Tikocinas

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

- medinės bažnyčios ir bazilijonų vienuolyno įkūrimą Vilniuje priskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli- 27 ## Puslapis 44 VILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS sykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant Vilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, laimėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies reikalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuomenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o gal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, smurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuolius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos bėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms atminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, arkebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amuniciją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur pavedame Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje. Taip pat prašome, kad jos didenybė karaTarnautojai, samdiniai, pėstininkai, liokajai, kambariniai ir kiti rūmų tarnai.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Šiai bažnyčiai visą bažnytinį auksą, sidabrą, koks tik yra ir bus rūmų iždo rinkinyje, taip pat ir tą, kuris prie mūsų visada būna mišioms ir kas tik yra pas Zaleskį Tikocine, atiduodame, kaip kielikus, patenas, kryželius, pacifikalus, liktorius, tribularijus, ampules, ampulėles, varpelius, taip ir arnotus ir kitus bažnytinius apdarus, antepedijus, šižinkas, korporalus, absoliučiai visas puošmenas, drabužius ir indus, priklausančius Dievo tarnystei bažnyčioje, kad jie būtų tai minėtai Šv. Onos bažnyčiai Vilniuje išduoti, išskyrus auksinį kryžių, papuoštą safyru, su jame esančiu Šventojo Kryžiaus medžiu, pakabintu ant grandinės, ir prašome bei paskiriame, kad šis kryžius su Šv. Kryžiaus medžiu būtų paliktas Krokuvos pilies koplyčioje, kur ilsisi jo didenybės pono mūsų tėvo švento atminimo karaliaus kūnas.

Šaltinis: Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)

Taip pat mūsų asmenišką kredensą, aukščiau paminėtą, kuris yra Tikocine, kad jų didenybės lygiomis dalimis tarpusavyje pasidalintų, kaip ir visus pakinktus žirgams balnoti; auksinius apdarus ir sidabrinius, perlinius brizgilus, balnus su visa įranga, antkaklius groperius, taip pat spurgus ir visus ornamentus, papuošalus ir drabužius, lenkų, italų, vokiečių kalbomis išrašytus, brangiais akmenimis, perlais, auksu, sidabru ir kuo kitu aptaisytus, itališko, vokiško, husarų stiliaus, bet kokios amunicijos, taip pat visus šarvus karinius: medžioklės, kirasas ir pramogų aprangą, šarvus, karacenas su visais kariniais daiktais, tam reikalingais, įvairių pavidalų ir stiliaus, kas tik mūsų podėliuose, prie mūsų ir kur kitur yra, kad taip pat visa tai mūsų seserys paimtų; ir metaliniai balnai, arklidėse nuolat esantys ir kur tik kitur 342 ## Puslapis 359 IV KNYGA suras, muškietas ir visas arkebuzas, kurios tik yra pas Mikalojų Konarskį arba pas ką kitą būtų saugojamos, mūsų kamarose ir prie mūsų, ietys, alebardos ir kiti, kaip raitelių ginklai, apvalūs skydai, pukleriai, rodeliai, taip ir gynybinės ietys, turi būti jų didenybėms atiduoti, ir prašome, kad tai jų didenybėms būtų atiduota, išskyrus muškietas, pėstininkų ginklus ir arkebuzas, esančius prie pabūklų, - šie prie jų turi likti. Taip pat ir apmušalai, kurie yra Tikocine arba kur kitur atsiras, Flandrijos užtiesalai iš aukso arba su figūromis ir paprasto darbo, taip pat auksu atausti, aksominiai bei kiti šilkiniai apmušalai ir suolų užtiesalai, bet kokie špaleriai iš kamarų, pastatų, sienų, stalų, suolų, apyvokos daiktai, lovos apdangalai, baldakimai ir visi muzikos instrumentai omnis generis et materiae et formae [bet kokios rūšies medžiagos ir formos], iki vieno, - kad visą šitą mūsų turtą paimtų jų didenybės, daiktus kilnojamus ir nekilnojamus, išvardintus ir neišvardintus ir to, kas iš kilnojamų daiktų nepaminėta, kad tai būtų taip turima ir suprantama kaip būtų parodyti. Ir kad jų didenybės mūsų seserys karalaitės minėtus daiktus tikrai, teisėtai, stabiliai ir galutinai gaūtų ir lygiomis kiekviena savo dalį taikiai su kitomis pasiimtų.

Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)

Mat Goštautas buvo laŠ v e n to P ra n cišk a u s bai įtakingas ir galingas Lieo id in o b ro lia i n u kan tuvoje: kai Algirdas kur išk in a m i V iln iu je vykdavo, jis valdydavo valstybę. Kol jis pats gyveno Vilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs, tačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palenkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukurstyta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš septynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikštę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septynių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vilnią.