M. Strijkovskis šiame leidinyje minimas kaip kronikininkas ir istorikas, kurio kronika naudojama aiškinant Gedimino žygį bei Algirdo pergalę prie Mėlynųjų Vandenų. Vienoje citatoje jis dar apibūdinamas kaip XVI a. LDK karininkas ir diplomatas.
4-5 de-\nšimtmečiai) įrašytas „Pasakojimas apie\nPodolę“ - plačiausiai kalbantis šaltinis\nšia tema. Istorinė tradicija (jai atstovauja\nM. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, su-\ntelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuoda-\nmas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties\nMėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius.
Istorinė tradicija (jai atstovauja\nM. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, su-\ntelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuoda-\nmas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties\nMėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius.\n\nLietuvos kariuomenė buvo sudaryta\niš Lietuvos valdovo Algirdo ir jo brolio\nKarijoto trijų sūnų - Karijotaičių vado-\nvaujamų karių.
Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų. Naujoviški istorijos tyrėjai, paviršutiniškai traktuo dami dalyką ir pasisavindami tariamą kritikos teisę, paskelbė Palemoną gryna pasaka.
Lietuvoje gyveno panašiai besivadinanti bajorų giminė; turim rankoje laišką, rašytą pereito amžiaus viduryje, su Kazimiero Nemu- navičiaus (Niemonowicz) parašu. Matyti, kad ta pavardė yra kilusi iš Nemuno pavadinimo, kaip Piotrowicz, tai yra Petro sūnus, iš Petro. Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos daly je tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vai kų vaikaitį, vardu Nemunas.
Tą patį daro su gėrimais ir pakartoja užkalbėjimą. Linksmai vai šindamiesi, dainuoja, pučia ilgus trimitus; tai trunka visą naktį be pertrūkio. Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išliku sių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikš čionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apei gų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.
Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir tingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnoja mąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strij kovskis.
13\nŠv. Martyno bažnyčia jau XVI am\nžiuje buvo apleista ir sugriauta: mi\nni apie tai ir pats Strijkovskįs savo \nkronikoje, p. 479: „Dabar, kaip ma\ntome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie \nPlikojo kalno puikaus pastato ir su\ngriuvusių skliautų žymės dunkso/'\n14\nNe tik Šv.
tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvir\nto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvir\ntindamas, esą miškas lietuviškai va\ndinamas laukas ir nuo to žodžio\npaėjęs Lukiškių pavadinimas.\n6\n„Buvo dar didžiulė menė, arba\nšventovė, Antakalnyje, visų dievų,\nkuriuos Lietuva, apgauta šėtoniš\nkų kerų, garbino; ten ketvirtadie\nnio vakarais dvasininkai visada\nstatydavo ir degindavo vaško žva\nkes/' Strijkovskis, Sk.
