Motiejus Strijkovskis

PDF 129

13\nŠv. Martyno bažnyčia jau XVI am­\nžiuje buvo apleista ir sugriauta: mi­\nni apie tai ir pats Strijkovskįs savo \nkronikoje, p. 479: „Dabar, kaip ma­\ntome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie \nPlikojo kalno puikaus pastato ir su­\ngriuvusių skliautų žymės dunkso/'\n14\nNe tik Šv.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvir­\nto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvir­\ntindamas, esą miškas lietuviškai va­\ndinamas laukas ir nuo to žodžio\npaėjęs Lukiškių pavadinimas.\n6\n„Buvo dar didžiulė menė, arba\nšventovė, Antakalnyje, visų dievų,\nkuriuos Lietuva, apgauta šėtoniš­\nkų kerų, garbino; ten ketvirtadie­\nnio vakarais dvasininkai visada\nstatydavo ir degindavo vaško žva­\nkes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 47

4-5 de-\nšimtmečiai) įrašytas „Pasakojimas apie\nPodolę“ - plačiausiai kalbantis šaltinis\nšia tema. Istorinė tradicija (jai atstovauja\nM. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, su-\ntelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuoda-\nmas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties\nMėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius.

PDF 19

Sis tekstas rodo, jog tuo metu Rotundas Dusburgiečio rankraščio arba dar nebuvo turėjęs, arba jo plačiau nepanaudojo75. Jį gavęs perdavė M. Strijkovskiui. Sis Dusburgiečio nuorašą (apimantį įvykius iki 1326 m.) panaudojo savo 1582 m. Karaliaučiuje išspausdintoje Kronikoje76 — Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijoje, tuo įvesdamas Dusburgiečio kronikos faktus į lituanistinę istorinę literatūrą.

PDF 47

Apie jį kai kurių detalių, galbūt remdamasis istorine tra- dicija, dar pateikia xvi a. LDK karininkas, diplomatas, Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis: „Algirdas išrikiavo savo pa- jėgas šešiais lenktais rikiuotės daliniais. Neišlaikę spaudimo totoriai bėgo“ žuvo daug murzy ir ulonų.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai-\n23\nStrijkovskis apsirinka nurody­\ndamas, esą Lankasteris, Anglijos ka­\nraliaus Henriko sūnus, su didžiulė­\nmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, \npajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebu­\nvo apie 1390 metus jokio Henriko \nAnglijos soste, o viešpatavo anuo \ntarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus bu­\nvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lan­\nkasteris, pirm Derbio grafas, vėliau \nžinomas kunigaikščio Herfordo var­\ndu, Jono de Gando, Lankasterio ku­\nnigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvir­\nto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvir­\ntindamas, esą miškas lietuviškai va­\ndinamas laukas ir nuo to žodžio\npaėjęs Lukiškių pavadinimas.\n6\n„Buvo dar didžiulė menė, arba\nšventovė, Antakalnyje, visų dievų,\nkuriuos Lietuva, apgauta šėtoniš­\nkų kerų, garbino; ten ketvirtadie­\nnio vakarais dvasininkai visada\nstatydavo ir degindavo vaško žva­\nkes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 143

Šitaip Kryžiuočių ordino kruvina politika 34 Strijkovskis prie nukautų tos apsupties metu priskiria Nariman­ tą, įdėdamas šį D 1 u g o š o prasi­ manytą pasakojimą: „Narimantas, Pinsko kunigaikštis, Jogailos tikras brolis, tuo metu, kai narsiai abi pilis su Lietuva ir Rusia gindamas ėjo į pagalbą nuo vienų prie kitų, buvo kažkokio vokiečio riterio, ne pras­ čioko, iš Vytauto pusės, iškviestas stoti vienas prieš vieną, o kai abu iš mūšio lauko atjoję į pievą narsiai su­ kryžiavo ietis, ir pats Narimantas, nuo žirgo nublokštas, buvo sučiup­ tas ir atvestas pas Vytautą, pastara­ sis aną be gailesčio įsakė už kojų ant vinkšnos šakos pakarti lankoje, tarp vokiečių patrankų ir šaudyklių, o patį mirtinai iš lanko paleista strėle pervėrė, pamindamas deramas pus­ broliui, riteriui kunigaikščiui, prie­ dermes/7 Knyga XIII, p. 455, Varš. leid. Tatai yra tiesiog pažodinis D1 u- g o š o, Lib. X, p. 129 vertimas.

