Apie 1345 m. Goštautui išvykus į Palenkės Tikociną, Vilniuje prastuomenė užėmė pranciškonų vienuolyną.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 43-44
- medinės bažnyčios ir bazilijo\nnų vienuolyno įkūrimą Vilniuje pri\nskiria Vitebsko kunigaikštytei Juli-\n27\n\n## Puslapis 44\n\nVILNIAUS MIESTO ISTORIJA / TOMAS\nsykiu su pranciškonais daug prisidėjo tą tikėjimą įtvirtinant \nVilniuje. Tačiau kai Algirdas, užsiėmęs karais su Rusia, lai\nmėjęs sostą, netrukus išvyko iš sostinės, o Goštautą šalies rei\nkalai prispyrė keliauti į Palenkę, į Tikociną, Vilniaus prastuo\nmenė, gal Perkūno garbintojų ir šventos ugnies saugotojų, o \ngal Rytų Bažnyčios išpažinėjų pakiršinta, apie 1345 metus, \nsmurtu užėmusi pranciškonų vienuolyną, septynis vienuo\nlius turgaus aikštėje žiauriai nužudė, o kiti septyni, kuriuos \nbėgančius sučiupo ant Plikojo kalno, kur ligi šiol jų kančioms \natminti stovi kryžiai, Vilnios upės bangose žūtį rado19.
Tikocine buvę ginklai ir karinė amunicija turėjo likti ten kaip valdovo nuosavoje pilyje.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 362
Visus bet kokio pavadinimo pabūklus, ar- kebuzas, muškietas, pėstininkų ginklus ir kitą karo amunici ją bei įrangą, kokie yra Lenkijos Karalystėje - atiduodame Karalystei. Taip pat Lietuvoje esančius ir kur kitur paveda me Lietuvos Kunigaikštystei, bet tie, kurie yra Tikocine ir visi ginklai bei karinė amunicija privalo ten likti kaip mūsų nuosavoje pilyje. Taip pat prašome, kad jos didenybė kara- Tarnautojai, samdiniai, pėstininkai, liokajai, kambariniai ir kiti rūmų tar nai.
Tikocine pas Zaleskį buvę bažnytiniai reikmenys turėjo būti perduoti Vilniaus Šv. Onos bažnyčiai.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 361
Šiai bažnyčiai visą bažnytinį auksą, sidabrą, koks tik yra ir bus rūmų iždo rinkinyje, taip pat ir tą, kuris prie mūsų visada būna mišioms ir kas tik yra pas Zales- kį Tikocine, atiduodame, kaip kielikus, patenas, kryželius, pa- cifikalus, liktorius, tribularijus, ampules, ampulėles, varpelius, taip ir arnotus ir kitus bažnytinius apdarus, antepedijus, ši- žinkas, korporalus, absoliučiai visas puošmenas, drabužius ir indus, priklausančius Dievo tarnystei bažnyčioje, kad jie būtų tai minėtai Šv. Onos bažnyčiai Vilniuje išduoti, išskyrus auk sinį kryžių, papuoštą safyru, su jame esančiu Šventojo Kry žiaus medžiu, pakabintu ant grandinės, ir prašome bei pa skiriame, kad šis kryžius su Šv. Kryžiaus medžiu būtų paliktas Krokuvos pilies koplyčioje, kur ilsisi jo didenybės pono mūsų tėvo švento atminimo karaliaus kūnas.
Testamente nurodyta, kad Tikocine buvę apmušalai ir kiti užtiesalai turėjo atitekti karalaitėms seserims.
Michał Baliński, Vilniaus miesto istorija (2007 m.)
