Motiejus Strijkovskis tuoj pat nežinia kur dingo.
Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
PDF 202
Pabaisa atsakė: „Aš esu tas, kuris čia būsiu, kol atkeršysiu už tai, kad užmušei savo namų dievą. Tu būsi dar labiau persekiojamas, jeigu negrįši prie jam priklausančių aukų aukojimo“. Šeimininkas šito nepaisė ir, būdamas krikš čionis, nuvijo pabaisą šventu kryžiumi-ji tuoj pat nežinia kur dingo. Bet kai jis ateidavo į tą vietą, ilgą laiką sode girdėdavo kažkokį triukšmą ir lyg žalčių šnypštimą.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
PDF 35
Netoli jo, ties Belgorodu, į pietvakarius nuo Kijevo („už šešių mylių“), prie Irpenės upės (dešiniojo Dniepro intako) įvyko mūšis. Jį mena xvi a. is- torinė tradicija (Lietuvos metraščiai, M. Strijkovskio kronika), kt. vėlesni liudi- jimai. Vienalaikių šaltinių duomenų nėra.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
PDF 135
Kruvina šio Ordino\npolitika numatė padaryti Sūduvą visiškai negyvenamą,\ntad jos gyventojai ¡buvo arba iškapoti, arba išgabenti į\nkitas Prūsijos dalis. Galbūt jie ir buvo likučiai išvestų jot\nvingių, kurių palikuonis Strijkovskis pastebėdavo prie\nRaigardo ir Insterburgo Prūsijoje. Tačiau negalime su\ntikti su mokslininku Heningu, kuris daro prielaidą, kad\nvisi sūduviai yra buvę jotvingiai, nes kitur esama negin\nčijamų įrodymų, kad buvusi prūsų-lietuvių gentis, kuri\nvadinosi sudinais ir buvo visiškai ne jotvingių kilmės.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
— В., 1978. Ванагас А. К вопросу о языковых ятвяжских реликтах в Литве. — ABS, 1976, 9, s. 71—79. Ванагас А. П. Максимальный ареал балтской гидронимии и проблема происхождения балтов.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
— ABS, 1976, 9, s. 71—79. Ванагас А. П. Максимальный ареал балтской гидронимии и проблема происхождения балтов.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
180 ## Puslapis 180 Tai buvo dvasios, arba genijai, pasirodantys kerėpliškų ir barzdotų neūžaugų pavidalu, vienų metų vaiko išvaizdos, bet turėjo sieksnines barzdas. Vis dėlto jie buvo labai greiti ir vik rūs. Anuo metu Strijkovskis, įtikėjęs savo tiesa, teigė, jog jie pasirodydavę prieštaringiems žmonėms. Kaip įrodymą jis pa teikia Upsalos arkivyskupo Olafo, Agripos ir kitų lengvatikių, kaip ir jis pats, rašytojų liudijimus, nes sako: „Kurše, Livonijo je, Sambijoje, Prūsijoje, Žemaitijoje, už Miromskiemio (? - R.J.) ir Insterburgo pats girdėjau ir mačiau savo akimis, kaip garbinamas Pušaitis ir barstukai18“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
121 ## Puslapis 119 terburgo, Kurše, Livonijoje, net Didžiojo Naugardo kraš tuose, kur juos vadino igovėnais. Jie visi kalbėję savo atskira kalba, bet nežinoma kokia. Sarnickis teigia, jog jotvingių kalba buvusi sarmatų, panaši į slavų, o Kro- meris mano, kad ji skyrėsi nuo slavų ir lietuvių kalbų.
Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)
Galima teigti, kad tęsinio nebuvo; bent jo nebuvo tam e BK variante, kuriuo naudojosi ir kurį daugeliu atvejų ištisai citavo M. Strijkovskis, aiškiai nurodydamas savo šaltinį. Po 1506 m. Klec ko mūšio aprašymo Jis daugiau niekur nebemini Lietuvos m etraš čio. kaip savo šaltinio.