PDF 47

Istorinė tradicija (jai atstovauja\nM. Strijkovskis) teigia, kad Algirdas, su-\ntelkęs savo lietuvių pajėgas, žygiuoda-\nmas Padniepre pro Kanevą, Čerkasus, ties\nMėlynaisiais Vandenimis sumušęs totorius.\n\nLietuvos kariuomenė buvo sudaryta\niš Lietuvos valdovo Algirdo ir jo brolio\nKarijoto trijų sūnų - Karijotaičių vado-\nvaujamų karių.

PDF 119

Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino pa­\nlaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi,\nžinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedi­\nmino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Rau­\ndonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot\nKai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo\nGediminas: Dlugošas Lib.

PDF 135

22\nMiechovita, Strijkovskis \nir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda­\nmi, esą žygio vadovavimas buvo pa­\nvestas Konradui Valenrodui, kurį \njau tuo metu vadina didžiuoju ma­\ngistru, kai Konradas Valenrodas \n1382 metais, sekmadienį prieš Šv. \nMykolą paskirtas Ordino didžiuoju \nmaršalu, 1387 metais per Apreiški­\nmo Marijai šventę tapo didžiuoju \nkomtūru arba arkikomtūru, 1390 \nrugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro \nKonrado Ciolnerio fon Rotenšteino \nmirties, - ir didžiojo magistro vieti­\nninku, iki pat kapitulos suvažiavi­\nmo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink­\ntas didž. magistru; mirė 1393 m. \nliepos 25 d.

PDF 129

13\nŠv. Martyno bažnyčia jau XVI am­\nžiuje buvo apleista ir sugriauta: mi­\nni apie tai ir pats Strijkovskįs savo \nkronikoje, p. 479: „Dabar, kaip ma­\ntome, sunyko ir sugriuvo, tiktai prie \nPlikojo kalno puikaus pastato ir su­\ngriuvusių skliautų žymės dunkso/'\n14\nNe tik Šv.

PDF 35

Lucko, Perejaslavlio kunigaikščiai, o Kijevo, Briansko - pabėgti). M. Strijkovskis (XVI a. antrojoje pusėje) papildė, kad mūšyje vyks- tant atkakliai kovai, Gediminas su dalimi karių smogė rusams iš šono, jų rikiuotę pralaužė ir priešą sumušė, priešas buvo pri- verstas bėgti.

PDF 136

Prie Kauno su jais susijungė, be Žemai-\n23\nStrijkovskis apsirinka nurody­\ndamas, esą Lankasteris, Anglijos ka­\nraliaus Henriko sūnus, su didžiulė­\nmis anglų, škotų bei prancūzų ir 1.1, \npajėgomis įsibrovė į Lietuvą. Nebu­\nvo apie 1390 metus jokio Henriko \nAnglijos soste, o viešpatavo anuo \ntarpu Ričardas II, ir prie Vilniaus bu­\nvojo ne kas kitas, tik Henrikas Lan­\nkasteris, pirm Derbio grafas, vėliau \nžinomas kunigaikščio Herfordo var­\ndu, Jono de Gando, Lankasterio ku­\nnigaikščio, Ričardo dėdės, sūnus.

PDF 274

Stryjkowski M. Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi. T. L—Warszawa,\n1846.