PDF 358-359
Taip pat mūsų asmenišką kredensą, aukščiau paminėtą, kuris yra Tikoci ne, kad jų didenybės lygiomis dalimis tarpusavyje pasida lintų, kaip ir visus pakinktus žirgams balnoti; auksinius apdarus ir sidabrinius, perlinius brizgilus, balnus su visa įranga, antkaklius groperius, taip pat spurgus ir visus or namentus, papuošalus ir drabužius, lenkų, italų, vokiečių kalbomis išrašytus, brangiais akmenimis, perlais, auksu, sidabru ir kuo kitu aptaisytus, itališko, vokiško, husarų sti liaus, bet kokios amunicijos, taip pat visus šarvus karinius: medžioklės, kirasas ir pramogų aprangą, šarvus, karace- nas su visais kariniais daiktais, tam reikalingais, įvairių pavidalų ir stiliaus, kas tik mūsų podėliuose, prie mūsų ir kur kitur yra, kad taip pat visa tai mūsų seserys paimtų; ir metaliniai balnai, arklidėse nuolat esantys ir kur tik kitur 342 ## Puslapis 359 IV KNYGA suras, muškietas ir visas arkebuzas, kurios tik yra pas Mi kalojų Konarskį arba pas ką kitą būtų saugojamos, mūsų kamarose ir prie mūsų, ietys, alebardos ir kiti, kaip raitelių ginklai, apvalūs skydai, pukleriai, rodeliai, taip ir gynybi nės ietys, turi būti jų didenybėms atiduoti, ir prašome, kad tai jų didenybėms būtų atiduota, išskyrus muškietas, pėsti ninkų ginklus ir arkebuzas, esančius prie pabūklų, - šie prie jų turi likti. Taip pat ir apmušalai, kurie yra Tikocine arba kur kitur atsiras, Flandrijos užtiesalai iš aukso arba su figū romis ir paprasto darbo, taip pat auksu atausti, aksominiai bei kiti šilkiniai apmušalai ir suolų užtiesalai, bet kokie špa- leriai iš kamarų, pastatų, sienų, stalų, suolų, apyvokos daik tai, lovos apdangalai, baldakimai ir visi muzikos instrumen tai omnis generis et materiae et formae [bet kokios rūšies medžiagos ir formos], iki vieno, - kad visą šitą mūsų turtą paimtų jų didenybės, daiktus kilnojamus ir nekilnojamus, išvardintus ir neišvardintus ir to, kas iš kilnojamų daiktų nepaminėta, kad tai būtų taip turima ir suprantama kaip būtų parodyti. Ir kad jų didenybės mūsų seserys karalaitės minėtus daiktus tikrai, teisėtai, stabiliai ir galutinai gaūtų ir lygiomis kiekviena savo dalį taikiai su kitomis pasiimtų.
Goštautas kartą išvyko į Tikociną Palenkėje, arba Poleksijoje.
Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
PDF 225
Mat Goštautas buvo la-\nŠ v e n to\nP ra n cišk a u s\nbai įtakingas ir galingas Lie-\no id in o b ro lia i n u kan -\ntuvoje: kai Algirdas kur iš-\nk in a m i V iln iu je\nvykdavo, jis valdydavo val\nstybę. Kol jis pats gyveno\nVilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs,\ntačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen\nkėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty\nta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep\ntynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš\ntę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti,\ntuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes\nKristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy\nnių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės\nvadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo\nstataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil\nnią.
Šaltinis: Albertas Vijūkas-Kojelavičius, Lietuvos istorija (1989 m.)
Mat Goštautas buvo la- Š v e n to P ra n cišk a u s bai įtakingas ir galingas Lie- o id in o b ro lia i n u kan - tuvoje: kai Algirdas kur iš- k in a m i V iln iu je vykdavo, jis valdydavo val stybę. Kol jis pats gyveno Vilniuje, krikščionių tikėjimo skelbėjai buvo saugūs, tačiau, jam išvykus (kartą iškeliavo į Tikociną Palen kėję, arba Poleksijoje), minia, kažin kieno sukursty ta, žiauriai su jais susidorojo. Vienas būrelis iš sep tynių vienuolių buvo prievarta išvilktas iš namų į aikš tę, kur jie, miniai piktažodžiaujant, buvo nukirsdinti, tuo būdu pašventindami savo krauju lietuvių žemes Kristaus mokslo sėjai; kitas būrelis, taip pat iš septy nių vienuolių, buvo nutemptas į kalną, kurį žmonės vadina Plikuoju, čia juos prie kryžių pririšo ir nuo stataus kalno šlaito nustūmė į papėdėje tekančią Vil nią.