Santrauka
M. Strijkovskis šiame leidinyje minimas kaip kronikininkas ir istorikas, kurio kronika naudojama aiškinant Gedimino žygį bei Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų. Vienoje citatoje jis dar apibūdinamas kaip XVI a. LDK karininkas ir diplomatas.
Pagrindinis atvaizdas
Motiejaus Strijkovskio portretas jo Kronikoje
TiesioginisPortretasPirminis
Licencija: Public domain
Eiti į galeriją (M. Strijkovskis) Atidaryti šaltinį
1 vaizd. / 1 tiesiog. / 0 susij.
Darbai
- M. Strijkovskio kronika
Teiginiai
| Teiginys |
|---|
| t-001 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-002 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-003 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė visų Lietuvos garbintų dievų šventovė. |
| t-004 Motiejus Strijkovskis teigė, kad Algirdas prie Mėlynųjų Vandenų sumušė totorius, žygiuodamas Padniepre pro Kanevą ir Čerkasus. |
| t-005 Motiejus Strijkovskis Dusburgiečio nuorašą panaudojo 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintoje Kronikoje. |
| t-006 Motiejus Strijkovskis pateikė istorine tradicija grindžiamų detalių apie Algirdo pergalę prieš totorius prie Mėlynųjų Vandenų. |
| t-007 Motiejus Strijkovskis apsiriko rašydamas, kad Lankasteris, Anglijos karaliaus Henriko sūnus, su kariuomene įsibrovė į Lietuvą. |
| t-008 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-009 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-010 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-011 Motiejus Strijkovskis prie Vilniaus apsupties aukų priskyrė Narimantą, perimdamas Dlugošo pasakojimą. |
| t-012 Motiejus Strijkovskis teigė, kad Algirdas, sutelkęs lietuvių pajėgas ir žygiuodamas Padniepre, prie Mėlynųjų Vandenų sumušė totorius. |
| t-013 Strijkovskis teigė, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti. |
| t-014 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-015 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-016 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-017 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. jau buvo apleista ir sugriauta. |
| t-018 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-019 Strijkovskis klaidingai teigė, kad žygio vadovavimas buvo pavestas Konradui Valenrodui kaip didžiajam magistrui. |
| t-020 Motiejus Strijkovskis savo kronikoje minėjo, kad Šv. Martyno bažnyčia XVI a. buvo sunykusi ir sugriuvusi. |
| t-021 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-022 Motiejus Strijkovskis XVI a. antrojoje pusėje rašė, kad Gediminas mūšyje prie Irpenės smogė rusams iš šono ir juos sumušė. |
| t-023 Strijkovskis klaidingai nurodė, kad Lankasteris, Anglijos karaliaus Henriko sūnus, su didelėmis pajėgomis įsibrovė į Lietuvą. |
| t-024 Motiejaus Strijkovskio „Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi“ 1846 m. išleista Varšuvoje. |
| t-025 Motiejus Strijkovskis teigė, kad Gedimino palaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti. |
| t-026 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-027 Strijkovskis ir Kojelavičius rašė, kad Vytautas paleido gandą apie Ringailės vestuves su Mazovijos kunigaikščiu Henriku. |
| t-028 Motiejus Strijkovskis klydo žygio vadovavimą priskirdamas Konradui Valenrodui ir tuo metu vadindamas jį didžiuoju magistru. |
| t-029 Motiejus Strijkovskis 1582 m. Karaliaučiuje išleido „Kronika polska, litewska, żmodzka i wszystkiej Rusi“. |
| t-030 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-031 Motiejus Strijkovskis rašė, kad Antakalnyje buvusi didžiulė menė arba šventovė, kur ketvirtadieniais degintos vaško žvakės. |
| t-032 Motiejus Strijkovskis klydo teigdamas, kad miškas lietuviškai vadinamas lauku ir iš šio žodžio kilo Lukiškių pavadinimas. |
| t-033 Narbutas, remdamasis Strijkovskiu, rašo, kad Vilniaus Antakalnyje buvusi stogu dengta šventykla visiems dievams. |