PDF 119

Nors Strijkovskis yra pasakęs, kad Gedimino pa­\nlaikai buvo atvežti į Vilnių ir iškilmingai palaidoti, betgi,\nžinodami apie Veliuonoje iki šiol esančią kapavietę Gedi­\nmino kalne, manytume greičiau jį esant čia palaidotą. Rau­\ndonė, arba Bajerburgas, Lietuvos galutinai užvaldytas, anot\nKai dėl rūšies ginklo, nuo kurio žuvo\nGediminas: Dlugošas Lib.

PDF 133

Vytautas, žlugus viltims, vėl buvo priverstas ieškoti 19 Visą tą pasakojimą perteikėme pa­ gal vieną aprašymą, kuris yra S1 a p t. arch. fol. E., p. 54 ap. F o i g t a s, V, 534. Strijkovskis ir Koj e- 1 a v i č i u s apie tą gudrybę pana­ šiai mena, pridurdami, kad Vytau­ tas paleidęs gandą, esą atvykęs į Vil­ nių rengti savo sesers Ringailės vestuvių su Mazovijos kunigaikščiu Henriku iškilmių, kas panašiau į tie­ są negu tai, apie ką bylojäma aukš­ čiau nurodytame vokiečių aprašy­ me, esą turėjęs savo dukterį Sofiją ištekinti už Mazovijos didžiojo ku­ nigaikščio. Jogaila tam pasipriešino, tad šia dingstimi negalima buvo į Vilnių vykti. Tie patys metraštinin­ kai pasakoja, kad 300 vežimų, įvai­ rios žvėrienos prikrauti, atvažiavę į miestą ir kad Vytauto bajorai suva­ žiavę į miestą iš įvairių pusių, bet vienas jų, matyt, išdavęs paslaptį, o apie Sudimantą nėra užsiminta.

PDF 135

22\nMiechovita, Strijkovskis \nir K o j e 1 a v i č i u s klysta sakyda­\nmi, esą žygio vadovavimas buvo pa­\nvestas Konradui Valenrodui, kurį \njau tuo metu vadina didžiuoju ma­\ngistru, kai Konradas Valenrodas \n1382 metais, sekmadienį prieš Šv. \nMykolą paskirtas Ordino didžiuoju \nmaršalu, 1387 metais per Apreiški­\nmo Marijai šventę tapo didžiuoju \nkomtūru arba arkikomtūru, 1390 \nrugpjūčio 15 d., po didžiojo magistro \nKonrado Ciolnerio fon Rotenšteino \nmirties, - ir didžiojo magistro vieti­\nninku, iki pat kapitulos suvažiavi­\nmo, ir tik 1391 m. kovo 12 d. išrink­\ntas didž. magistru; mirė 1393 m. \nliepos 25 d.

PDF 274

Strikowski M. Kronika polska, litewska, żmodzka i wszystkiej Rusi.— Królewiec, 1582.

PDF 125

tovė Laukai-kišas-upys, vėliau išvir­\nto į Lukiškes. Strijkovskis klysta tvir­\ntindamas, esą miškas lietuviškai va­\ndinamas laukas ir nuo to žodžio\npaėjęs Lukiškių pavadinimas.\n6\n„Buvo dar didžiulė menė, arba\nšventovė, Antakalnyje, visų dievų,\nkuriuos Lietuva, apgauta šėtoniš­\nkų kerų, garbino; ten ketvirtadie­\nnio vakarais dvasininkai visada\nstatydavo ir degindavo vaško žva­\nkes/' Strijkovskis, Sk.

PDF 272

Altana buvo tikrasis Adytum, joje visuomet turėjo būti ne tik Perkūnas, bet ir dau­ giau stabų. Iš Strijkovskio paliudijimų žinome, kad Vilniaus Antakal­ nyje buvo šventykla, dengta stogu, paskirta visiems dievams. Matyt, tai buvo lietuvių panteonas.

PDF 217

Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana­ šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri­ tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų. Naujoviški istorijos tyrėjai, paviršutiniškai traktuo­ dami dalyką ir pasisavindami tariamą kritikos teisę, paskelbė Palemoną gryna pasaka.

