Vladislovas Lokietka – Lenkijos karalius ir Gedimino sąjungininkas kovoje prieš Vokiečių ordiną. Gediminas, matydamas užsitęsusią kovą su kryžiuočiais, pasirinko Lokietką talkininku, o pats Lenkijos valdovas siekė atgauti Ordinui priklausiusią Pomeraniją. Šiam tikslui 1320–1321 m. Inovroclave vyko popiežiaus paskirtų teisėjų nagrinėtas teismas. 1326 m. Lokietka paprašė Gedimino karių, ir jam buvo atsiųsta 1200 raitelių; tai rodo praktinį jų politinio bei karinio bendradarbiavimo pobūdį. Išskirtinė detalė ta, kad kronikininkas Petras Dusburgietis, palaikęs Ordiną, Lokietką vadino išdaviku dėl jo ginkluotos kovos prieš Ordiną, o jo laikais Lenkijos aristokratai ir dvasininkija pradėjo šaukti suvažiavimus bei tautos pasitarimus.
Vladislovo Lokietkos suvienyta Lenkija bandė diplomatijos priemonėmis atgauti kryžiuočių užgrobtą Pomeraniją. 1320 m. balandžio—1321 m. vasario mėn. Inovroclave šiuo reikalu vyko teismas, kuriame dalyvavo popiežiaus skirti teisėjai.
Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną. Dėl Gedimino diplomatinės veiklos iškilęs Lietuvos krikšto klausimas būtų pakirtęs Ordino egzistavimo pagrindą, todėl Dusburgietis stengiasi įrodyti, jog Lietuvos 66 PD, II, 6; PKD, s.
361 (354). Apie Brandenburgo markgrafystės nusiaubimą ir apie tai, kaip prarado gyvastį ar pakliuvo į nelaisvę šeši tūkstančiai krikščionių 1326 viešpaties metais Lokietka, Lenkijos karalius, paprašė Gediminą, lietuvių karalių, kurio dukterį neseniai buvo paėmęs į žmonas jo sūnus592, atsiųsti jam iš savo krašto karių. Patenkindamas jo prašymą, šis davė jam 1200 raitelių.
Senos Vokiečių ordino tradicijos dvasia nušviečiamas Ordino įsikūrimas Kulmo žemėje, dovanotoje Mazovijos kunigaikščio Konrado, šis. aktas laikomas Ordino veiklos Prūsijoje pagrindu (II, 5, 6). Krikščionių kunigaikščius, kurį laiką kovojusius prieš Ordiną, Dusburgietis vadina išdavikais. Tokį vardą pelno su prūsais bendradarbiavęs Pamario kunigaikštis Sventopelkas (III, 32), Gedimino sąjungininkas Lenkijos karalius Vladislovas Lokietka (Papildymas, 10), kuris, norėdamas atgauti Pamarį, stojęs į ginkluotą kovą prieš Ordiną.
Tuo pat metu ir tą pačią dieną (vasario 1), kai šitai dėjosi, Lokietka, Lenkijos karalius, padarė piktadarystę, kurią seniai buvo sumanęs: nepaisydamas taikos susitarimo, kurį buvo sudaręs su Čekijos karaliumi ir magistru, jis su 6 tūkstančiais karių klastingai įsibrovė į Kulmo žemę ir ją siaubė 5 dienas ir 5 naktis, degindamas bei plėšdamas. Šit kokia stulbinanti ir siaubinga piktadarybė! Sis karalius neseniai buvo kunigaikštis, visai neseniai apaštališkasis sostas jį pakėlė į karalius, vildamasis, kad dėl to jis uoliau, ištikimiau ir ryžtingiau kovosiąs už šventąją bažnyčią, tikėjimą ir tikinčiuosius.
Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324 m. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę (Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną). Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė nužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos.
Gedimino Lietuva, matyt, susitarusi su Vladislovu Łokietka, 1323 m. pabaigoje — 1324 m. pradžioje, puldama Aukso ordai pavaldžią Volynę, užėmė Bresto žemę, arba Palenkę (Brestą, Kamenecą, Kobriną, Melniką, Drohičiną). Apie 1325 m. Gedimino kariuomenė nužygiavo į totorių valdžioje buvusį Kijevą ir atėmė jį iš Aukso ordos.