Lietuvos istorijos žinių lobynas
Asmuo
12 teiginių14 įrašų5 ryšiai
Albertas – istorijos šaltiniuose minimas asmuo, tačiau pateikti duomenys, regis, sieja šį vardą su keliais skirtingais religiniais ir kariniais veikėjais. Vienas jų buvo Rygos vyskupas, iki mirties 1229 m. valdęs Livonijoje kuriamą vokiečių valstybę ir nugalėjęs Jersikos karalių Visvaldį. Savo vyskupijoje jis 1202 m. įkūrė ordiną, kurį 1204 m. patvirtino popiežius, suteikdamas jam templininkų įstatus. Šaltiniai taip pat aprašo jo karinę veiklą prieš žemgalius: prie Mežotės pilies jis pasiuntė daugiau kaip 10 000 karių, naudojo apgulties įrenginius ir pilį apgulė. Tačiau kitas pasakojimas Albertą vadina imperatoriaus Otono II pasiųstu arkivyskupu, vėliau valdžiusiu Magdeburgo arkikatedrą, o dar vienas – Karaliaučiaus komtūru, todėl asmens tapatybė ir biografija nėra pakankamai vienareikšmės.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Albertas grįždamas aplankė kai kuriuos Lie tuvos žemės kraštus, kur mokė žmones švento tikėjimo tiesų. Daugiau jokių smulkesnių žinių istorijoje neišliko1 2.
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Pareigos ir vaidmuoŠaltinių nesutarimas |
|
|
|
| Gebėjimai |
|
|
|
| PažiūrosŠaltinių nesutarimas |
|
| |
| Būdas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Dusburgietis vaizduoja, kad besimeldžiant Albertui ore pasirodė Viešpaties kūnas paplotėlio pavidalu, kurį jis priėmė.
Šaltinis: Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.)
Žygio prieš Lietuvą metu Karaliaučiaus komtūrui broliui Albertui besimeldžiant, ore prie jo burnos pasirodė viešpaties kūnas paplotėlio pavidalu ir kryžiuotis jį priėmė su neapsakomu džiaugsmu (III, 232).
Iki mirties 1229 m. vyskupas Albertas buvo naujos vokiečių valstybės Livonijoje valdovas.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Kol buvo gyvas vysk. Albertas († 1229 m.), Livonijoje naujos vokiečių valstybės valdovas buvo jis.
Vyskupas Albertas 1202 m. savo vyskupijoje įkūrė ordiną, kurį 1204 m. patvirtino popiežius.
Šaltinis: A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.)
Vyskupas Albertas sumanė panašų ordiną įsteigti ir savo vyskupijoje. Jo 1202 m. įkurtą ordiną 1204 m. popiežius patvirtino ir jam suteikė templininkų įstatus.
To dėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę už imti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės brostviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkur ti.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Todėl gi Albertas, dangstydamas savo tikyba, veizėjo kito pragumo, kuriuo galėtų netikėliams žemę užimti ir pačius nuvergti; atmindamas, jog karės brostviai Žemėj Šventoj daug gero darė krikščionims, užsikėto jis tokį pat karės zokaną Padaugavy įkurti, idant jie tikybą krikščionų tarp netikėlių platintų ir ją antturėtų. Albertas, geisdamas tokią brostvą Padaugavy įkurti, nukeliavo į Teutoniją naujos tenai talkos 1200 meldžionų telkti, idant jų užtarymu ir pagalba savo ketėjimą galėtų užkakinti, o Ditrichą zokanyką išsiuntė pas popiežių, idant jam jo norą apreikštų. Tuo tarpu pats, noris, surinkęs didžią gaują meldžionų, sugrįžo į Rygą, vienok, krūpaudamas tolimas tautas sukelti, sandarą padarė su padaugionimis, tai yra kuržemiais, žemgaliais, aiba žemaičiais, ir lietuviais, arba latuviais, ir tuomi nuo savęs pavojų attolino.
Imperatorius Otonas II išsiuntė Albertą, turėjusį arkivyskupo titulą ir vėliau valdžiusį Magdeburgo arkikatedrą.
Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 3
Imperatorius išsiuntė Albertą, anuomet ¡gavusį vienos vyskupijos arkivyskupo titulą, vėliau savo žinioje turėjusį Magdeburgo arkikatedrą. Į Rusią jis atvyko 960 metais, tačiau tenykščių buvo sutiktas su tokiu piktumu, kad vos išvengė žiaurios stabmeldžio rankos.
Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį.
Šaltinis: Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995
Žemgaliai, kurie buvo persikrikštiję, vėl išsižadėjo ir su lietuviais ir žemaičiais susinėrę kariavo meldžionis, kaipogi, aptverę kuo stipresniai pilį Mežotę, traukė į Bažnyčios salą ir tenai, krikščionis nugalavę, visą kraštą nuteriojo. Tą regėdamas, v. Albertas sukėlė kalavijonis, perkrikštus ir meldžionis ant žemgalių ir, paėmęs karės padarynes pilės griaunamąsias, ėjo daugiaus nei su 10 000 kareivių į Mežotės pilį, baužęs visą naktį, ryto metą kariauną skurdino pamūšy, paskui sukos į papilį, kurį nuteriojęs, pačią pilį apgulė.
Rygos vyskupas Albertas nugalėjo Jersikos karalių Visvaldį.
Šaltinis: Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.)
Jersikos karalius 2 Dauguva Žiemgaliai ; Sėliai X Saulė (Šiauliai) 1236 m. Nes Lietuviai Vilnius 0 Jotvingiai aw MI Visvaldis buvo nugalėtas NY Rygos vyskupo Alberto. Teutonų ordiną padėti kar- Europos rytuose didelius jauti su prūsais 1226-1228 m.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 4 | 4 |
| A. Šapoka (red.), Lietuvos istorija (1936 m.) | — | 2 | 2 |
| Lietuvių tautos istorija, t. 3 | — | 2 | 3 |
| Karolis Zikaras (sud.), Žymiausi Lietuvos mūšiai ir karinės operacijos (2013 m.) | — | 1 | 1 |
| Lituanistika-64400-Feodalines-teises-apraiskos-LDK — Feodalinės teisės apraiškos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV amžiuje–XVI amžiaus viduryje | — | 1 | 1 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 1 | 1 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 1 | 2 |