PDF 220

Lietuvoje gyveno panašiai besivadinanti bajorų giminė; turim rankoje laišką, rašytą pereito amžiaus viduryje, su Kazimiero Nemu- navičiaus (Niemonowicz) parašu. Matyti, kad ta pavardė yra kilusi iš Nemuno pavadinimo, kaip Piotrowicz, tai yra Petro sūnus, iš Petro. Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos daly­ je tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vai­ kų vaikaitį, vardu Nemunas.

PDF 319

Išpažintis Prie apeigų, atliekamų per atnašavimą, dar priklauso iš­ pažintis. Strijkovskis, įsitikinęs, kad lietuviai atlikdavo išpa­ žintį, rašo apie tai 147 puslapyje, remdamasis senųjų kroniki­ ninkų pranešimais ir savo paties duomenimis. Kronikininkas Grunau pasakoja, kad buvęs toje išpažintyje, kai atsitiktinai patekęs į kaimą, į ožio aukojimą.

PDF 326

Paskui viename iš namų jos randa paruoštas vaišes; ten susirinkęs jaunimas ilgai linksminasi. Strijkovskis, savo akimis matęs tą nykstančią šventę, piešia mums senovi­ nių apeigų vaizdą. Jis pasakoja, kad tuo metų laiku būdavo atnašaujamos aukos pirmaeiliams dievams, o ypač Pergrubei, lietuvių Florai.

PDF 335

Šitie pastebėjimai rodo, kad ši šventė su šiek tiek skirtin­\ngomis apeigomis ir aukomis buvo švenčiama ne tik visoje Lie­\ntuvoje, bet ir Lietuvos Rusioje.\n334\n\n## Puslapis 334\n\nDidžioji šventė\nRugsėjo mėnesį, visai pabaigus laukų darbus, dievo Žemi­\nninko garbei buvo švenčiama ši šventė, kurią Strijkovskis va­\ndina žymiausia. Jos metu būdavo aukojama daugybė naminių\ngyvulių, patinų ir patelių, todėl reikia spėti, kad aukas gauda­\nvo visi dievai ir deivės, o tai reiškia, kad aukų ir vaišių turtin­\ngumu viršydavo visas kitas metines šventes.

PDF 335

Tą patį daro su gėrimais ir pakartoja užkalbėjimą. Linksmai vai­ šindamiesi, dainuoja, pučia ilgus trimitus; tai trunka visą naktį be pertrūkio. Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išliku­ sių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikš­ čionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apei­ gų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.

PDF 338

13\n13 Džami - persiškai - paveikslėliai.\n337\n\n## Puslapis 337\n\nStrijkovskis apibūdina šios šventės pradžią - kad ji pradė­\nta švęsti visai neseniai; tai gali būti tikras dalykas, nes Prūsijos\nir Livonijos kronikose apie ją neradome jokios užuominos.\nMūsų istorikas pasakoja, kad žemaičiai pradėję švęsti Ilges dėl\ntokios priežasties.

PDF 91

Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir­ tingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnoja­ mąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strij­ kovskis.

PDF 96

Kovas (Kawas)\nKaro dievas. Lietuviai kovu (Kawas) vadina mėnesį, kurį\nir romėnai buvo paskyrę dievui Marsui. Norint apibūdinti ka­\nriškos laikysenos ir išvaizdos žmogų, lietuviškai sakoma: Ka-\nwinga Kartu - kariškas veidas. Žodis Kawa reiškia mūšįs arba\nkarišką kovą. Strijkovskis tą dievą vadina Chaurirari; kai ku­\nriose tarmėse Chaulas, tiksliau Kaulas, reiškia kaulą, todėl kro­\nnikoje gali būti klaida - turėjo būti Chauiyrari arba Chaufya-\nres.

PDF 126

Pilvytė yra originalus lietuviškas pavaclin imas. Pilwis iš tik­ rųjų reiškia storulį, perkeltine prasme - turčių. Iš čia Pilwitos, kaip vadina Strijkovskis, arba Pilwite, reiškia turto deivę.

