Vroclavas

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Per susitikimą Dauguose patyrę ištarmę, jiedu esą rėkę ir raudoję, kaip du sužeisti hutai^13. Pusbroliai tuojau į Vroclavą pasiuntė savo protestus, kuriuos ten gabeno savo politinę karjerą pradedąs Zbignievas Olesnickis. Ilgame savo laiške Vytautas išdėstė, jog žemaičiai yra ta pati lietuvių tautos dalis : « viskas yra viena, viena žemė ir tie patys žmonės »^14.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o turtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikščio dvare9. Prekybos sutartis su Pskovu, kaip ir prieš metus sudarytoji su Naugardu, buvo patvirtinta Vilniuje ir, ano gą poną Fridrichą fon Bebirsteyną, priėmiau į savo dvariškių būrį ir kaip malonų patikėtinį", bei prašo, kad panašią paslaugą padarytų to paties svečio broliui Prūsijoje.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Valdant Švitrigailai, Vilniaus miestietis Bomannas, tikriausiai garsus pirklys, prekiavo su Gdansku8. Silezijos, o ypač Vroclavo (1432 m.) gyventojai per Ordino žemes atvykdavo į Lietuvą ir į Vilnių su savo prekėmis, o turtingiausi Silezijos didikai viešėdavo didžiojo kunigaikščio dvare9.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pageidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasiteirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačiame laiške Švitrigaila prideda prašymą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino žemes, kad jie galėtų laisvai ir nevaržomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palankumo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo paskirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Jame pasakoja, kad „pasiunčiau nuo savęs maloningąjį poną Konradą, Vroclavo vyskupą, mylimą brolį, pageidaudamas, kad didysis magistras lieptų jį palydėti į Kistriną ir pasiteirauti kunigaikščio Štolpenskio, ar minėtasis vyskupas turįs ar neturįs dėl ko nuogąstauti iš jo ir tų, kurie jam pavaldūs, pusės?" Tame pačiame laiške Švitrigaila prideda prašymą: „kad Vroclavo gyventojams duotų garantiją vykti per Ordino žemes, kad jie galėtų laisvai ir nevaržomai keliauti su savo prekėmis, kadangi mums rodo daug palankumo". — « — 213 ## Puslapis 230 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA// TOMAS miesto gyventojų prašymu, didysis kunigaikštis turėjo paskirti valdytoją bei garantuoti jiems globą10.

Šaltinis: Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties (1978 m.)

Abu valdovai tačiau kratėsi tokio sprendimo. Jogaila tuojau apeliavo į popiežių Martyną V, prašydamas panaikinti Vroclavo sprendimą. O Vytautui pasisiūlė galimybė imperatoriui už neprietelišką ištarmę atmokėti pačiu skaudžiausiu būdu.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Buvo pareikštas noras tvirtos taikos ir sudaryti sutartį su Vokiečių ordino riteriais; apie Lietuvą nupasakota, kad esą didesnę jos dalį sudaro krikščioniškos provincijos, o kiti kraštai, nors žmonės senosios tikybos laikosi, tačiau čia klesti krikščioniško tikėjimo mokymas, o visuotinės tolerancijos dėka ir krikštui priimti nėra jokių kliūčių. Pagaliau nėra kliūčių jungtis su Romos bažnyčia ir tai, kuo lengviausiu keliu einant, su laiku gali duoti rezultatų. Impcratorius karštai griebėsi tų pasiūlymų, paskyrė įgaliotinius - Prahos arkivyskupą Ernestą, Svidnicos kunigaikštį Balkoną ir riterių kryžiuočių Vokietijos provincijos magistrą Volframą Nolenburgą, kurie turėjo atvažiuoti į sutartą vietą, kur norėtų atvykti Lietuvos kunigaikščiai suderinti priešsutartinių susitarimų, ir per Kalėdas Vroclave surengti suvažiavimą, kuriame, dalyvaujant imperatoriui, turėjo būti imtasi įgyvendinti priesakus.

Šaltinis: Lietuvių tautos istorija, t. 5

Deja, atkaklumo būta tokio, kad nė viena pusė nenorėjo nusileisti, ir įgaliotiniai, nieko neįrodę, grįžo Vokietijon; prieš pat Kalėdas Vroclave sutiko imperatorių su visais dvariškiais, kurie jų laukė.