karūnavimo klausimą.
Michał Balińskis aprašo Lenkijos senato pasiųstų Zbignevo Olesnickio ir Mikalojaus Michalovskio veiksmus.
Teodoras Narbutas perteikia birželio 9 d. Lenkijos senato pareiškimą.
Deja, tik dalis tos pasiuntinybės pasiekė Lietuvos sostinę: kai kuriuos jų didžialenkiai sulaikė prie sienos ir imperatoriaus aktus, kuriais Vytautui pripažįstamas karaliaus titulas, atėmė. Dar prieš tai į Vilnių atvažiavę karaliaus ir Lenkijos senato siųsti Zbignevas Olesnickis ir Sandomiro vaivada Mikalojus Michalovskis grasino Vytautui karu, jeigu jis neatsisakysiąs savo sumanymo. Bet jokiems įkalbinėjimams ir grasinimams senasis Vytautas nepasidavė.
Puikų suruošia Vytautas priėmimą, bemaž du mėnesius užsitęsusį, mat nuo rugpjūčio pradžios iki rugsėjo pabaigos vyko tas svarbus kunigaikščių susibūrimas. Tačiau galima buvo numatyti, kad tas prašmatnias iškilmes, tą smagią viešnagę nutrauks liūdni įvykiai. Lenkų priešinimasis buvo pernelyg grėsmingas, pernelyg tvirti ir šventi jau buvo tuomet ryšiai, sieję Lietuvą su Lenkija, o karalių su Vytautu, kad prieš Vladislovo Jogailos ir Lenkijos senato valią galima būtų didžiajam kunigaikščiui uždėti Lietuvos karaliaus karūną ir paskui išlaikyti ją nebaudžiamiems.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.
Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Nugalėtojas turėjo gauti atlyginimą, pažadėtą karaliaus ir valstybės vardu, ypač dėl to, kad pasiuntiniai davė iškilmingą pažadą, jog Žygimantas visada pripažinsiąs karaliaus valdžią ir paliausiąs kariauti tik tada, kai galutinai sutriuškinsiąs Boleslovą.
Atidėlioti šį reikalą būtų buvę pavojinga, K araliau s p a siu n tin ia i mat prasidėjus naujiems nea tv y k s ta p a s Ž y g iramumams, dažnai pačios apm a n tą linkybės tramdo vienos šalies siekimus, tačiau skatina kitos. Kadangi reikėjo skubėti, senatas ir nutarė išsiųsti į Lietuvą pasiuntinybę, sudarytą iš dorų ir sumanių vyrų: vyskupą Zbignevą Olesnickį, Krokuvos vaivadą Jarandą iš Brudzevo, Bresto vaivadą Joną iš Lichino, Lauryną Zarembą ir kitus. Jie karaliaus ir valstybės vardu buvo įgalioti tam tikromis sąlygomis pakelti Žygimantą į Lietuvos didžiuosius kunigaikščius.
Mat žinojo, kad reta tokių kalbėtojų, kurie drąsiai kalba apkalbamo asmens akivaizdoje, kaip reta ir tokių atkaklūnų, kurie nesudvejotų, regėdami apkalbamą žmogų įsižeidusį. Taip ir buvo, senato pirmininkas Gnezno arkivyskupas bylojo be galo iškalbingai, tačiau smarkiai varžydamasis, nes bijojo įžeisti Vytautą; visa ko prišnekėjęs, nutilo lyg kirviu nukirstas. Tuo tarpu Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, nė kiek nenusigandęs, aiškiai nurodė, kokia įtartina imperatoriaus S en ato įsp ė ta s draugystė, ir, atskleidęs, kokie pavojingi jo siūlymai, rimtai įspėjo Vytautą, kad šis, tokio gražaus amžiaus sulaukęs ir tokios didžios šlovės pasiekęs, paliautų puoselėjęs tuščias svajones apie tariamą didybę ir atsimintų priesaiką, kuria pažadėjęs paklusnumą karaliui bei lenkų karalystei.
Čia šiaip ne taip U žim a R u sią atgavęs kvapą, patraukė, rusų padedamas, į savo pusę Polocko bei Kijevo žemes ir pasiskelbė Rusios kunigaikščiu. Žygimantas, beveik be kovos laimėjęs karą, paėmė be kraujo praliejimo į savo rankas Vilnių, Trakus, Gardiną bei visas kitas Lietuvos pilis ir, pasiuntęs Joną Nemiravičių, pareiškė karaliui pagarbą ir pranešė, kad Boleslovas išvytas iš Lietuvos. Truputį vėliau į kelią leidosi kiti pasiuntiniai, kurie turėjo papasakoti senatui, kas ir kaip čia dėjosi, ir pareikalauti paskelbti Žygimantą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.