PDF 155

Au­ kuras ir apeigos išliko ilgiau už visas kitas stabmeldystės lieka­ nas Žemaitijoje, kadangi Jogaila ir Vytautas iš pagarbos kuni­ gaikštienei Birutei, negalėdami palenkti jos į krikščionybės pu­ sę, turėjo palikti jai tas apeigas. Paprasti žmonės, linkę į savo senuosius prietarus, dar jai gyvai esant, ėmė garbinti ją kaip deivę, juk ir Strijkovskis tą patvirtina. Mirusi buvo palaidota po Amžinosios ugnies aukuro griuvėsiais30.

PDF 163

Pasak Strijkovskio, senovės laikais kelių dievaičiui auko­\ndavo baltas vištas. Aukoj antys ir besimeldžiantys būdavo tary­\ntum pasirengę į kelią: laikydavo rankoje lazdas, susijuosdavo,\napsiaudavo ir apsirengdavo kaip į kelionę. Prašydavo dievai­\nčio laimingos kelionės ir sugrįžti į namus.

PDF 172

Paukštinis (Swieczpa uksztynis)\nDievaitis - visų rūšių paukščių, naminių ir laukinių, valdo­\nvas. Nuolat aukų jam neaukota, nes jį patį laikė skraidančiu\ndievaičiu. Strijkovskis jį vadina Swieczpunscynis; tai tikriausiai\nyra rašybos ar spaudos riktas.

PDF 179

Atnašaudavo alaus, duonos ir įvairių valgių, kuriuos padėdavo nakčiai po alyvų krūmais. Markopoliai (Markopole) Požemio dievaičiai, kuriuos ypač garbino didikai ir bajo­ rai. Aiškiu Lasickio liudijimu, Strijkovskis ir kiti trumpai mini juos kaip požemio dievaičius.

PDF 180

Kitose vietose\nvadinosi pursčiai (Puršcie). Netoli Lydos yra taip vadinamas\npalivarkas. Romėnų mitologijoje panašūs dievaičiai buvo va­\ndinami Purs; Strijkovskis juos vadina taip pat pigmėjais17.

PDF 335

Tą patį daro su gėrimais ir pakartoja užkalbėjimą. Linksmai vai­ šindamiesi, dainuoja, pučia ilgus trimitus; tai trunka visą naktį be pertrūkio. Strijkovskis sakosi buvęs tų liaudyje dar išliku­ sių aukojimų liudytojas, tačiau nemini, ar būdavo deginamos kokios nors gyvulių dalys; turbūt dėl to, kad tai jau vyko krikš­ čionybės laikais, tad nebedrįsdavo atlikti tų iškilmingų apei­ gų, kurios seniau vykdavo šventykloje, kai žynių vaidmuo dar buvo pats didžiausias.

PDF 91

Jų nuomonės nėra nepagrįstos, nes tai buvo suasmeninta aukščiausiojo dievo savybė, kaip ir daugelis kitų aukštesniojo lygio dievų, besiskiriančių tik savo pavidalu ir skir­ tingais mitais. Viršaitis (Wirszajtos) Šio dievo stabas buvo senojoje Romovės šventykloje, jis buvo labai gerbiamas. Dievas globojo namus, visokį kilnoja­ mąjį ir nekilnojamąjį turtą bei namų gyvulius, - taip mano Strij­ kovskis.

PDF 217

Kronikos vienur rašė, kad romėnai arba kurie nors pana­ šūs į juos piliečiai atvykę į Lietuvą apie 48 metus prieš Kristų, kitur - 57 metais po Kristaus, trečiur - tos pačios eros 401 metais. Strijkovskis, savo papratimu nesileisdamas į jokią kri­ tiką, naiviai deda ištraukas iš anuomet jam žinomų kronikų, kurių gana daug turėjo rankose, arba semiasi žinių iš vietos padavimų. Naujoviški istorijos tyrėjai, paviršutiniškai traktuo­ dami dalyką ir pasisavindami tariamą kritikos teisę, paskelbė Palemoną gryna pasaka.

