Istorinis-geografinis tautos supratimas čia veikia kaip priešprieša nacionaliniam tautos supratimui, vertinant Balinskio ir Kraševskio Vilniaus istorijų santykį su Lietuvos istoriografija ir lietuvių tauta.
1968 m. išleistos Vilniaus miesto istorijos autoriai pažymėjo J. I. Kraševskio ir M. Balinskio nuopelnus tiriant Vilniaus praeitį: „Jų darbai sudaro senosios Vilniaus istoriografijos pagrindą. Abu jie rašė lenkų kalba, būdami feodalinės Lietuvos valstybės patriotai ir tęsdami renesanso epochoje susiklosčiusią tradiciją"8. Ir toliau: „M. Balinskio ir J. I. Kraševskio Vilniaus istorijos pasitarnavo Lietuvos istoriografijai ne tik gausia faktine medžiaga, bet ir palankumu lietuvių tautai, nepaisant jų istorinio-geografinio, o ne nacionalinio, tautos supratimo".
1968 m. išleistos Vilniaus miesto istorijos autoriai pažymėjo J. I. Kraševskio ir M. Balinskio nuopelnus tiriant Vilniaus praeitį: „Jų darbai sudaro senosios Vilniaus istoriografijos pagrindą. Abu jie rašė lenkų kalba, būdami feodalinės Lietuvos valstybės patriotai ir tęsdami renesanso epochoje susiklosčiusią tradiciją"8. Ir toliau: „M. Balinskio ir J. I. Kraševskio Vilniaus istorijos pasitarnavo Lietuvos istoriografijai ne tik gausia faktine medžiaga, bet ir palankumu lietuvių tautai, nepaisant jų istorinio-geografinio, o ne nacionalinio, tautos supratimo".
1968 m. išleistos Vilniaus miesto istorijos autoriai pažymėjo J. I. Kraševskio ir M. Balinskio nuopelnus tiriant Vilniaus praeitį: „Jų darbai sudaro senosios Vilniaus istoriografijos pagrindą. Abu jie rašė lenkų kalba, būdami feodalinės Lietuvos valstybės patriotai ir tęsdami renesanso epochoje susiklosčiusią tradiciją"8. Ir toliau: „M. Balinskio ir J. I. Kraševskio Vilniaus istorijos pasitarnavo Lietuvos istoriografijai ne tik gausia faktine medžiaga, bet ir palankumu lietuvių tautai, nepaisant jų istorinio-geografinio, o ne nacionalinio, tautos supratimo".