Kukovaitis

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nykte nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog priešas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai atsigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gyvenimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.

Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)

Apie tai dar bus mūsų istorijos tęsinyje. 221 ## Puslapis 221 Kukovaitis (Kukowojtis) Sudvejintas lietuvių kunigaikštis, Živinbudo II sūnus, viešpatavo visoje Užnerio Lietuvoje, mirė 1221 metais, buvo palaidotas kalne netoli Deltuvos. Jo, kaip dievo, garbinimą tenai įvedė jo sūnus Utenis, kuris paveldėjo tėvo kunigaikštystę.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vieloje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Prie Jaseldos upės abi šalys stojo į įnirtingą mūšį, Mstislavas, sumuštas, praradęs kariuomenę, vos gyvas paspruko iš kovos lauko į Lucką. Tuo tarpu Skirmantas po šios pergalės ta pačia proga iš rusų atėmė Pinską ir Turovą; džiūgaudamas dėl pergalės ir dėl atimtų iš priešų žemių, paL ie tu v ia i iš rusų a tisiuntė atgal Zivinbudui Kūma P in ską kovaitį ir jo karius apdovanojo puikiomis dovanomis. Šis buvo ne tik visiškai nukaršęs bei pasilpęs, jis nykte nyko ligos kamuojamas, tačiau kai išgirdo, jog priešas įveiktas, ir kai išvydo nugalėtoją sūnų, gerokai atsigavo jo dvasia, bepaliekanti kūną; baigdamas gyvenimą, jis deramu laiku perdavė valdžią sūnui, kurį po pergalės triumfuojantį matė savo akimis.

Šaltinis: Lietuvos metraštis, Bychovco kronika (1971 m.)

Ir didysis kunigaikštis Kukovaitis, mylėdamas savo motiną, jos atminimui pagerbti pagal jos išvaizdą padirbo stabą ir pastatė tą savo motinos Pajautos vardo stabą ties Žaslių ežeru. O tą jos stabą garbino ir Pajautą laikė deive. Paskui tas stabas supuvo, ir toje vieloje išaugo liepos. Tąsias liepas garbino ir iki mūsų dienų jas tebedievina, minėdami tą Pajautą.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Kukovaitis su savo daliniu persikėlė per Nemuną jo ¡aukštupyje, valsčiuose prie Rusios Naugarduko* sukėlę sambrūzdį, grįžo pasukdami Lucko link, kur apiplėšė jo tvirtoves, pasiekė Voluinės Vladimiro1 apylinkes ■— visur negailėdami nei cerkvių, nei vienuolynų, viską griaudami ir naikindami, kol atsidūrė prie Mozyriaus.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3

Šio žygio vadais buvo Lietuvos Užnerio kunigaikštis Kukovaitis3 * 5 ir narsusis kunigaikštis Mantvila, turėjęs valdą Aukštaitijoje. Kariauna suko pietinės Rusios link.