PDF 220

Lietuvoje gyveno panašiai besivadinanti bajorų giminė; turim rankoje laišką, rašytą pereito amžiaus viduryje, su Kazimiero Nemu- navičiaus (Niemonowicz) parašu. Matyti, kad ta pavardė yra kilusi iš Nemuno pavadinimo, kaip Piotrowicz, tai yra Petro sūnus, iš Petro. Strijkovskis senojoje Lietuvos istorijos daly­ je tarp lietuvių didikų randa Montvilos sūnų, Palemono vai­ kų vaikaitį, vardu Nemunas.

PDF 235

ALYVA, Sambe . Anot aiškaus Strijkovskio liudijimo, tas\nmedis pirmavo tarp kitų šventųjų. Mat po jo kelmu gyvenąs\ndievaitis Pušaitis su savo barstukų kariuomene.

PDF 244

Skulptorių ir dailininkų stoką atstojo vaiz­\n243\n\n## Puslapis 243\n\nduotė. Strijkovskis kalba apie didžiulį juodą Vilniaus Perkūno\nšventykloje esantį akmenį, iš kurio buvo įskeliama ugnis. Ta­\nčiau mūsų istorikas šito dalyko nuodugniau neišlukštena.

PDF 261

Lietuviams buvo žinomas dievinamų asmenų stabų staty­\nmas. Tai aiškiai liudija Strijkovskis, kuris mini, kad Kukovai-\nčio stabas stovėjo ant kalno prie Deltuvos. Jis buvo iš medžio,\nmilžino išvaizdos.

PDF 267

Plačios lygumos, užliejamos dvie­\njų upių, viduryje augo stebuklingas, žiemą vasarą žaliuojantis,\nneišmatuojamo storio ir aukščio ąžuolas. Medį supo šešiakam­\npis mūrinis aptvaras, kadangi Strijkovskis suskaičiuoja šešis\nšventyklos kampus7. Arčiausia ąžuolo buvo užpakalinė siena.

PDF 403

402\n\n## Puslapis 402\n\ntuviai juos nešiodavosi kaip signetes; mirus tėvui, ta pačia Sig­\nnete dažnai naudodavosi sūnus ir jo įpėdiniai, jeigu kuriam\nnors neateidavo į galvą savo signetėje išraižyti ką nors kita.\nVis dėlto kai kurios giminės, kaip teigia Strijkovskis, turė­\njo tikrus savo herbus; dalinių kunigaikščių giminė naudojosi\nHipokentauro, Stulpų, Rožės, Vyčio herbais. Kartais didieji ku­\nnigaikščiai herbus suteikdavo slavų giminėms; tokį herbą 1302\nmetais Gediminas davė Krunevičiui10.

PDF 431

Jau ir šiaip žinome, ir anksčiau sakėme, kad\nkažką panašaus turėjo ir stabmeldžiai lietuviai. Pono Rėzos8\n8\nBeje, daugiau už kitus Prūsijos ir Livonijos kronikininkus apie\ntai rašo Strijkovskis, kadangi jis turėjo rankose istorijos šaltinius, ku­\nriuose buvo žinomos tos ilgiausiai Lietuvoje gyvavusios aukštos pa­\nreigos ir todėl jie galėjo suteikti daugiau smulkesnių žinių.\n430\n\n## Puslapis 430\n\ntyrimai patvirtina, kad ir lietuvių įsakymų leidžiamoji vyres­\nnybė siųsdavo lazdas, kurios viršuje sukreivintos tokiu būdu\n, koks iki šiol tebegyvuoja Prūsų Lietuvos kaimuose.

