Lietuvos istorijos žinių lobynas
Vieta
13 teiginių23 įrašai11 ryšių
Vikipedijos įžanga
Romovė – legendinė prūsų religinė šventovė, pagrindinio žynio – krivių krivaičio – buveinė. Čia degusi ir amžinoji ugnis (minima nuo IV–VI a.). Manoma, kad šventovė buvusi Nadruvos žemėje.
Šaltinis: Vikipedija
Pagal publikuotus šaltinius
Romovė – prūsų, lietuvių ir kitų baltų religinio kulto centras bei žinoma šventykla. Ji plytėjo vakarinėje provincijos dalyje, didelės šventos girios viduryje; miškas tęsėsi nuo šiaurinės pakrantės beveik iki Aistmarių pakrančių žemių. Romovės šventykloje, pasak kronikų, stovėjo spirale susiraitusio žalčio stabas, įrengtas kairėje nuo Perkūno, o pats atvaizdas buvo siejamas su variniu dievu, turėjusiu vidutinio amžiaus žmogaus galvą. Nors Romovė apibūdinama kaip žymiausia šventykla ir svarbus religinis centras, tiksli jos vieta iki šiol nenurodyta pateiktuose šaltiniuose.
Šaltinis: lietuvosistorija.eu
Šaltiniais pagrįsti bruožai
| Savybė | Aprašymas | Laikas / kontekstas | Šaltiniai |
|---|---|---|---|
| Aplinka |
|
| |
| Fiziniai bruožai |
|
| |
| PaskirtisŠaltinių nesutarimas |
|
|
Patikrinti teiginiai
Narbutas rašo, kad Patelo stabas didžiojoje Romovės šventykloje stovėjęs Perkūno dešinėje.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Patelas (Patelo) Skraidančių oro dvasių dievas, savitas aukščiausiosios kategorijos angelas. Kitaip jį vadinę Pateno, Potelo. Savo stabą jis turėjo didžiojoje Romovės šventykloje, Perkūno dešinėje.
Narbutas senovės Romovėje aprašo aukurą su Amžinąja ugnimi, prižiūrimą vyriausiojo žynio prie šventojo ąžuolo ir dievų stabų.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Lietuvoje, Hartknocho nuomone, tokia ugnis turėjo degti prie Nevėžio upės. 3. Dievo Perkūno šventykloje, senovės Romovėje, šventojo ąžuolo ir žymiausių dievų stabų akivaizdoje stovėjo aukuras su Amžinąja ugnimi, kurstoma ąžuolinėmis malkomis, kuri degė prižiūrima paties vyriausiojo žynio.
Narbutas Romovės mitologinį pavadinimą sieja su ąžuolo šventumu ir žodžiu „Romumas“.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
235 ## Puslapis 235 clžiu. Romovės šventyklos mitologinis pavadinimas siejamas su ąžuolo šventumu. Senovės lietuvių kalba šis žodis reiškė susilaikymo, pamaldumo, taikos vietą nuo Romume - Romumas . Šitoks prūsų Romovės ąžuolas buvo didžiausių šventybių prieglauda.
Narbutas rašo, kad kol prūsų Romovė nebuvo sunaikinta, iškilmingas aukas vyriausiems dievams kitur atnašauti nederėjo.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Kai dėl atskirų aukų atnašavimo kuriam nors iš dievų, kronikininkai specialistai to neaprašo, tik priduria, kad senais laikais, kai svarbiausioji šventykla - prūsų Romovė - dar nebuvo galutinai sunaikinta, kur nors kitur atnašauti iškilmingų aukų vyriausiems dievams nederėjo. Vėliau žyniai, ištaškyti po Lietuvos kraštus, tam įkūrė daugybę asmeninių šventyklų arba visur pristatė aukurų. Saulės tekėjimas buvo aukų atnašavimo laikas*.
Narbutas nurodo, kad Dusburgietis Romovę aprašė kaip kadaise buvusį šventą miestą ir krivio buveinę.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.)
Be to, įrodymas, skatinantis sutikti, kad Dusburgietis turėjo neklystamų žinių apie dalykus, dėstomus tame skyriuje, o ypač apie kadaise Prūsijoje gyvenusį krivį, yra jo paties pasakojimų sąryšis. Jis kalba apie kadaise buvusį šventą Romovės miestą, kaip apie krivio buveine. Pasak Faterio (cituota vieta), atrodo, čia nėra ko prikišti, ir tai tiesa, nes apie tokių pačių iš esmės romovių buvimą turime žinių iš kitų vietų: seniausia, apie kokią žinome, buvo Sambijos pajūryje; o kad vėliau kiekvienoje provincijoje turėjo būti panaši dievų buveinė, mes jau daugelyje mūsų istorijos vietų pateikėme įrodymus iš rašto paminklų, ir kad šito iš tikrųjų būta, patvirtiname visiškai neabejodami.
Narbuto pateikimu, vyskupo Kristijono kronikoje turėjo būti žinių apie sieros šaltinį netoli prūsų Romovės.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
2 Senoje prūsų vyskupo Kristijono kronikoje turėtų būti žinių, jog netoli prūsų Romovės buvęs sieros šaltinis, nuo kurio buvo galima uždegti degų daiktą (Kotzebue. Preuss. alt. Geschichte. B. L S. 261).
Narbutas Romovę vaizdavo kaip dievų šventovę didelės šventos girios viduryje Prūsijos provincijos vakaruose.
Šaltinis: Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.)
Didžiuliuose krašto plotuose augo miškai, kurie geriau negu dabar saugojo Prūsijos bitynų kraštą nuo smarkių vėjų. Būtent provincijos vakaruose plytėjo didelė šventa giria, kurios viduryje buvo dievų šventovė Romovė; šis miškas ošė beveik nuo pat šiaurinės pakrantės galo net iki prie Aistmarių esančių pakrantės žemių. Kiti miškų plotai driekėsi iš vakarų į rytus ir buvo turtingi žvėrių; Sambijos miškuose dar ligi šiol gyvena anų laikų palikuonis elnias.
Struktūruoti ryšiai
Ryšiai pateikiami pagal viešą objekto ryšių projekciją. Bendri paminėjimai čia nerodomi kaip faktiniai ryšiai.
| Šaltinis | Autorius / metai | Teiginiai | Citatos ir paminėjimai |
|---|---|---|---|
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 1 (1998 m.) | — | 8 | 16 |
| Teodoras Narbutas, Lietuvių tautos istorija, t. 2 (1995 m.) | — | 3 | 5 |
| Daukantas, Istorija žemaitiška, t.1, 1995 | — | 1 | 1 |
| Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika (1985 m.) | — | 1 | 1 |