Henrikas viešuose įrašuose jau minimas kaip kronikininkas, vadinamas Henriku Latviu. Šiame leidinyje jo „Livonijos kronika“ papildomai naudojama kaip šaltinis apie lietuvių kovos būdą ir Lietuvos valdžios siekį valdyti aplinkines gentis.
Ištrauka iš žymiausio Kalavijuočių ideologo Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ apie lietuvių būdą kovoje, mūšyje su kalavijuočiais prie Dauguvos, Livonijoje 1207 m.
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, ku rias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių da lykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šauk dami tikrojo.
Henriko Latvio kronikos prierašuose, arba pastabose, kurias XVII amžiuje parašė kažkoks kunigas Glumeris ir kurias turiu rankoje, tarp nedaugelio Lietuvos istoriją liečiančių dalykų yra parašyta, kad, kai 1243 metais Livonijos riteriai, šaukdami tikrojo Dievo vardą, užpuolė lietuvius, šie savo ruožtu rėkė: JogKauou, jogKauaile! („Jok Kove, jok Kovaiti!“).
Ištrauka iš Henriko Latvio „Livonijos kronikos“ apie Lietuvos valdžios siekį valdyti „Lettonijos [Lietuvos] valdžia siekė valdyti visas šituose kraštuose gyvenančias gentis, tiek krikščionių, tiek pagonių, ir retas kas drįsdavo gyventi savo sodyboje, labiausiai nedrįso lettai. Ir dėl to jie per pavojus palikdavo savo namus ir slėpdavosi miško tankynėse, bet ir čia neišsigelbėdavo nuo lettony; lettonai persekiojo juos miškuose, vienus užmušinėjo, kitus ėmė į nelaisvę, vedė juos į savo žemę ir ėmė iš jų viską kaip savo. Ir bėgo rutenai [rusai] miškais ir kaimais nuo lettonų, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo, o lyviai ir lettai klusniai tarnavo lettonams, davė maistą ir pašarą, kaip avys, be ganytojo patekusios į vilkų gaują.“