Germantas – kronikose ir vėlesniuose Lietuvos istorijos pasakojimuose minimas Lietuvos kunigaikštis. Teigiama, kad XIII amžiuje Vilniaus vietoje jis pirmasis įkurdino vaidilą, o Šventaragio slėnyje iškirto miškus ir paskyrė vietą valdovų kapavietėms. Kojelavičiaus pasakojime Germantas buvo beveik šešiasdešimties metų Šventaragio sūnus ir įpėdinis, pasirinktas siekiant išsaugoti ramybę tėvynėje. Jis apvalė laidotuvių aikštę, paskelbė ją valdovų deginimo ir laidojimo vieta, o greta įsteigė žynių tarnybas amžinajai ugniai prižiūrėti. Kituose pasakojimuose Germantas vaizduojamas ir kaip karys: jis sudarė sąjungą su lenkais puolimui prieš rusus, o po jo mirties Kernavėje valdovu paskelbtas sūnus Giliginas, Trobiui patikėta Žemaitija.
Netgi kai kuriuose Jogailos autentiškuose dokumentuose, rašytuose prieš jo krikštą ir iki šiol išsaugotuose Karaliaučiaus archyve, Vilniaus vardas Vylne, Velne, labai panėši į vardą, duotą jam Snorro. Tad kad ir kurią iš visų tų legendų pripažintume esant tikroviškiausia, vis vien neabejotinas dalykas, jog Vilniaus įkūrimą ne Gediminui, bet jo pirmtakams dera priskirti. Jau, pasak mūsų kronikų, Lietuvos kunigaikštis Germantas XIII amžiuje pirmasis toje vietoje turėjo būti įkurdinęs vaidik Č a c k i s, gavęs išrašą iš tos Snorro kelionės aprašymo rankraščio, esančio Kopenhagos bibliotekoje, pirmasis apie tai užsiminė.
I. Esą pirmasis toje vietovėje įkurdinęs gyvenvietę Germantas, vykdydamas savo tėvo, kunigaikščio Šventaragio, pasak jų, viešpatavusio Lietuvoje apie 1268 m., valią, tam slėny pirmasis miškus išnaikinęs ir savo tėvo bei savo paties įpėdinių kapavietėms skyręs; pavadino ją vardu tėvo, Šventaragio, kas reikštų Šventą al- 18 ## Puslapis 35 I KNYGA Urna būtų prieiti prie išvados: jei Vilnius iki Gedimino laikų nebuvo Europai žinomas kaip miestas, nebuvo pirmapradė vietovė kokios nors mažos kunigaikščio dalinės valdos Lietuvoje, tai vienas svarbiausių jau nykstančio tame krašte teokratinio valdymo centrų tikrai galėjo būti8.
50 ## Puslapis 67 I KNYGA las, kunigaikščių kapavietes padaręs ir savo Dievų šlovinimus rengęs. Taigi ta vietovė, žinia, jei ji buvo parinkta tokiai reikšmingai paskirčiai, jau anksčiau turėjo būti užstatyta ir gyvenama. Netgi pats Vilniaus vardas, paeinantis ne nuo didesniosios Vilijos, bet nuo mažesniosios upės, Vilnios, į aną įtekančios, rodo, kad pirmykštė gyvenvietė turėjo būti prie Vilnios, ir kad Germantas, Šventaragio slėnyje miškus lydimais vertęs, kaip ir Gediminas keliasdešimt metų vėliau ant kalno statydinęs mūro tvirtovę, iškilusią jo viršūnėje, nieko daugiau nedarę, tik artinę Vilijos link ir plėtę senovinę Vilniaus gyvenvietę, palei Vilnios, arba Vilnelės, krantus nusidriekusią ir medinės pilies saugomą.
Kadangi buvo stengiamasi tramdyti savo norus ir nerodyti sumanymų, šitai įvyko veikiau per atsitiktinumą nei dėl ypatingo Šventaragio nurodymo; jo prigimtis, švelnesnė nei kitų, nelinko į karą, be to, ir amžius jau nebuvo tinkamas. Jis norėjo, kad tėvynėje visada viešpatautų ramybė, todėl, skubiai sukvietęs tarybos posėdį, paskyrė savo įpėdiniu jau beveik šešiasdešimtmetį sūnų Germantą. Po to neilgai ir tebegyveno.
Vos užmetus žvilgsnį, ši puiki lyguma taip sužavėjo seneliui širdį, jog jis paprašė Germantą, jam mirus, niekur kitur neieškoti vietos nei laidotuvėms, nei laužui, nei kapui, norėdamas, kad ši aikštė ateityje amžinai būtų skiriama valdovams deginti ir jų pelenams laidoti. Germantas viską sąžiningai padarė, ko prašomas: jis apvalė aikštę, iškirsdamas visus medžius, ir ją, paisydamas visų apeigų, apskelbė laidotuvių vieta; greta pasilikusį miškelį paskyrė audrų tvarkytojui, vadinamajam žaibų dievui Perkūnui; kad žmonės, atlikdami tikybines apeigas, gausiau šią vietą lankytų, buvo įsteigtos, suteikus didelę paramą, žynių tarnybos. Žyniams uždėjo pareigą kurstyti, kaip reikalavo papročiai, ąžuolinėmis ir pušinėmis malkomis amžinąją ugnį; jeigu ši ugnis kartais būtų užgesusi, pats žynys būtų buvęs sudeginamas už nerūpestingumą ar už tai, kad deramai nepaisė tikėjimo nurodymų.
Valstybėje tada buir k ry žiu o č ia is, k a ra s vo ramu, nelabai būgštauta p rie š rusu s ir dėl priešų, nors šis ir tas atrodė įtartina: manyta, jog neliks ramūs nei Livonijos, nei Prūsijos kryžiuočiai, taip pat ir lenkai, kurie visai neseniai buvo ne vieną kartą smarkiai nuniokoti. Su pastaraisiais Germantas suėjo į draugystę, pasiūlydamas sąjungą — ne tiek iš noro taikiai gyventi, kiek iš troškimo visomis jėgomis iš karto pulti rusus. Labiausiai jis veržėsi susikauti su Leonu, negalėdamas užmiršti, kaip prieš keletą metų jo buvo nužudytas vaišėse Lietuvos didysis kunigaikštis.
Tokio pat likimo susilaukė jo įpėdinis Andrius fon Vestfalenas: tęsdamas karą, jis buvo lietuvių sumuštas ir žuvo. Netrukus po to Lietuvoje baigė dienas ir Germantas. Sukvietus Kernavėje didikų sueigą, Germanto vyresnysis sūnus Giliginas buvo paskelbtas Lietuvos valdovu, jo broliui Trobiui patikėta Žemaitija su ta sąlyga, kad jis bus pavaldus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.