| t-034 Narbutas rašo, kad Strijkovskis Lietuvos stabmeldystės istorijoje nuolat mini vyriausiojo žynio pareigas, o paskutiniu laiko Lizdeiką. |
| t-035 Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpa žintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kroniki ninkų pranešimais ir savo paties duomenimis. |
| t-036 Narbutas rašo, kad Strijkovskis pats matė nykstančią šventę ir pateikė senovinių apeigų vaizdą. |
| t-037 Narbutas rašo, kad Strijkovskis rugsėjo šventę Žemininko garbei vadino žymiausia metine švente. |
| t-038 Narbutas rašo, kad Strijkovskis sakėsi buvęs liaudyje išlikusių aukojimų liudytojas, bet neminėjo gyvulių dalių deginimo. |
| t-039 Narbutas rašo, kad Strijkovskis Ilgių šventę laikė visai neseniai pradėta žemaičių švente. |
| t-040 Narbutas rašo, kad Strijkovskis Viršaitį laikė namų, turto ir namų gyvulių globėju. |
| t-041 Narbutas nurodo, kad Strijkovskis karo dievą vadino Chaurirari, bet šį vardą laikė galimu kronikos riktu. |
| t-042 Narbutas rašo, kad Strijkovskio vartotas vardas Pilwitos reiškia turto deivę. |
| t-043 Narbutas rašo, kad Strijkovskis patvirtino pasakojimą, jog žmonės Birutę dar gyvą ėmė garbinti kaip deivę. |
| t-044 Pasak Strijkovskio, senovėje kelių dievaičiui aukodavo baltas vištas ir prašydavo laimingos kelionės. |
| t-045 Narbutas rašo, kad Strijkovskis paukščių dievaitį vadino Swieczpunscynis, bet šį vardą laikė rašybos ar spaudos riktu. |
| t-046 Narbutas rašo, kad Strijkovskis ir kiti autoriai Markopolius trumpai mini kaip požemio dievaičius. |
| t-047 Narbutas rašo, kad Strijkovskis pursčius vadino pigmėjais, siedamas juos su panašiais romėnų mitologijos dievaičiais. |
| t-048 Narbutas rašo, kad Strijkovskis tikėjo barstukų pasirodymais ir rėmėsi Olafo, Agripos bei kitų autorių liudijimais. |
| t-049 Narbutas rašo, kad Strijkovskis Vilniuje prie Perkūno šventyklos mini atskiroje koplyčioje laikytus šliužus. |
| t-050 Narbutas vertina Strijkovskį kaip nekritiškai naudojusį jam žinomų kronikų ištraukas ir vietos padavimus apie Palemoną. |
| t-051 Narbutas rašo, kad Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijoje tarp lietuvių didikų mini Montvilos sūnų Nemuną. |
| t-052 Narbutas rašo, kad Strijkovskis alyvą laikė svarbiausiu iš šventųjų medžių, siejamų su Pušaičiu ir barstukais. |
| t-053 Narbutas rašo, kad Strijkovskis mini Vilniaus Perkūno šventykloje buvusį didžiulį juodą akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. |
| t-054 Narbutas rašo, kad Strijkovskis mini ant kalno prie Deltuvos stovėjusį medinį, milžino išvaizdos Kukovaičio stabą. |
| t-055 Narbutas rašo, kad pagal Strijkovskio suskaičiuotus šešis šventyklos kampus šventąjį ąžuolą supo šešiakampis mūrinis aptvaras. |
| t-056 Narbutas rašo, kad Strijkovskio teigimu kai kurios lietuvių giminės turėjo tikrus herbus: Hipokentaurą, Stulpus, Rožę ir Vytį. |
| t-057 Narbutas rašo, kad Strijkovskis apie aukštas lietuvių pareigas pateikė daugiau žinių nei Prūsijos ir Livonijos kronikininkai. |
| t-058 Teodoro Narbuto vertinimu, iš spausdintų šaltinių verčiausias buvo Motiejus Strijkovskis, po jo – prūsų ir Livonijos kronikininkai. |
| t-059 Teodoro Narbuto vertinimu, Motiejus Strijkovskis nesuskubo įgyvendinti visų savo istorinio veikalo ketinimų. |
| t-060 Teodoro Narbuto teigimu, Motiejus Strijkovskis dar girdėjo apie išsklaidytų jotvingių likučius prie Naugarduko, Raigardo, Insterburgo, Kuršo ir Livonijos. |
| t-061 Motiejus Strijkovskis skyrėsi nuo slavų ir lietuvių kalbų. |
| t-062 Teodoro Narbuto spėjimu, Strijkovskio prie Raigardo ir Insterburgo pastebėti žmonės galėjo būti išvestų jotvingių palikuonys. |
| t-063 Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajorijos knyga. |
| t-064 Strijkovskis, aiškiai nurodydamas savo šaltinį. |