PDF 30

Baigtos istorijos negalime rasti1; kronikos ir istorijos žinių rinkiniai, pasirodę vos nuo­ trupomis, tik tikslina padavimų ir raštų minimas žinias, kad būta ir plačiau išdėstytų dalykų. Iš visų spausdintų verčiausias yra vienas Strijkovskis**, po to — prūsų ir Livonijos kronikininkai. Nepaneigiama tiesa tai, kad šis istorikas būtų buvęs laimingesnis, jei būtų panorėjęs ap­ siriboti tik senienų ir rankraščių, kurių daugelį turėjo po ranka, rinkėjo šlove; bet, nelaimei, jis įsigeidė istorijos, suskirstytos į knygas ir skyrius, kurių priekyje įdėtų sa­ vo rėmėjų vardus.

PDF 30

Užsikrovęs šią ne pagal savo jėgas naštą, mūsų garbingasis pirmtakas skubėjo be menkiau­ sios kritikos, be atsargumo su datomis, palyginimo, da­ lyko nagrinėjimo, ir skubėjo pagrįstai: jau nedaug metų jam buvo skirta gyventi. Tačiau jis nesuskubo įgyvendin­ ti visų savo ketinimų. Iš tikrųjų jis negailėjo darbo, bet nemokėjo juo laimingai naudotis.

PDF 119

115\nStrijkovskis savo amžiuje dar girdėjo apie likučius\nišsklaidytų jotvingių1, veikiausiai paimtų į nelaisvę ir\napgyvendintų prie Lietuvos Naugarduko, Raigardo, Ins-\n1 Stryjkomski.\nS. 181.\n121\n\n## Puslapis 119\n\nterburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraš­\ntuose, kur juos vadino igovėnais.

PDF 68-69

Šią teisinę ir politinę situaciją keitė LDK elito lenkėjimas. Nors egzis- tavo rusėniškasis, lotyniškasis ir lietuviškasis kalbiniai kultūros modeliai, vis labiau plito lenkiškasis, kurį skatino integraciniai procesai viešajame gyvenime. Bene svarbiausias lenkiškojo modelio pradžios taškas buvo 1582 m. lenkų kalba išspausdinta Motiejaus Strijkovskio „Lenkijos, Lie- tuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“, tapusi parankine Lietuvos bajo- rijos knyga. Lietuvos lenkėjimo procesas yra vienas svarbiausių Baroko 2 skyrius • L E N K I J O S I R L I E T U V O S VA L S T Y B I Ų J U N G T U V Ė S 69 epochos reiškinių.

PDF 282

Pretorijus Hartknocho studijų prierašuose aiškina teisin­ gai, kadangi jis mokėjo prūsų ir žemaičių kalbą. Pasak jo, Kre­ ive, arba ir Kriwe, reiškia ne ką kita kaip tik žynį arba tautos teisėją, kadangi žemesnieji teisėjai vėlesniais laikais buvo va­ dinami Krewule, tai yra mažaisiais kriviais, žemesnės katego­ rijos teisėjais arba žyniais. Taigi Krewe-Krewejto reiškia visų žynių vyriausiąjį žynį. Jo asmeninis autoritetas buvo labai di­ delis, jo sprendimai tapdavo įstatymais, pamokymai - tikėji­ mo tiesomis.

PDF 155

Pagal dabartinius tyrimus toji vieta vadinasi Raksztis Szwies- tas Bintias, dieviškosios Birutės kapas, kurio šventumui pažy­ mėti ten visuomet stovi medinis kryžius. Jis yra ant gana aukš­ to kalno, matomas toli iš jūros. Lietuvos ir Prūsijos archeologų surinkti duomenys patiks­ lina Strijkovskio paminėtą faktą; ant to kalno stovėjęs Prauri- mės aukuras, kuriame degusi Amžinoji ugnis, saugota vaidi­ lučių. Patys kryžiuočiai tą vietą visuomet palikdavo neliestą: viena, tikėdami kažkokiais pranašavimais, antra, dėl tos ug­ nies, degančios kiekvieną naktį, naudingumo jūrininkams.